Kultūros paveldo ir šiuolaikinės architektūros sintezė: kaip saugoti, atvaizduoti istoriją ir pritaikyti prie šių dienų poreikių?

Teko aiškinti, kad bažnyčios Lietuvoje neparduodamos

Šimtametė Garliavos bažnyčia E. Righetto gyvenime atsidūrė jau labai seniai. Ši istorija tęsiasi jau kone dvidešimt metų. „Ši istorija apima trečdalį mano gyvenimo“, – sako architektė. Tuo metu E. Righetto dirbo pagalbininke ieškantiems investicinių projektų Lietuvoje. Būtent vienas tuo metu jos buvusių klientų ir pastebėjo apleistus evangelikų liuteronų maldos namus Garliavoje. „Tuomet mano klientas italų verslininkas paprašė manęs pasiteirauti, gal tas pastatas parduodamas. Bandžiau jam sakyti, kad Lietuvoje bažnyčios įprastai neparduodamos. Bet, mano pačios nuostabai, susisiekus su evangelikais liuteronais, jie pasitarę nusprendė bažnyčią parduoti. Mane sužavėjo ši idėja ir aš pasisiūliau taip pat tapti dalininke“, – pasakoja architektė. 

Realybė pasirodė kiek sudėtingesnė

Parengus bažnyčios atnaujinimo projektą, tapo akivaizdu, jog investicija – labai didelė, tad objektą teko perleisti kitam savininkui. Daug metų bažnyčią perpirkęs savininkas nieko nedarė, o išskirtinis objektas E. Righetto niekaip neišėjo iš galvos. „Maždaug po aštuonerių metų, kai jau buvau baigusi architektūros studijas ir mintyse kūriau jau kitokius planus šiai vietai, galiausiai susiradau bažnyčios savininkus ir pasiūliau perpirkti atgal. Taip galiausiai tapau vienintele šios vietos savininke“, – sako E. Righetto. 

Architektė neslepia, kad darbas su tokiu išskirtiniu objektu pareikalavo laiko, pinigų, kūrybinio įkvėpimo ir netgi derybinių įgūdžių diskutuojant su paveldosaugininkais. Aplinkiniai taip pat ne kartą kritikavo tokį architektės pirkinį. „Pirmiausia todėl, kad pastatas tikrai buvo kritinės būklės. Dabar net sunku prisiminti, bet sienos griuvo, nebuvo durų, langų, stogo, kiemo. O apie infrastruktūrą nėra ką ir kalbėti. Vaizdas buvo tikrai liūdnas. Pasiryžti gaivinti tokį objektą reikėjo net ne versliškos, o meniškos sielos. Ir tikrai ne kartą atrodė, kad ne be reikalo vėliausi į šią situaciją“, – šypsodamasi pasakoja architektė.

Kaip sujungti istoriją ir naujas funkcijas?

• Paskirtį padiktavo pastatas. Šiandien Garliavos bažnyčia yra vienintelė maldos vieta, priklausanti fiziniam asmeniui ir tapusi komerciniu objektu. Čia veikia ne tik pačios E. Righetto studija. Bažnyčios erdvėse šiandien organizuojamos parodos, ekspozicijos, vyksta renginiai, žmonės nuomojasi patalpas privačioms šventėms. 
• Išsaugotos paveldo vertybės. Kiekviename žingsnyje taisykles diktavo paveldo vertybių sąrašas, kuriame numatytos saugotinos bažnyčios vertybės: pati bažnyčios pastato erdvė, langai ir jų padalinimai, stogas ir ne tik. Todėl, pavyzdžiui, atkuriant stogą, išlaikyta visiškai tokia konstrukcija, kokia buvo originaliai, išlaikytas netgi sijų skaičius ir išdėstymas.
• Nesibaigiantis pokytis. Prikelti ir atnaujinti bažnyčią truko ketverius metus, tačiau nepabaigtų darbų vis dar yra. Pavyzdžiui, ateityje laukia vidaus ir sienų sprendimai. „Atrodo, tai gyvas procesas, kuris niekada nesibaigia ir prireikia vis naujų sprendimų“, – sako architektė.

E. Righetto sako, kad, dirbant su Garliavos bažnyčia, buvo bandoma parodyti kiek kitokį požiūrį į kultūros paveldą, nei įprasta Lietuvoje: „Dažniausiai dirbant su tokiais objektais Lietuvoje bandoma imituoti pastato atstatymą naudojant šiuolaikines medžiagas ir technologijas, deja, tai dažnai atrodo šiek tiek netikra. Mes norėjome rasti santykį tarp paveldo ir šiuolaikinio dizaino, išlaikant pastato tūrį, originalias linijas, proporcijas ir kitus elementus. Tam atsirado laiptai, durys, silpnas apšvietimas, ko anksčiau nebuvo.