Žvelgiant iš evoliucijos pusės, gyvybės židiniu niekuomet nebuvo žmogus – jis tėra už jį kur kas ilgesnio proceso dalis, kuomet formavosi floros ir faunos santykis (kuris, tiesą pasakius, niekuomet nebuvo tolygus). Todėl būtų absurdiška manyti, kad raktas į gyvybingą ir sveiką kompaktišką miestą yra techninių struktūrų mieste išraiška. O spartėjančios urbanizacijos „reklaminiu” įvaizdžiu, deja, tapo šio santykio perversmas – žaliosioms struktūroms užleidžiant vietą urbanizuotoms.

Realizuojant kompaktiško miesto viziją, žaliosios struktūros atlieka vieną iš esminių diferenciacijos vaidmenų: progresyvus ir kokybiškas miesto audinys kuriamas per erdvinę koncentraciją (vienodų elementų susikaupimą į masyvus ar grupes) ir ją lydinčią stratifikaciją (susiformavusių masyvų išsisluoksniavimą į koncentrinius sluoksnius ir zonas). Gauname įvairiapusišką, gyvą miestą, kuriame darniai ir kompaktiškai ko-egzistuoja techninės, žmogaus sukurtos urbanizuotos struktūros, įsiliejančios į gamtinio karkaso erdves. Apie tai savo paskaitoje kalbėjo Vilniaus universiteto (VU) Chemijos ir geomokslų fakulteto geografijos ir kraštotvarkos katedros doc. dr. Ričardas Skorupskas. 

Miesto gyvoji medžiaga

Šie kompleksiniai procesai vyksta tiek visuomenėje, tiek gamtoje ir apima daugybę įvairių sluoksnių, o susipynusi erdvinė diferenciacija tampa tvaria terpe miestui vystytis tiek gamtai, tiek žmogui naudinga linkme. Anot doc. dr. R. Skorupsko, gyvoji medžiaga biosferoje yra pasiskirsčiusi netolygiai, o inovatyvios technologijos, naujos idėjos, standartai, susiformavę viename centre, tarsi gyvas organizmas plinta ir aplinkinėse struktūrose. „Kompaktiškas miestas yra toks, kuriame gali gyventi didžiausias žmonių tankis išlaikant visus subalansuoto miesto reikalavimus“, – sako jis.

Žaliosios struktūros yra skirstomos į įvairias grupes ir atitinkamai gali būti integruojamos į urbanizuotas vietoves, siekiant spręsti lokalias problemas ir efektyviai pagerinti dabartinę paviršių ir erdvinę konfigūraciją. Pagrindiniai žaliosios infrastruktūros elementai:

• gamtiniai – siejami su bet kuriomis žaliosiomis struktūromis;
• gamtiniai-techniniai – apželdintas suformuotas techninis-inžinerinis elementas;
• techniniai – „suminkštintas“ techninis elementas, pavyzdžiui, akmenų skalda.

_{Skirtingų žaliosios infrastruktūros tipų pritaikymas priklauso nuo individualios situacijos pagal poreikį, esamą kiekį ir kokybę bei potencialiai kuriamas jungtis. Asociatyvios nuotr.}

Urbanizuotose teritorijose svarbus žemės dangų optimizavimas ir valdymas. Tam pasitelkiamos ekologiškai efektyvios dangos, t. y. dangos, suteikiančios daugiau naudos nei kitos. Pavyzdžiui, danga, kuri ne tik sugeria tiesioginius, bet ir greta esančių teritorijų kritulius. Taip pat gali būti ir erdviškai išreikšti elementai: viena efektyviausių dangų pagal žalumo indeksą laikoma būtent aukštesnių medžių laja, apsauganti nuo tiesioginių saulės spindulių, šaknimis sugerianti perteklinį vandenį ir kurianti biologiškai produktyvią dervą. O probleminėmis vietomis tampa neefektyvios plokštumos, stovėjimo aikštelės, stogai ir kiti „nekvėpuojantys” paviršiai mieste.

Ekologinio kompensavimo sistema – žaliųjų struktūrų integracija

Kuriant kompaktišką miestą, viena pagrindinių taisyklių yra visų jį sudarančių komponentų paisymas. Paprasčiau tariant, didėjant gyventojų skaičiui ir gyvenamajam plotui, žaliosios struktūros neturėtų mažėti. Jeigu siekiama kurti organišką, patrauklų, gyventi ir veikti tinkamą miestą, privaloma atsižvelgti į gamtinio karkaso integraciją. Pasak geografo, formuojant ekologinio kompensavimo struktūras, jos turi išlikti paprastos ir turėti loginį išdėstymą, kitaip jos tampa kliūtimi ir manipuliacijų objektu planuojant miestą. Problema pasireiškia kuomet planavimo metu už žaliųjų erdvių formavimą atsakingi asmenys nėra įtraukiami į visus procesus nuo pradžios iki pabaigos, o miškų tvarkymą sprendžia tik vienos srities specialistas, nepaisant, ar miškas yra mieste, užmiestyje ar kitur. 

