Vasarą skaitytojų išrinktas geriausiu „Archbook“ projektu – „Jūrų Marių“ interjeras – architektės Vaivos Mažonės požiūrio į architektūros meną atspindys. Kinematografiškoms atostogoms skirtų apartamentų erdvės dvelkia vienetiniais ir jautriais sprendimais. Kaip ir visi kūrėjai, užduodame klausimą, kodėl ir kam kuriame? Narpliojame po „The architect“ studijos įkūrėjos įkvėpimo paieškas ir reikšmę, kurią Vaiva suteikia savo kūrybai.

Architektūros „atlantai“ – jausmas, kuriuo kuriamas menas

Interneto platybėse ir visuomenės lūpomis kartais praskrieja mintis, jog nėra iki galo aišku, kas tas architektas – menininkas, projektuotojas, o gal verslininkas? Turbūt galima būtų teigti, kad kiekvienam architektui tenka atsikąsti įvairių rūšių duonos. Galvodami apie profesijas vis labiau atsigręžiame ir į patį žmogų, mūsų visuomenės tapatybę, kokų tikslų vedini darome tai, ką darome.

Vaiva: Architektas yra šiek tiek mistifikuota profesija – iš dalies, ne be reikalo, nes norint kokybiškai dirbti šioje srityje, reikia gilaus pasišventimo, koncentracijos ir nuolatinio tobulėjimo. Iš kitos pusės, ši profesija yra mistifikuojama, nes mūsų šalyje tikrai stinga švietimo apie architektūrą.

Dažnai kiršinamos architektūros projektavimo ideologijos, kuomet vieni pasisako už grandiozinius statinius, o kiti iškelia funkcionalumą, kur meninei raiškai lieka mažiau vietos būti realizuotai.

Vaiva: Pirmiausia skiriu laiko „genius loci“ – ieškau vietos charakterio, o dvasios ar kitų esminių dėmenų. Tuomet dėlioju funkciją, o forma gimsta vėliausiai iš šių trijų dėmenų. Mano giliu įsitikinimu, architektūra ir interjerai turi būti įkrauti emociniu krūviu: vienos erdvės turi teikti saugumą, suartinti, kitos kurti teatrališkumą, stebinti, provokuoti, trečios – reprezentuoti. Lygiagrečiai dėliojama funkcinė programa, kuri užkoduoja, kaip žmogus judės, ar jam bus patogu, ar erdvės jam kurs galimybes bendrauti su kitais, ar atribos jį.

Architektas, kaip ir kiekvienas menininkas, anksčiau ar vėliau patiria vadinamąjį „kūrybinį bloką“. Užduotys tampa vis labiau šabloniškos, o kartais paprasčiausiai „nesijaučia“ projektą įkvepiančios idėjos. Tai jokia matematinė užduotis, tačiau architektė mato, kaip galima išvengti tokių iššūkių.

V. Mažonės kurtas BōHEME HOUSE restorano interjeras

Vaiva: Geriausias vaistas – visų tą akimirką vykstančių veiksnių pakeitimas: aplinkos, supančių žmonių, valgomo maisto, girdimų garsų, galbūt net projekto pakeitimas. Bendrąja prasme kūrybiškumas yra tarsi raumuo, kurį reikia nuolat aktyviai treniruoti. Nemanau, kad kūrybiškumas – įgimta duotybė. Tai gyvenimo būdas, kūrybiškas požiūris į visus supančius procesus, net buityje. Tad aktyviai treniruojamas šis raumuo retai kada užsiblokuoja.

V. Mažonės manymu, viena iš galimybių atsiskleisti architektūros mene – konkursai. Tai puiki niša, kuomet architektai užstringa projektams esant tose pačiose TDP stadijose. Konkursas – tai geras šviežio oro pliūpsnis ir galimybė naujam projektui. O užsakovui konkursai yra puiki galimybė įsivaizduoti kelių architektų siūlomas vizijas, pasirinkti tinkamiausią žmogų projektui ir tikėtis aukščiausio rezultato.

Solo architektūros kelias, o darbo stalas – statybų aikštelėje

„The architect“ – vieno specialisto erdvė. Vis dėlto V. Mažonė atkreipia dėmesį, kad jos sprendimai atsispindi daugelio supančių žmonių įtaką. Studijos projektus galima vertinti tarpdiscipliniškai, kadangi architektė nuolat konsultuojasi su įvairiausių sričių specialistais – nuo statybininkų, inžinierių iki verslininkų ir IT specialistų, priklausomai nuo individualaus projekto. Dažnai tenka padirbėti ir si komanda, kadangi projekto kokybė tiesiogiai priklauso nuo skirtingų jo grandžių suderinamumo. O kartais paprasčiausiai gimsta netikėti ir unikalūs sprendimai, susidūrus su iššūkiais konstruojant, atliekant inžinerijos ar statybos darbus.

V. Mažonė savo veikloje derina architektūros ir interjero projektus bei gaminių dizainą. Baigusi studijas patirtį kaupė kolegų būry, tačiau architektė teigia, kad nepaisant jų pasiekimų, dizaino procesus matė kitaip, o tai paskatino kurti savo studiją.

