Portalo SA.lt skaitytojai kovo mėnesį geriausiu „SA Archbook“ projektu išrinko Tyzenhauzų paminklą Rokiškyje, kurio autoriai – žinoma architektų studija „Architektūros linija“. Išskirtiniame interviu SA.lt portalui, studijos įkūrėjas, architektas, profesorius Gintaras Čaikauskas papasakojo apie savo kūrybinį kelią, architektūros meno svarbą ir vaidmenį kiekvieno mūsų gyvenime.
„Archbook“ nominuotas Tyzenhauzų paminklas
Šis paminklas Grafų Tyzenhauzų šeimai Rokiškyje atidengtas pernai, minint miesto 525-ąjį gimtadienį Nepriklausomybės aikštėje. Ir iš karto tapo miesto traukos tašku, o kartu ir natūraliai įsiliejo į aplinką, nes jam parinkta vieta aikštėje jau suformuotame tako išplatėjime, taip sujungiant dvarą ir bažnyčią į vieną ašį.
Išskirtiniu paminklas tapo dėl savo išieškotos idėjos. Architektai jam suteikė ne tik formą, bet ir dvasią. Pasak žinomos legendos, Tyzenhauzų dvarą ir bažnyčios ansamblį jungia slaptas tunelis, kuriuo dvariškiai galėdavo slaptai ir saugiai patekti į pamaldas. Ši legenda inspiravo skulptūros koncepciją. Trikampė grindinio dalis – it knyga atverta ant pagrindinės senamiesčio kompozicijos ašies. Atverstoji plokštuma formuoja tūrį, kuris, žvelgiant bažnyčios link, vizualiai susišaukia su bažnyčios bokšto asimetriška padėtimi ir jautriai atstato kompozicinį balansą.
Ilgas „Architektūros linija“ kūrybos kelias
1992 m įkurtos studijos „Architektūros linija“ pasiekimų sąraše – ne vienas įspūdingas projektas, o taip pat ir gausus ratas apdovanojimų ir įvertinimų. 2009 m. gyvenamųjų namų kvartalas Raitininkų g. Vilniuje buvo įvertintas Didžiuoju prizu ir aukso medaliu, 2014 m. G. Čaikauskui buvo suteiktas Lietuvos architektų sąjungos garbės ženklas, 2015 m. Vilniaus miestas skyrė Šv. Kristoforo statulėlę. 2023 m. žurnalo „Structum“ architektūros ir urbanistikos apdovanojimuose studijos „Architektūros linija“ jaunoji komanda apdovanota už Europos geografinio centro pritaikymo visuomenės ir turizmo reikmėms projektą, 2023 metais G. Čaikauskui paskirta Lietuvos Vyriausybės kultūros ir meno premija. 2024 metais architektas buvo apdovanotas Suomijos valstybės Liūto ordino riterio kryžiumi už indėlį į Suomijos ir Lietuvos bendradarbiavimą. Net kelis kartus buvo nominuotas LR nacionalinei kultūros ir meno premijai, o studija yra gavusi daug diplomų ir padėkų.
Studijos „Architektūros linija“ darbai: „Forum Palace“ Vilniuje ir „SPA Nida“.
„Pirmoji bendra su užsieniu privati projektavimo įmonė „Architektūros linija“ buvo įkurta tuomet, kai iširo visi valstybiniai projektavimo institutai. Veiklą pradėjau vienas, vėliau prisijungė keli bendraminčiai. Metams bėgant įmonė plėtėsi, formavosi kolektyvas, imdavomės vis didesnių iššūkių, atlaikėme krizių laikotarpius. Labai džiaugiuosi, kad pastaruoju metu jau užaugo jaunų, kūrybingų architektų karta ir jie noriai tęsia susiklosčiusias įmonės tradicijas. Naujieji „Architektūros linijos“ partneriai Simonas Čaikauskas ir Faustas Lasys per trumpą laiką įrodė, kad jie neabejingi ne tik meninei kūrybai, bet gerai valdo ir realaus projektavimo procesus, nepasimeta ir statybų aikštelėse. Aktyvus kasdienis darbas, nuolatinis dalyvavimas konkursuose, pasiekti rezultatai, realizacijos įrodo gera pasirengimą ateities darbams“, – trumpai studijos veiklos istoriją pristato architektas G. Čaikauskas.
