Sistemos veikimo principas yra toks: šviežias lauko oras yra pašildomas vėdinimo įrenginio šilumokaityje iš šalinamo patalpos oro srauto atgauta šiluma; kiek pašildytas šviežias oras prateka pro įrenginyje įmontuotą šildytuvą ir tada jau reikiamos temperatūros patiekiamas į patalpas. Ištraukiamas iš patalpų užterštas oras, pratekėjęs rekuperatorių ir atidavęs savo šilumą tiekiamam orui, išmetamas į vėdinimo šachtą, esančią sanitariniuose mazguose.
Visą centralizuotą mechaninę vėdinimo sistemą sudaro oro paėmimo ir tiekimo grotelės bei difuzoriai, ortakiai, reguliavimo armatūra, triukšmo slopintuvai ir svarbiau- sias sistemos elementas – vėdinimo įrenginys su šilumos rekuperatoriumi. Centralizuotos mechaninės vėdinimo sistemos su šilumos rekuperacija montavimas daugiabučių butuose yra pats sudėtingiausias iš visų čia nagrinėjamų vėdinimo sistemų montavimo būdų. Įrengiant tokią sistemą bute reikia rasti laisvos vietos ne tik pačiam vėdinimo įrenginiui pastatyti, bet ir vėdinimo ortakiams išvedžioti, taip pat būtina palikti laisvos vietos sistemos priežiūrai. Paprastai tokių vėdinimo sistemų rekuperatoriai kabinami koridoriuose virš pakabinamųjų lubų arba statomi sandėliukuose, tačiau galimi ir kiti montavimo sprendimai.
Pagrindiniai centralizuotos mechaninės vėdinimo sistemos privalumai: užtikrinamas norminis šviežio oro kiekis patalpose; lengvas įrenginio valdymas; gerokai sumažinamas šilumos poreikis šviežiam lauko orui šildyti; galimybė pašildyti tiekiamą lauko orą iki pageidaujamos temperatūros; į patalpas tiekiamas lauko oras yra valomas nuo dulkių, žiedadulkių ir kitų kietųjų dalelių. Pagrindiniai tokios sistemos trūkumai: reikalingos ypač didelės pradinės investicijos; sudėtingas sistemos montavimas dėl vietos trūkumo daugiabučių namų butuose; atsiranda nauja inžinerinė sistema, kuriai reikia priežiūros; sistemai veikti reikalinga elektros energija.
Taigi pagrindinis analizuojamos daugiabučių namų butų centralizuotos rekuperacinės vėdinimo sistemos trūkumas yra laisvos vietos montavimui stoka. Dėl šios priežasties tokio tipo vėdinimo sistema yra populiaresnė naujos statybos daugiabučiuose, nes tuomet vietą jai galima numatyti dar projektavimo procese. Tačiau šios rekuperacinės vėdinimo sistemos šilumogrąžos (šilumos atgavimo) naudingumo koeficientas yra pats didžiausias iš visų čia nagrinėjamų sistemų.
Yra dar vienas centralizuotos mechaninės vėdinimo sistemos variantas: kai oras ištraukiamas pro esamus tam skirtus kanalus, o tiekiamas pro ortakius, įrengtus išorinėje šiltinamojoje pastato fasado medžiagoje – pro padarytą angą tarp lango ir radiatoriaus. Vėdinimo įrenginys su šilumos atgavimu iškeliamas ant stogo, jo užtenka visai laiptinei ar net namui. Šiuo atveju pasiekiamas didesnis šilumos atgavimo efektyvumas ir sutaupoma vietos, nes butuose nereikia statyti įrenginių ir vedžioti ortakių. Ko gero, tai yra ekonomiškai geriausias sprendimas, bet jis dar kelia nemažai neatsakytų techninių klausimų.
Energijos naudojimo sąnaudos
Šildymo sezono metu esant skirtingai vėdinimo sistemai sunaudojamas nevienodas kiekis energijos (butui šildyti ir elektros įrenginiui veikti). Vienu atveju elektros energijos poreikio nėra (natūralus vėdinimas), tačiau projektinei buto temperatūrai palaikyti reikalingas gana didelis šilumos kiekis, gaunamas iš šilumos tinklų.
