Kaip tik drėgmės perteklius, atsirandantis dėl nepakankamo vėdinimo, yra viena pagrindinių šios problemos priežasčių.
Visi išvardyti veiksniai lemia, kad 41 proc. apklaustų daugiabučių gyventojų nėra patenkinti savo buto oro kokybe šaltuoju metų laikotarpiu. Šį nepatenkintųjų skaičių būtų galima sumažinti daugiabučių namų butuose įrengus vienokių ar kitokių sprendimų tinkamai veikiančią vėdinimo sistemą, nes buto oro kokybės pojūtis tiesiogiai susijęs su šviežio į patalpas tiekiamo lauko oro kiekiu.
Šiuo metu planuojant standartinę daugiabučių pastatų modernizaciją visas dėmesys skiriamas šilumos naudojimui ir tuo pačiu sąskaitoms už šildymą mažinti, o apie daugiabučių vėdinimo svarbą ir nepakankamo vėdinimo poveikį sveikatai paprastai nutylima. Tačiau sumažinus nuostolių pro atitvaras dydį, kita svarbi šilumos naudojimo pastatuose dalis yra nuostoliai, susidarantys dėl gyvenamųjų patalpų vėdinimo.
Nenusižengiant norminiams šviežio oro kiekio reikalavimams, šie nuostoliai gali būti mažinami tik atgaunant kuo didesnę šilumos dalį, skirtą orui pašildyti. Pastatuose tai galima pasiekti tik įrengus tinkamai veikiančią mechaninę vėdinimo sistemą su šilumos atgavimu (rekuperacija ar regeneracija). Tačiau taip pat nereikia pamiršti, kad tokios vėdinimo sistemos veikdamos eikvoja elektros energiją, todėl pastatams vėdinti būtina parinkti optimalų sprendimą, kitaip sąskaitos už elektros energiją gali užgožti pasiektus šilumos taupymo rodiklius.
Esama vėdinimo sistemų būklė daugiabučiuose
Šalies daugiabučiuose dominuojantis natūralaus vėdinimo sistemos veikimo principas yra neorganizuotas šviežio lauko oro patekimas į patalpas pro įvairius langų, durų plyšius ir nesandarumus, o pašalinamas jis pro specialiai įrengtas vėdinimo šachtas. Iki 1992 metų pastatytuose daugiabučiuose natūralaus vėdinimo sistemos buvo projektuojamos atsižvelgiant į tai, kad šiuose pastatuose bus sudėti mediniai langai su šonuose esančiomis orlaidėmis. Tačiau praėjus keliems dešimtmečiams medinius langus pakeitė plastikiniai, kurių sandarumas yra daug didesnis, todėl šviežio lauko oro patekimas į patalpas dėl infiltracijos gerokai sumažėjo.
Sumažėjusią oro kaitą gyvenamosiose senų daugiabučių patalpose lemia ir natūralaus vėdinimo šachtų būklė. Dauguma atvejų jos nebuvo valytos per visą pastato gyvavimo laikotarpį, todėl šachtų trauka labai sumažėja arba jos visiškai užsikemša. Įprastai gyventojai bando gelbėtis oro ištraukimą skatindami buitiniais ventiliatoriais, tačiau jų sukeliamo slėgio gali nepakakti užsikimšusios šachtos pasipriešinimui įveikti. Dažnai pasitaiko ir tokių atvejų, kai daugiabučių namų gyventojai natūralaus vėdinimo kanalus vertina kaip ne itin reikalingą statybinę konstrukciją ir juos tiesiog užsandarina.
Panaši situacija vyrauja ir renovuotuose bei naujos statybos daugiabučiuose pastatuose, kuriuose įrengtos natūralaus vėdinimo sistemos.
Visa tai turi didelę įtaką patalpų mikroklimatui: devyniolikoje sostinės daugiabučių butų V. Ankėno atliktas patalpų mikroklimato parametrų matavimas parodė, kad daugumoje jų nuolat viršijama CO2 koncentracija. Apskaičiuota vidutinė CO2 koncentracijos gyvenamųjų patalpų ore reikšmė yra beveik 22 proc. didesnė už reglamentuose rekomenduojamą 1000 ppm koncentracijos ribą.