Kokybiškai žalinant miestus, vienas iš pirmųjų žingsnių turėtų būti natūralių gamtinių procesų suvokimas. Efektyvus šių procesų panaudojimas lemiamas jų pobūdžio ir paskirties supratimu, pavieniu ir kombinuotu veikimu, integruojant į urbanistines struktūras. To rezultatas – minimalios energinių ir finansinių išteklių sąnaudos, kuriant fizinę naudą miesto aplinkai. R. Skorupskas siūlo atsižvelgti į pagrindinius miestų žalinimo planų gaires, išskirdamas kompleksinį atskirų želdynų formavimą ir tvarkymą, žaliųjų jungčių formavimą bei gatvių želdynų tvarkymą. Pastarasis išskiriamas kaip itin svarbus bendrame miesto infrastruktūros plane, o pagrindiniai pokyčių principai apima medžio prioritetizavimą. 

„Užduodant klausimą: pjauti ar palikti šimtametį medį, reikėtų šį klausimą performuluoti: ar galime jį pakeisti tokiu pačiu kitoje vietoje? Jeigu ne – privalome prie jo derintis”, – teigia R. Skorupskas.

Miesto želdynų pasiekiamumas

Urbanizuotose teritorijose ne mažiau svarbi yra pačių žaliųjų struktūrų integracija ir ryšių, jungčių kūrimas. Jos, kaip gyvas organizmas, turėtų veikti viena kitą bei tarnauti pačiam miestui. Miesto tankinimo kontekste, tai atsispindi per gamtinių elementų pasiekiamumą. Čia iškeliamos kelios probleminės sritys: neegzistuojantis priklausomų želdynų normavimas ir nekorektiškas želdynų pasiekiamumas.

Pagrindiniai matavimo rodikliai yra nusakomi dviem būdais: pasiekiamumas matuojamas tikslinio objekto (želdyno) atžvilgiu (nuo želdyno ribų) ir subjekto (kvartalo, gyventojo) atžvilgiu (kvartalo ribų). Deja, dažniau yra taikomas pastarasis būdas, subjektyviai skaičiuojant siekiant reikiamo rodiklio.  

_{Vilniaus mieste esančio Vingio parko pasiekiamumas (300 m atstumu) žymiai sumažėja priklausomai nuo parko prieigų, jeigu yra matuojama nuo konkretaus subjekto (Žvėryno kvartalo dalies)}

Žalias miestas – visų subjektų atsakomybė

Urbanizuotų teritorijų jungčių su žaliosiomis struktūromis praradimas kyla dėl kompleksinių urbanizacijos, ekstremalių klimato pokyčių, netinkamos želdynų priežiūros priežasčių. Ši problematika atsiranda persipynus vienai priežasčiai su kita, intensyvėjant urbanizacijai kinta klimato aplinka, nukenčia augmenija, o nejautrus ir nesavalaikis priežiūros režimas tik atlieka meškos paslaugą – esant prastai priežiūrai, finansinės ir energinės sąnaudos neatsiperka. Ne ką mažiau svarbi ir pačių gyventojų ir kitų miesto subjektų iniciatyva. Pastebimas žemas gyventojų aktyvumas, renkantis kietąją dangą, kuri „išlaisvina” nuo priežiūros darbo, išaukštinamas techninis ir nekilnojamasis turtas prieš gyvąją miesto struktūrą, tiek viešosiose erdvėse, tiek privačiuose sklypuose.

Siekiant užtikrinti žaliųjų struktūrų atgaivinimą mieste, turėtų būti prioritetizuojamas gyvo elemento prieš techninį aspektas, mažinant „sterilių” (kietųjų) dangų kiekį, ilgaamžių sprendimų priėmimas, nuoseklus planavimas ir projektavimas bei vietinių išteklių naudojimas. Šios priemonės ne tik padėtų kurti balansą tarp urbanizuotų ir žaliųjų struktūrų, bet ir keistų miesto įvaizdį iš esmės, gyventojų judumą, oro ir dirvožemio kokybę ir bendrą pasitenkinimą gyvenamąja aplinka.

Straipsnis parengtas remiantis VU Chemijos ir geomokslų fakulteto, geografijos ir kraštotvarkos katedros doc. dr. Ričardo Skorupsko paskaita „Žaliosios erdvės formuojant kompaktišką miestą“. Paskaita skaityta Architektūros kokybės vystymo asociacijos kartu su partneriu „Statyba ir architektūra“ / sa.lt rengtame nuotolinių paskaitų cikle „Subalansuotas miestų tankinimas“, kurį finansavo Lietuvos kultūros taryba ir UAB „ACO Nordic“.