V. Mažonės kurtas „Hostinger“ biuro interjeras

Vaiva: Norisi investuoti savo laiką į paieškas ir atradimus, maksimalų laiko kiekį skiriant kūrybiniams procesams, o techniniams brėžiniams skiriamą laiką optimizuoti iki minimumo. Matau didžiulę projekto ir statybų valdymo svarbą, be to, man sunku įsivaizduoti kokybiškai realizuotą projektą. Tad statybų aikštelėje mielai praleidžiu rytus ir vakarus, ten pasistatau ir darbo stalą.

Dalis mano projektų yra inicijuoti ir užsakyti užsakovų, kaip ir daugumos architektų. O kita dalis – mano asmeniniai projektai. Tai prasidėjo nuo didelio noro regeneruoti apleistus statinius, naktimis naršant NT portalus. Kiekviename rūsyje ar sandėliuke matydavau potencialą, tad daliai projektų pati tapau užsakovu. Šis atvejis mistifikuojamas ir idealizuojamas, nes pats sau dovanoji kūrybinę laisvę. Tačiau kiekviena laisvė kainuoja atsakomybę už priimtus sprendimus. Turi ne tik kurti, projektuoti, bet ir skaičiuoti biudžetą, pats save plakti už pradelstus terminus, sukritikuoti, nes niekas to nepadarys.

V. Mažonės kurtas apartamentų „Jūrų Marių“ interjeras

Architektūros ideologija: projektavimo menas vs. dekoravimas

Vaiva: Architektūrą matau ne kaip baigtinį pasakojimą, o kaip dalį didesnio reiškinio, kurį formuoja daugybė „prieš“ ir „po“ veiksnių. Jei tik yra galimybė, projekte siekiu tam tikrus sprendimus palikti kuo vėlesnei stadijai, kai ryškėja erdvių kontūrai, šviesa-šešėliai, medžiagiškumai, tik tuomet siekiu pradėti galvoti apie smulkius sprendinius. O dar geriau, dalį sprendimų palikti tam laikui, kai erdvėse apsigyvena žmonės, erdvės įgauna funkcijas ir prisipildo gyvenimu. Tuomet gali priimti tinkamiausius sprendimus. Kalbant apie interjerus, vengiu parinkti daiktus ar gaminius ir jais apstatyti erdves, nes tuomet jos tarsi įdaiktinamos. Toks interjeras būna ne suprojektuotas, o dekoruotas. Tai labai skirtingos sąvokos. Tad kiek tik įmanoma, tiek baldus, tiek apšvietimą siekiu projektuoti ir pritaikyti specifiškai tai erdvei.

Ateities architektūros menas, atsiskleidžiantis jau dabar

Viena esminių šiuolaikinio projektavimo tendencijų – tvarumas, terminas, kurio realizavimas priklauso nuo kūrybiško požiūrio. Būtų verta keisti žodį „tendencija“ į šį bei tą tvaresnio, ilgiau grojančio mūsų galvose. Turbūt tvarumą galime traktuoti jau kaip architekto mąstymo būdą.

Vaiva: Ilgai laukiau, kol tvarus dizainas man nebebus vien tik sąvoka, o taps giliu suvokimu ir mąstymo būdu. Tai atsitiko savaime. Sunku tiksliai įvardinti kada, tačiau pastebėjau, kad mano sprendimai pasikeitė. Pavyzdžiui, dabar renovuoju biurą, kuriam klientas paprašė demontuoti daugiau kaip 150 kv. m nebereikalingų, tačiau puikios kokybės stiklo pertvarų. Ilgai delsiau, nesiryžau užsakyti rangovo demontuoti. Kol atėjo mintis, kad verčiau jau skirsiu laiką suprojektuoti „pro bono“ paviljoną iš turimų pertvarų ir taip, tikiuosi, pavyks įgyvendinti naują tvarų projektą studentų poreikiams. Tame pačiame projekte klientas paprašė pakeisti kava sulietus kilimus – kelis tūkstančius kvadratų. Atsisakiau, nes po mėnesio klientas turės vėl tą pačią kavos dėmių problemą. Pasiūliau dėmių nešalinti, o eksponuoti jas – sulietus kilimus lokaliai išpjauname ir įklijuojame kitos rūšies ir atspalvio kilimo lopinėlius. Taip organiškai bei tvariai ir gimsta dizainas.

Keičiantis šiems mąstymo linkiams, kartu evoliucionuoja ir architektas bei jo kuriamas menas. Vien tai, kad dabar yra stipriai vystomos dirbtinio intelekto technologijos, reiškia, jog keisis ir architekto vaidmuo. Per ateinančius 20 metų, V. Mažonė įsitikinusi, pokytis bus į teigiamą pusę. Paskirsčius techninių procesų krūvį modernioms technologijoms, architekto protas turės daugiau erdvės kūrybai. Savo veikloje architektė palaiko tuos pačius principus – investuoti laiką į mąstymą, paieškas ir bandymus, o techninę dalį optimizuoti.

V. Mažonės kūryba: nuo architektų studijos iki BōHEME HOUSE apartamentų interjero.