Regeneracija miesto kontekste gali būti priešinama tiems urbanistinės transformacijos procesams, kurių varomoji jėga – pinigas, o vykdomoji jėga – galingi privataus sektoriaus veikėjai. Regeneracija – tai gyvybės įkvėpimas į pažeistą audinį, nesiekiant „amputuoti“ jau jame vyravusio lokalaus konteksto: ištremti senųjų gyventojų, išvaryti vietinių iniciatyvų, išvalyti atmosferos.

Tačiau tokia išeitis, atrodo, utopinė: šiandieniniame urbanistiniame diskurse juntama įtampa tarp vienalytiškai kaip absoliutų pokytį suprantamo „progreso“ ir desperatiškų ar kaip tik stagnuojančių pastangų išsaugoti esamą padėtį. Visokeriopai išmanūs, teorijoje tvarūs, estetiškai nerizikingi, sociokultūriškai vienodi ir be galo brangūs kvartalai vienas po kito dygsta problemiškomis apšauktose teritorijose kaip fizinė klasių nelygybės, socialinio valymo išraiška. Labiausiai gąsdina to reiškinio sparta: kas, jeigu nespėsime pasivyti tobulėjančio miesto? Ar žmogus turi vytis miestą, ar miestas turi tarnauti žmogui, teikdamas sąlygas gyventi oriai?

Suprantama kaip viena iš urbanistinės transformacijos alternatyvų, regeneracija užtikrina tvarų, įtraukų pokytį ne tik ekologine, bet ir socialine prasme, kai susipina investuotojų, miesto ir vietos gyventojų interesai, sukuriamos sąlygos meninėms ir kultūrinėms intervencijoms, vietinėms iniciatyvoms vystytis.

Ką ir kur regeneruosime?

• Dideliuose Lietuvos miestuose sėkmės pavyzdžiais tampa apleistų pramoninių teritorijų gaivinimas.
• Kultūros ir meno miesteliai, daugiafunkciai kompleksai su gyvenamaisiais vienetais, inovacijų ir verslo centrai, naktinio gyvenimo židiniai – dauguma projektų sulaukia didelio populiarumo darbams dar nepasibaigus.
• Į antrą planą nuplaukia gyvenamųjų teritorijų transformacijos, nors jų aktualumas yra pirmaeilis.

Urbanistikos studijos „mmap.“ įkūrėjo Martyno Marozo teigimu, pagrindinės sovietinių rajonų problemos – ydinga modernistinio planavimo ideologija.

Transportas. Propaguojamas transporto ir žmonių judėjimo atskyrimas, o ne balansas tarp jų.

Statyba ir architektūra. Prasta statybos kokybė, per dideli kvartalai, neaiški riba tarp to, kas vieša ir kas privatu, daug „aklų“ fasadų, kurių neįmanoma gerai apžvelgti.

Funkcija. Nelogiškas funkcinis socialinių paslaugų išdėstymas, pagrįstas geometriniais apskaičiavimams, o ne susiklosčiusią žmonių rutina.

„Jeigu kalbame apie urbanistiką vien kaip apie miesto fizinės formos paieškas ar pokyčius, atliekame vos trečdalį profesinės užduoties. Negalima ignoruoti žmonių rutinos, vietinio identiteto, funkcinės programos pagrįstumo. Renovacija, suprantama kaip fasadų apšiltinimas ir nudažymas, nieko nepakeis. Koks galėtų būti veiksmų planas? Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo didžioji dalis tos sovietinės erdvės buvo privatizuota – staiga smarkiai išaugo būsto savininkų skaičius. Kadangi privati nuosavybė yra neliečiama, todėl neįmanoma atsirasti finansiniam modeliui, kuris pateisintų sovietinių daugiabučių griovimą. Tikslas turėtų būti pasiūlyti įdomų funkcinės programos ir tipologijų veiksmą, kuris pritrauktų gyventojus, kurie kitu atveju išsikraustytų į užmiestį.“

Urbanistas pažymi, jog sovietmečiu statyti rajonai yra intensyviausios teritorijos šalyje, kuriose, palyginti su su vienbučių gyvenamųjų namų kvartalais, fiksuojamas gana reguliarus viešojo transporto naudojimas, mažesnis automobilių skaičius vienam namų ūkiui, o tai leidžia juose veiksmingiau teikti socialines paslaugas, be to, požeminės inžinerinės infrastruktūros naudojamos daug efektyviau, kai tarnauja didesniam gyventojų skaičiui. Todėl investuoti į tokių teritorijų atnaujinimą, tiksliau – į totalią regeneraciją, verta. Kauno miesto užsakymu „mmap.“ paruoštame sovietmečiu statytų daugiabučių kompleksinės transformacijos strategijų studijoje siūloma teritorijas tankinti statant viską, išskyrus daugiabučius. Studija atskleidžia neakivaizdų neįgudusiai akiai miegamųjų rajonų potencialą bei pateikia naujus, humanizuotus tokių teritorijų scenarijus.