Ketvirtadienį, gegužės 29 d. vykusiame Archicon 2025 renginyje diskutavome apie tvarumo sampratą ir skirtingus būdus jo siekti architektūrinėmis priemonėmis. Viena vertus, šiandieninė architektūra tarsi persmelkta laikinumo – ji sąmoningai programuojama neišlikti, nepalikti pėdsako. Bet ar išnykstanti architektūra – tai tas pats, kas nyki architektūra? Gal tai – naujas estetikos laukas, kuriame prasmė slypi efemeriškume, laikinume, prisitaikyme prie kintančio pasaulio. Architektūra, kuri vengia autorystės, atsisako monumentų, sąmoningai renkasi kuklumą. O gal tai – tylus architektūros nusišalinimas? Kai vietoje atminties lieka tik fonas. Kai erdvė neturi ambicijos būti įsiminta, išgyventa, paveiki. Kai tylus išnykimas tampa ne etika, o atsakomybės baimė. Tuomet iškyla architektūros kaip sociokultūrinės erdvės tapatybės klausimas: ką ji mums atspindi? Ir ar patys tampame tokie pat nykūs ir išnykstantys, kaip mus supanti aplinka?

Iš efektyvumo – į buvimą

Dirbtinis intelektas žada efektyvumą. O efektyvumas – galimybę nebeskubėti. Vienas iš viltingų ateities scenarijų, kuriuo norisi tikėti, – ne dar spartesnis, o priešingai – lėtesnis, sąmoningesnis gyvenimas. Jei DI perims dalį mūsų darbų, gal pagaliau turėsime laiko apsidairyti? Laiko pastebėti aplinką, jos detales, jos kokybę.

Vis dažniau kalbama apie miestus kaip patyrimines erdves – ne tik kaip funkcinius vienetus, bet kaip vietas, kuriose gimsta emocijos, prisiminimai, prasmingi ryšiai. Futurologai – nuo Carlo Ratti iki Keiichi Matsuda – piešia miestų ateitį, kur fizinė architektūra susipina su skaitmeninėmis struktūromis, o kasdienybė tampa išplėsta pojūčių patirtimi. Architektūra vėl tampa svarbi – ne tik kaip forma, bet kaip buvimo medija.

Galbūt ateityje kasdienės rutinos dalimi taps kontempliacija. Gal vėl imsime kurti erdves poezijai gimti, mintims susikaupti, tylai išgirsti. O gal nauju iššūkiu taps nuobodulio architektūra – tokia, kurios paskirtis bus mus užimti, užmaskuoti vidinę tuštumą, okupuoti dėmesį. Nes tikroji pažanga – ne greitis, o gebėjimas išbūti. Tiek su savimi, tiek su miestu. Klausimas tik, ar rinksimės būti realybėje, ar virtualybėje.

Kai architektūra sako: „Whatever, dude“

Pagaunu save vis dažniau atsiduriant tarp kasdienės, vartotojiškos architektūros, kuri manęs nebejaudina. Nebelieka ritmo, kuris bent trumpam pakeistų kvėpavimo tempą. Nebelieka linijų, kurias norėtųsi mintyse pratęsti. Erdvė tave nei ištiesina, nei suspaudžia – ji tiesiog abejingai ignoruoja. Ir lyg mesteli per petį: „Whatever, dude“.

Tai pavojinga. Nes tada natūraliai slystame į takią, beformę, begalinę skaitmeninę erdvę. Ten viskas sukurta tam, kad mus laikytų. Jokio pasipriešinimo. Jokio diskomforto. Tik švelni, pataikaujanti, manipuliatyvi dėmesio gaudyklė.

Architektūra kaip santykio galimybė

Architektūra turi išlikti kūrybinio dialogo teritorija. Kai stebėtojas ar naudotojas jaučiasi įgalintas pasiūlyti tęsinius – mintyse, veiksmu, buvimu. Kai erdvė ne tiek užbaigia mintį, kiek ją paleidžia.

Man atrodo, kad mums reikia miestų, kuriuose girdimas ne triukšmas, o prasmingas aidas. Miestai, kurie neverčia mūsų visko iš karto suprasti, bet kviečia būti. Kurie ne tik funkcionalūs, bet ir prasmingi. Kurie leidžia pasijusti įgalintam dalyvauti kūrybiniame procese.

Todėl šiandienos klausimas – ne apie technologijų greitį. Jis apie tai, ar būsime pasiruošę kurti miestą žmogui, kuris vėl turi laiko. Ne tik produktyvumui, bet buvimui.