Studijos „Architektūros linija“ darbai: Gimnazija M. Marcinkevičiaus g. Vilniuje ir Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centras.
Studijos įkūrėjas profesorius G. Čaikauskas papasakojo daugiau apie savo kūrybinį kelią, apdovanojimų reikšmę ir „Architektūros liniją“.
Kas Jus paskatino rinktis architekto kelią?
G. Čaikauskas: Vaikystėje tėvai, pastebėję mano pomėgį piešti, dar antroje klasėje nuvedė į būrelį, kuriam tuomet vadovavo jaunas, perspektyvus menininkas Algimantas Švėgžda. Jis sėdėjo prie labai įmantraus kintamo paviršiaus stalo, kuris paliko man didelį įspūdį. Tai matydamas, mokytojas nubraižė ir padovanojo man to stalo projektą ir pasiūlė tokį užsisakyti pačiam. Įkvepiantys ir patrauklūs užsiėmimai buvo įdomesni, negu sisteminiai mokslai vidurinėje mokykloje, atrodė kaip savotiška šventė.
Kita vertus, teko pratęsti šeimos tradiciją ir lankyti sustiprintos matematikos pamokas. Matyt, šis meno ir tiksliųjų mokslų mišinys suformavo savotišką mąstyseną, kuri ir buvo artimiausia architektūros studijoms. Galutinai apsispręsti vėliau padėjo vaikų dailės mokyklos mokytojai Petras Repšys, Igoris Piekuras, Romanas Šaliamoras, Statybininkų rūmų architektūros būrelio vadovai Nijolė Norvilienė, Kęstutis Abramikas, Alius Berdenkovas. Esu dėkingas dailininkams Jonui Čeponiui ir Donatai Žemaitienei. Gausaus mokytojų būrio įkvepiančios pamokos suteikė kūrybos užtaisą, kuris tebeveikia iki šiol. Prisimenu ir vertinu tai nuolatos.
Kūrybinėje veikloje nemažai dėmesio skiriate memorialiniams objektams. Kas Jus paskatino imtis tokių projektų ir kur semiatės įkvėpimo tokiems projektams, kurių kiekvienas atrodo unikalus, išieškotas ir natūraliai įsiliejantis į erdvę bei įprasmintas?
G. Čaikauskas: Studijų metais kartu su bendramoksliais domėjomės architektūros sprendinių prigimti, suvokdami, kad projektavimas – nėra vien pragmatiškai funkcionalių sprendimų algoritmas, bet esminės koncepcijos paieška, gilesnės meninės prasmės kodavimas. Taip susiformavo po paskaitų vykstantis savanoriškas „Kompozicijos būrelis“, o iš jo išaugo studentų idėjų konkursas SIKON, kuris aktualumo nepraranda jau ilgus dešimtmečius.
Susiklosčius aplinkybėms taip, kad teko aktyviai dalyvauti Lukiškių aikštės sutvarkymo peripetijose, memorialinių objektų tema labai suintrigavo, suteikė progą į ją labiau pasigilinti. Tiesiog buvo įdomu priimti iššūkį sprendžiant klausimą, ar įmanoma šiuolaikinėmis, kontekstualiomis meninėmis priemonėmis išreikšti ir aktualizuoti istorinės atminties ir dabarties aktualijų ryšį, perskaitomą ir suprantamą plačiai visuomenei, o ne tik specialų pasirengimą turintiems profesionalams.
Darbas kartu su menininkais mane domino visada, nes tarpdiscipliniškumas išplečia kūrybos ribas, suteikia naujų inspiracijų, padeda pasiekti netikėtų rezultatų. Kita vertus, kasdien projektuojant didelės apimties objektus, visada malonu pagalvoti apie kokį nors nedidelį kūrinį. Aš tai vadinu architektūros juvelyrika, kuri yra tarsi studentiškų SIKON konkursų tąsa realybėje.
Per ilgametę veiklą Jūsų studija „Architektūros linija“ yra sukūrusi daug įspūdingų projektų. Kokie iš jų Jums atrodo įdomiausi, svarbiausi? Ar yra tokių, kuriuos norėtumėte perprojektuoti, jei turėtumėte galimybę?
