Architektė Gabrielė Jurevičiūtė:
„Vis pagalvodavau,
kad man kažko trūksta tradicinėje architektūroje“
„Nest City Lab Apocapoc BCN“, Alicia Bastos nuotr.
Aušra NYMAN
Mažai tikėtina, kad šiandienos architektūros studentai, pradėdami praktiką, vis dar galės matyti gryną plieną ir betoną kaip pagrindines naujas statybines medžiagas. Kylant susirūpinimui statybų pramonės daromu poveikiu aplinkai, ES politiniu lygmeniu jau įteisintas organinių medžiagų, tokių kaip mediena, naudojimas. Kitas būdas statyti tvariai – kuo mažiau griaunant pritaikyti esamus pastatus prie besikeičiančių poreikių.
O jeigu jau tektų projektuoti naujus – suplanuoti, kad, pasibaigus gyvavimo ciklui, nesunkiai būtų galima juos demontuoti dalimis ir pritaikyti kitiems objektams arba perdirbti (angl. adaptive reuse). Būtent to savo studentus ir moko architektė ir tvarumo specialistė Gabrielė Jurevičiūtė, Katalonijos pažangiosios architektūros instituto dėstytoja.
Gabriele, papasakok apie save. Kur teko studijuoti, kaip susiklostė, kad tapai universiteto Barselonoje dėstytoja? Ar patinka tai, ką darai, kokios patirtys?
Gabrielė: Baigusi architektūros studijas VGTU (dabar – „Vilnius Tech“) ir padirbėjusi keliose architektūros įmonėse Lietuvoje bei Portugalijoje, vis pagalvodavau, kad kažko trūksta tradicinėje architektūroje, bent jau toje, su kuria man teko susidurti. Ši mintis paskatino ieškoti magistro studijų užsienyje, kol galiausiai atsidūriau Barselonoje (Ispanija) įsikūrusiame Katalonijos pažangiosios architektūros institute (angl. Institute for Advanced Architecture of Catalonia; IAAC). Nors institutas garsėja pažangių technologijų bei robotikos pritaikymu konstrukcijų industrijoje, mane labiausiai sudomino medžiagų perdirbimas, tvarumo sąvoka architektūroje bei tradicinių medžiagų ir konstravimo būdų, padedant naujausioms technologijoms, taikymas šių dienų architektūroje. Būtent tai ir pavyko atrasti dar studijų metu.
„Padirbėjusi keliose architektūros įmonėse Lietuvoje bei Portugalijoje, vis pagalvodavau, kad man kažko trūksta tradicinėje architektūroje.“
Gabrielė Jurevičiūtė, architektė ir tvarumo specialistė, Katalonijos pažangiosios architektūros instituto dėstytoja
Akivaizdu, kad studijos turėjo įtakos tolesnei karjerai. Kokia buvo baigiamojo darbo tema?
Gabrielė: IAAC studijavau dvejų metų pažangiosios architektūros magistrantūros programą. Baigiamajame darbe pasirinkau dirbti su vienkartinio naudojimo plastiko atliekomis, projektuodama ir testuodama būdus, kaip pratęsti jų gyvavimo trukmę perdirbant ir pakartotinai naudojant architektūroje, siekiant radikaliai prailginti šių medžiagų eksploatavimo laikotarpį.
Baigiamojo darbo tema – „Plastiko atliekų krizės architektūra: nebrangios, prieinamos architektūros kūrimas iš atliekų, gerinant gyvenimo sąlygas netinkamai tvarkomų plastiko atliekų paveiktose vietose“ (angl. Plastic Emergency Architecture: Creating low-cost, accessible architecture from waste material, improving liveability in areas affected by mismanaged plastic waste). Ilgą laiką tyrinėdama šią temą, gilinausi į klimato kaitą, su ja susijusius iššūkius ir didžiulę statybos pramonės įtaką šiai problemai. Tad, kaip architektei, vis labiau norėjosi skirti dėmesio šios problemos sprendimams ir ieškoti būdų, kaip galėtume kurti geresnę ateitį.
Kaip nutarei tapti dėstytoja IAAC universitete ir šiame pokyčių amžiuje mokyti architektūrinio projektavimo?
