„Iš tiesų tai reiškia, kad ruošiami niekam konkrečiai nereikalingi darbuotojai, – tvirtino V. Levickis. – Mūsų, LVDK nuomone, profesinis mokymas turi būti skirtas konkrečiai darbo vietai, rengiant specialistus pagal verslo užsakymus. Tos įmonės, kurios planuoja savo veiklą daugiau kaip pusę metų į priekį, jau gali pasakyti, kokių žmonių joms reikia, ir net atsirinkti juos. Ir tada tie 30 asmenų mokysis žinodami, kad eis dirbti į konkrečią vietą. Bandome pasiekti, kad mokslus baigusiam jaunuoliui nebereikėtų galvoti, kur dirbs. Kolegijos ir aukštosios mokyklos – kitas reikalas, tegu jos rengia tuos universalus, darykime prielaidą, kad ir jie gali dirbti.“

ŽEC sieks, kad profesinių mokyklų studentai iškart mokytųsi dirbti su reikiama įranga. Tiesa, čia kyla šiokia tokia problema: sektoriniuose praktinio mokymo centruose moksleiviai mokosi dirbti gerokai modernesnėmis staklėmis, negu gali sau leisti verslo įmonės – kiekvienas tų centrų 2007–2013 metų laikotarpiu yra gavęs po 8 mln. litų europinių lėšų įrangai įsigyti. Anot V. Levickio, sprendimas galėtų būti toks: sudaryti sąlygas įmonėms nuomoti centrų turimą įrangą, jei jau ji pirkta už viešuosius pinigus. „Tokiu būdu bendrovės turės žmonių, kurie mokės ta įranga naudotis, vadinasi, tie asmenys galės mokyti kitus atėjusiuosius, ir viskas vyks realios gamybos metu“, – aiškino ŽEC vadovas.

V. Levickis neteikia didelės reikšmės ženklams, rodantiems, kad valstybė nelaiko žaliosios energetikos prioritetine verslo šaka, tad įmonių laukiamas šio sektoriaus suklestėjimas gali būti ne toks greitas, kaip tikimasi: „Politikai yra laikini, o valstybės įsipareigojimai siekti energinio efektyvumo nedingsta. Šis tikslas išties yra ir pilietiškumo apraiška. Tačiau mes vertiname iš verslo pusės – turime pajėgti konkuruoti bendroje rinkoje. Jeigu nuleisime kartelę ir sakysime, kad nereikia stengtis, nes mums nereikės šitų specialistų, prarasime galimybę pasinaudoti tuo, kad galime konkuruoti darbo jėgos sąnaudomis – nors ir negerai taip sakyti, bet kol kas tikrai galime pasiūlyti mažesnes sąnaudas ir bent jau kaimyninėse šalyse tai pademonstruoti.“

Pasak ŽEC vadovo, panašias žaliosios energetikos sektoriaus plėtros problemas patiria ir kaimyninės valstybės. „Nenuostabu – šios srities plėtra tiesiogiai susijusi su valstybės parama: yra parama, yra ir energetika. Viena vertus, galima sutikti su tais, kurie sako, kad tokia parama yra neteisinga, nes užkrauname tą sąnaudų skirtumą dengti visuomenei. Kita vertus, šią kainą reikia susimokėti galvojant apie energinį nepriklausomumą ir technologijų plėtrą“, – svarstė V. Levickis.