G. Čaikauskas: Nors teko garbė realizuoti nemažai visuomeninių pastatų ir gyvenamųjų kvartalų, visada tikime, kad mūsų geriausias projektas yra tas, kurį dar realizuosime ateityje. Galbūt tas tikėjimas ir veda į priekį. Dar studijų metais labai bijojau galimos profesinės rutinos. Tuo metu egzistavo vadinamieji „tipiniai, kartotiniai“ projektai bei jų „pririšimai“. Architektai dažnai būdavo priversti specializuotis kurioje nors vienoje, siauroje srityje, egzistavo specialūs projektavimo skyriai ir net institutai. Man tai atrodė beviltiškai neįdomu, dėjau visas pastangas, kad pavyktų to išvengti.
Esmingai pasikeitus situacijai, susiformavus privataus darbo galimybei, atsirado ir galimybė rinktis objektus. Galima dalyvauti įvairiausiuose konkursuose ir, sėkmės atveju, projektuoti labai skirtingos paskirties pastatus. Žinoma, tai labai sunkus kelias, reikia nuolatos veikti konkurencinėje aplinkoje, retai gali pritaikyti jau sukauptą patirtį, reikia įdėti daugiau pastangų, didesnė rizika. Tačiau tik taip išnyksta rutina ir atsiveria plati kūrybos laisvė, gyvenimas ir darbas tampa nenuobodžiais.
Gal tai atrodys nelabai kukliai, tačiau praktiškai visiems darbams skyrėme tiek jėgų, kiek tik konkrečiu atveju galėjome. Nemažoje dalyje siūlytų projektų tiesiog atsisakėme dalyvauti, jausdami, kad nepavyks suvaldyti situacijos. Įdomu tai, kad mūsų pirmieji objektai gyvuoja jau daug dešimtmečių ir atsiranda natūralus poreikis juos atnaujinti, paremontuoti ar net rekonstruoti. Tai – nelengvi uždaviniai, rimti iššūkiai, tačiau visada surandame visoms pusėms priimtinus sprendimus. Kartais, žvelgiant iš šalies, net sunku pastebėti, kad kažkas pasikeitė.
Žymiai blogiau, kai objektų savininkai veikia neieškodami pirmųjų autorių, o naujai pakviesti architektai svetimame objekte darbuojasi, net neinformuodami kolegų apie savo veiksmus. Manau, kad tai – tiesiog vidinės kultūros stoka.
Jūsų darbai yra pelnę įvairių įvertinimų ir apdovanojimų. Ką Jums reiškia įvertinimų gausa ir kaip tai atspindi Jūsų profesinį kelią?
G. Čaikauskas: Kiekvienas menininkas viešai ar tyliai džiaugiasi pasiektu pripažinimu ar įvertinimu, nes iš esmės kūryba visuomet yra skirta visuomenei. Stažuočių užsieniuose metu man buvo sakoma, kad architektas turi du pasirinkimus – kurti taip, kad būtų patenkintas pats arba – kad būtų patenkintas pats ir visi kiti… Stengiamės rinktis pastarąjį kelią, gal būt, tai ir liudija visi gauti apdovanojimai. Kita vertus, jie suteikia naujos energijos ir įkvėpimo tolimesniems darbams. Plačiame meno pasaulio vandenyne kartais pastebima ir architektų veikla, nors jų kūrybos rezultatai būna patys didžiausi ir patys brangiausi. Tai pasitaiko retokai, matyt todėl, kad daugelis vertintojų architektūrą supranta kaip statybų verslo dalį arba tiesiog – nekilnojamo turto pavyzdžius. Kažkodėl visuomenė labiau akcentuoja kultūros paskirties objektus (koncertų sales, teatrus, bibliotekas), nors tokie sudėtingi funkciniai objektai kaip ligoninės, laboratorijos, mokymo paskirties pastatai yra gyvenime neišvengiamai reikalingi, o juos sukurti visada sunkiau, reikalingos specifinės žinios.
Malonu, kad mano daugiametį darbą pastebėjo tiek Lietuvos, tiek ir Suomijos valstybės, aukštiems įvertinimams nominavo mūsų cechui atstovaujantys Lietuvos architektų sąjungos ir Architektų rūmų kolegos, esu visiems labai dėkingas. Jaučiamas dėmesys visuomet suteikia naujų impulsų kūrybai, suteikia įkvėpimo ateities projektams.