Gabrielė: Įsigilinusi, kaip statybos pramonė veikia aplinką, pradėjau ieškoti, kokiais būdais galėčiau prisidėti, kad situacija gerėtų, į ką svarbu atsižvelgti projektuojant, turint labai aiškų tikslą – bandymą palenkti kreivę nuo eksponentinio augimo (ypač kalbant apie išteklių eikvojimą, CO2 išmetimus ir atliekų susidarymą) link tvaresnės bei atsakingesnės plėtros.
Visuomenės susirūpinimas aplinka būtinai reikš, kad energijos ištekliai bus naudojami rečiau arba labai ilgai. Architektai medžiagas rinksis vis sudėtingiau, nes atsakomybė už didžiulį savo sprendimų poveikį aplinkai vis dažniau tenka jiems. Ar terminas „pastato gyvavimo ciklas“ turėtų padėti lengviau suprasti žiediškumo, t. y. antrinio medžiagų panaudojimo svarbą?
Gabrielė: Prieš statant ar net pradedant projektuoti, svarbu suprasti ir pastato eksploatavimo trukmę, ir ar tikrai verta jį kurti su išliekamąja materialia verte. Jei kalbėtume apie vienbutį gyvenamąjį namą, greičiausiai jis nebūtų planuojamas taip, kad tarnautų daugiau nei vienai kartai, tad vidutinė tokio pastato eksploatavimo trukmė yra apie 60 metų. Svarbu atsižvelgti, kokios medžiagos parenkamos pastato statybai, ar jos nėra skirtos tarnauti daug trumpiau ar kaip tik daug ilgiau, gal jos pastatui atitarnavus taptų tik tarša ir našta? Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į tai, kaip medžiagos ir pastato dalys naudojamos ir montuojamos. Jeigu po 60 metų pastatą reikės nugriauti, ar bus įmanoma tokius elementus kaip durys, langai, gal net ir struktūrinės dalys atskirti? Ar, išanalizavus būklę bei įvertinus reikalingus pakeitimus, pavyks juos pakartotinai panaudoti kituose ateities pastatuose?
Kalbant apie didesnius statinius, būtų svarbu projektuoti apmąstant, kaip jie sensta, ir kartu numatyti galimus renovacijų etapus. Tarkim, kaip dalį pastato bus galima pataisyti nepadarius įtakos kitoms, o jei reikės renovuoti, ar bus galima pritaikyti elementus antram gyvenimui.
Kuo dažniau galvosime, kas nutiks su pastatu jam įvykdžius savo pirminę paskirtį, ir projektuosime galimus tolesnio gyvenimo etapų scenarijus, tuo mažiau reikės naujų medžiagų, kurioms pagaminti naudojame ribotus gamtos išteklius, tuo mažiau išmesime anglies dvideginio ir sudarysime mažiau atliekų.
Ar tai reiškia, kad galėsime panaudoti, tarkim, pastato laikančiąsias konstrukcijas, o visa kita perdirbti ar transformuoti?
Gabrielė: Žinoma, visuomet, jei tik įmanoma, ekologiškiausia yra renovuoti pastatus, juos prikelti naujam gyvenimui, nekeičiant laikančiųjų konstrukcijų, nes šios ir sudaro didžiąją dalį CO2 išlakų. Tačiau visas kitas medžiagas taip pat svarbu kuo daugiau pakartotinai panaudoti, o kai tai nebeįmanoma – transformuoti arba perdirbti.
Šiais laikais vis dar kuriama nemažai įsimintinų pastatų – koncertų salės, muziejai. Ar galima kalbėti apie architektūros kokybę, išskirtinumą, jeigu pastatas projektuojamas, kad būtų demontuotas? Kaip architektai turėtų keisti savo mąstymą?
Gabrielė: Laimei, vis daugiau architektų projektuoja atsižvelgdami į pastatų aplinką, į urbanistinę miesto struktūrą, gretimo užstatymo pobūdį bei tos vietovės klimato sąlygas. Kalbant apie šio tipo pastatų, kurie galimai tarnaus kelioms kartoms, tvarumą, dėmesys dažniau krinta galimiems būsimiems pokyčiams, transformacijoms pastato viduje, projektuojant galimus būsimus pastato gyvenimo etapus.
Mano nuomone, pastatų išskirtinumas ir architektūrinė kokybė pakeitus naudojamas medžiagas ar montavimo būdus niekur nedings, nes architektai labai kūrybingi, tikrai dauguma gali profesionaliai ir net išskirtinai derinti antrinio panaudojimo elementus, medžiagas, parinkti natūralias alternatyvas bei konstrukcinius būdus, kurie neužkirstų kelio demontavimui ateityje.