„Architektūros linija“ ir pati kasmet skiria specialią nominaciją ryškiausiam autoriui VILNIUS TECH architektūros studentams rengiamuose apdovanojimuose „GERAS“. Nuo 1988 m. dėstytojaujate, 2011 m. Jums suteiktas profesoriaus vardas. Kokias pagrindines vertybes ir principus siekiate įdiegti būsimiems architektams?
G. Čaikauskas: Architektūros esmę visada suvokiau kaip taikomojo meno sritį. Galima visa tai ir moksliškai tirti, kritikuoti, teoretizuoti, bandyti pagrįsti, ieškoti dėsningumų, tačiau meninė kūryba visada išliks subjektyviu, individualiu veiksmu. Visos mano studentams perteikiamos žinios yra pagrįstos asmenine patirtimi ir išgyvenimais, šį teorijos ir praktikos ryšį pabrėžia mūsų įmonės parama studentų pastangoms. Jauni žmonės intuityviai atskiria grūdus nuo pelų, atsirenka, kas yra tiesa, o kas – tik abstraktūs samprotavimai. Viskas svarbu, tačiau architektūros kūrybos pagrindą sudaro gebėjimas profesionaliai mąstyti ir rasti realius, konkrečiu atveju tinkamus sprendimus. Tam reikia daug įvairių žinių, gebėjimų ir įgūdžių. Taip, architektūroje vyrauja daug skambių deklaracijų ir įdomių idėjų, tačiau visada prioritetą skyriau realizacijoms – tai visų teorijų rezultatas, tikrasis sprendžiamų uždavinių atsakymas.
Įdomu, tai, kad baigus architektūros studijas ir nesirenkant architekto profesinio kelio, galima susirasti kitų įdomių veiklų, dirbti pačiose įvairiausiose srityse. Daug metų formuoju savotišką kolekciją, kuo realiame gyvenime dirba buvę architektūros studentai. Sąrašas šiuo metu jau perkopė penkias dešimtis skirtingų profesijų ir netikėtų užsiėmimų pavadinimų.
Kaip matote Lietuvos architektūrą ateityje ir augančią architektų kartą?
G. Čaikauskas: Manau, kad Lietuvos architektūros ateitis, žinoma, jeigu gyvenimas rutuliosis natūralia vaga, bus tikrai labai šviesi. Tačiau tai labai priklausys nuo geopolitinės aplinkos. Karo negandas architektai pergyvena dvigubai sunkiau – juk žūsta žmonės, griaunami ir pastatai… Karo atveju nekilnojamo turto vertė prilygsta nuliui, o ilgametis projektuotojų ir statybininkų triūsas akimirksniu pavirsta niekais. Tikiu, kad bus dedamos visos įmanomos priešų atgrasymo pastangos ir situacija stabilizuosis.
Auganti architektų karta yra gana gerai pasirengusi darbo rinkai, tai liudija alumnų atsiliepimai. Lietuvoje paruošti specialistai reikalingi visiems, nesunkiai pritampa užsienyje. Šalies architektūros mokyklų programos teigiamai vertinamos tarptautinėse komisijose, pvz., mūsų Alma Mater – VILNIUS TECH architektūros fakultetas ką tik buvo atestuotas ilgiausiam galimam laikotarpiui. Vizituodamas mūsų studentus, laikinai išvykusius studijuoti užsienio universitetuose, ir pats girdėdavau gerus dėstytojų atsiliepimus. Laipsniškai kyla mūsų architektūros mokyklų reitingai tarptautinėse lentelėse. Žinoma, kol kas dar sunkoka mums konkuruoti su stipresnių ekonomikų šalių universitetais, bet tai – tik laiko klausimas.
Esate aktyvus viešojoje erdvėje, dalyvaujate parodose, konkursuose, esate Lietuvos architektų sąjungos Tarybos narys. Kaip manote, kokia yra architekto atsakomybė formuojant visuomenės požiūrį į architektūrą ir urbanistiką?
G. Čaikauskas: Dauguma mūsų kartos kolegų buvo suformuoti kaip savotiški idealistai, tikintys meno ir grožio pergale, galinčia pakeisti pasaulį. Pinigai tais laikais simbolizavo blogį ir jų beveik niekas neturėjo. Tuomet, kai statybų vyko mažai, jų finansinės galimybės buvo labai apribotos, o išraiškos priemonės itin skurdžios, architektūros idėjos likdavo vieninteliu gelbėjimo ratu, galinčiu suteikti objektui daugiau vertės. Valstybinė žemės nuosavybė leido laisvai kurti grandiozinius, visaapimančius urbanistinius projektus, o politiškai buvo remiama nuostata, kad viskas bus labai gerai jau netolimoje ateityje, tereikia tik truputį palūkėti ir kurti plačius būsimų pastatų projektus. Juk visi žinojome, kad realybėje viso to nebus, kad tai tik ideologinė iliuzija.
Šiais laikais iš esmės pasikeitus ekonominei situacijai, atsiradus plačioms statybų erdvėms, priemonių pasirinkimo gausai, architektų veiklos ir atsakomybių ratas labai išsiplėtė. Vejantis pasaulines architektūros kūrybos tendencijas, stengiantis išlikti visomis prasmėmis konkurencingų kolegų tarpe, architektai privalo būti itin universalūs, jautriai reaguoti į labai dinamiškus aplinkos ir gyvenimo pokyčius, operatyviai atspindėti visuomenės poreikius. Profesionaliai suvaldyti išaugusias investicijų apimtis darosi vis sunkiau. Įvairių ekspertų tarybų metu nuolatos ieškoma santykio tarp valstybės, savivaldos institucijų ir privataus verslo interesų. Atsiradusi privati žemės nuosavybė labai apribojo urbanistinių projektų galimybes, o savivaldybėse pragmatiškai nuvertinus vizijų reikšmę, miesto plėtros pasiūlymai paliekami investuotojų arba tiesiog likimo valiai. Planavimo darbai labai susmulkėjo, užstatymo studijos vieno sklypo ribose, negalvojant apie kontekstą, tapo kasdienybe.
Šiandien architektai, kaip svarbiausią savo darbo iššūkį, neretai įvardija biudžetą. Jeigu galėtumėte įgyvendinti bet kokį – be biudžeto ir laiko apribojimų – projektą, kas tai būtų?
G. Čaikauskas: Nors aš priklausau „idealistų“ kartai, bet mąstyti apie projektus be biudžeto ar laiko apribojimų, nelabai sau leidžiu, manydamas, kad tai – tiesiog neprofesionalu. Tokie projektai, galimai, vyko faraonų, cezarių, monarchų, carų ir kitų autoritarų laikais, atspindėjo vieno žmogaus valią, nemąstant apie kitų žmonių poreikius.
Demokratinėje visuomenėje, manau, tokie projektai negalimi arba kažkas su jais ne visai gerai. Sunku girdėti Nacionalinio stadiono peripetijas, Valdovų rūmų istoriją. Visiems gerai žinomas, laikui ir sąmatai nepavaldus Sagrada Familia šventovės Barselonoje atvejis, iš naujesnių pavyzdžių – Hamburgo filharmonijos pastatas.
Labai gaila konstatuoti, kad Lietuvoje valstybės finansuojami objektai nenorom tampa „laikui nepavaldžiais“, tačiau finansiškai labai sunkiai finansuojamais, objektais. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia – mūsų kolektyvo suprojektuotas Druskininkų sporto centras buvo statomas apie 13 metų, o Turizmo informacijos ir kultūros centras AGILA Nidoje dar nėra visiškai įrengtas, nors architektūrinis konkursas įvyko dar 2012 metais. Pritariu mūsų buvusio profesoriaus Algimanto Nasvyčio minčiai, kad architektas, norėdamas išlikti aktualiu, savo idėjomis turi gerokai aplenkti laiką, nes jo kūrinys pasaulį gali pamatyti gal tik po dvidešimties metų.
Manau, kad demokratijos sąlygomis įmanoma ir būtina profesionaliai planuoti statybos terminus ir kainas. Tuomet kūrybiniai sumanymai išliks aktualiais, statyba bus racionali, o rezultatas tenkins aktualius visuomenės lūkesčius.