Ar šie metodai suteikia prielaidą, kad nebereikės griauti pastatų, o tiesiog išrinkti ir perstatyti? Kokios architektūros ir kokių statybos būdų tikėtis ateityje?
Gabrielė: Ateityje vis labiau populiarės medžiagų ir pastatų elementų, tokių kaip langai, durys, plytos ir kt., pakartotinis naudojimas. Minimalizmas transformuosis į praktiškesnį stilių, bus akcentuojamos lengvai pasiekiamos konstrukcijų jungtys, ventiliacijos ar kitų komunikacijų struktūros bei informacija, siekiant ateityje lengviau prieiti ir pataisyti sumontuotus įrenginius, dekonstruoti erdves ir pakartotinai panaudoti architektūros elementus. Taip pat vis daugiau dėmesio skirsime tradicinėms ir vietinėms medžiagoms bei statybų būdams, kurie tausoja aplinką ir padeda palaikyti tinkamas vidaus klimato sąlygas.
Pakartotinis statybinių medžiagų naudojimas leidžia iš karto ir gerokai sutaupyti, kartu mažinant poveikį aplinkai. Anksčiau ar vėliau įstatymų leidėjai ir (arba) didėjančios sąnaudos privers statybų pramonę persvarstyti medžiagų tiekimo būdus. Kuo toliau, tuo daugiau atsiranda kompanijų bei architektūros studijų, kuriančių portalus, lengvinančius antrąkart naudojamų medžiagų ir pastatų elementų paiešką. Pavyzdžiui, tokios įmonės kaip „Rotor“ Belgijoje ar „Superuse Studio“ Olandijoje.
Kaip sekasi architektūros studentams perprasti besikeičiančią realybę? Ar studijos ir patys studentai skiriasi nuo tavo pačios bendrakursių?
Gabrielė: Įdomu stebėti, kaip naujoji karta daug geriau nei anksčiau suvokia iššūkius, su kuriais susidursime netolimoje ateityje. Galbūt ji dar neturi tam reikalingų priemonių, bet dauguma studentų labai nori sužinoti, kaip jų praktika gali padėti sušvelninti klimato kaitą, sumažinti išteklių eikvojimą bei atliekų susidarymą. Daugelis jau yra parengę savo bakalauro studijų projektus, susijusius su tvarumu, pasyviaisiais namais ar anglies dvideginio išlakų mažinimu.
Kokia dar veikla, be architektūros projektavimo ir dėstymo, yra tekę užsiimti?
Gabrielė: Buvau „Miesto metabolizmo“ seminaro vadovė Šendženo tarptautinėje dizaino mokykloje, Harbino technologijos institute. (Lead of the Urban Metabolism Seminar at the Shenzhen International School of Design, Harbin Institute of Technology).
Teko vadovauti seminarui „Žiedinė materija: žiediškumo projektavimas užstatytoje aplinkoje“ Katalonijos pažangiosios architektūros institute (IAAC). (Lead of the Circular Matter: Designing Circularity in the Built Environment Seminar, in a collaboration with MetabolicTM at the Institute for Advanced Architecture of Catalonia (IAAC).
Taip pat IAAC buvau „Pažangiosios gamybos“ grupės magistrinių darbų vadovė (Supervisor of Advanced Manufacturing Thesis Cluster students at IAAC) ir „Fab.AR: Papildytosios realybės pagalba tradicinėje gamyboje“ seminaro vadovė. (Lead of the Fab.AR: Manual Fabrication Assisted with Augmented Reality Seminar at IAAC).
Be dėstymo, taip pat dirbu su architektais, konsultuoju juos, kaip mažinti su statybomis susijusią aplinkos taršą.
Netolimos ateities planai?
Gabrielė: Ateityje planuoju įkurti konsultacinę įmonę, kuri padėtų architektams ir vystytojams sumažinti statinių paliekamą pėdsaką gamtai bei prisitaikyti prie naujų reguliavimo reikalavimų, taip prisidedant prie statybos sektoriaus poveikio aplinkai mažinimo. Kartu ji teiktų informaciją apie naujausius Europos reglamentus, jų pritaikymą nacionaliniu lygmeniu bei kaip šie pokyčiai paveiks būsimus projektus. Taip pat tikiuosi artimu metu pasidalyti sukauptomis žiniomis ir Lietuvoje.
