Kalbant apie gyvenimą off-grid, vienas svarbiausių elementų yra pakankamas švaraus vandens kiekis. Žmonėms, gyvenantiems miestuose, numalšinti troškulį ar nusiprausti po dušu yra paprasta, tereikia atsukti čiaupą. Tačiau atsijungus nuo bendrųjų inžinerinių tinklų, vandens tiekimas ir naudojimas tampa kompleksišku procesu.
Kaip atrodo ir iš ko susideda šis procesas, padedantis tiek žmonėms, norintiems gyventi off-grid, tiek architektams, projektuojantiems off-grid statinius, išsiaiškinti, kaip geriausiai išgauti, laikyti ir naudoti vandenį? Iš anksto apgalvota off-grid vandens sistema gali lemti pastato vietą, formą, išdėstymą. Pirmiausia suplanavus vandens tiekimo ir naudojimo sistemą, bus galima priimti geresnius sprendimus architektūroje ir statybų procese.
Kokie yra pagrindiniai off-grid vandens šaltiniai?
Vandens šaltinio pasirinkimas off-grid pastatams pirmiausia priklausys nuo geografinės padėties ir išteklių pasirinktoje vietovėje. Kiekvienas šaltinis reikalauja skirtingų projektavimo sprendimų, išlaidų, įrangos. Bet kuriuo atveju svarbu nepamiršti apie galutinį išgauto vandens panaudojimą – žmonėms kasdieniniam gyvenimui jo reikia itin gryno. Pagrindinės off-grid vandens sistemos remiasi vienu iš keturių vandens šaltinių: šuliniais, šalia esančiais vandens telkiniais, surinktu lietaus arba atsivežtu ir talpyklose saugomu vandeniu.
Šulinio vanduo
Šuliniai yra turbūt labiausiai paplitęs off-grid vandens šaltinis. Vietovėse, kuriose galima iškasti arba išgręžti negilų šulinį, atsižvelgiant į vietinį vandens lygį ir dirvožemio tipą, vandens tiekimo sistema tampa panaši į įprastą vandentiekį. Įrengus vamzdyną, prijungtą prie išgręžto šulinio ir panardinamojo arba sausai statomo siurblio, stumiančio vandenį į slėginį vandens baką pastate, gautą vandenį galima išvedžioti pastate kaip tik norisi. Didžiausias šulinių trūkumas yra jų kaina, kuri priklauso nuo gręžiamo gylio. Tačiau įrengus šulinį, jis bus tas vandens šaltinis, kuriam reikės labai mažai priežiūros.
[su_note note_color=”#fbfbf9″ radius=”6″]PLIUSAI IR MINUSAI RENKANTIS ŠULINIO VANDENĮ
+
–
Šulinys gali užtikrinti pastovų vandens kiekį ištisus dešimtmečius, galbūt net ilgiau.
Profesionaliai įrengti šulinius yra brangu.
Priklausomai nuo pasirinktos vietovės, vanduo iš giliojo sluoksnio gali būti labai švarus ir šviežias.
Šulinių vanduo gali būti labai mineralizuotas (kietas).
Suprojektavus šulinį įkalnėje, galima nenaudoti vandens slėgio bako.
Šuliniai gali išdžiūti.
Šulinio įrengimo vietą galima pasirinkti ir užtikrinti patogų išdėstymą su projektuojamu pastatu.
Pasirinktame sklype geriamojo vandens lygis gali būti toks gilus, kad šulinio kasimas būtų neekonomiškas.
Aplinkiniai natūralūs vandens šaltiniai
Vietovėse, kurios yra netoli upės, ežero ar kito natūralaus vandens šaltinio, didesnio skersmens vamzdžiai ir specialūs siurbliai gali tiekti vandenį tokiu pačiu principu kaip ir siurbliai šuliniuose. Žmonės nuo seno kūrėsi aplink natūralius vandens telkinius ir naudojo jų vandenį, tačiau šiandien ypač svarbu įdiegti pirminį filtrą, kuris pašalintų priemaišas, šiukšles, taip pat UV arba chloro pagrindu veikiančią valymo sistemą, kuri sunaikintų susargdinti galinčius mikroorganizmus. Projektuojant vandens tiekimą tokiu būdu, svarbu atsižvelgti į statybos teisės reglamentus, kurie numato, kur ir kokį kiekį vandens galima panaudoti.
[su_note note_color=”#fbfbf9″ radius=”6″]PLIUSAI IR MINUSAI RENKANTIS NATŪRALŲ VANDENS TELKINĮ
+
–
Vandens šaltinis yra labai patogus; nereikalingi gręžiniai.
Vandens šaltinis neužtikrina pastovaus tekėjimo ištisus metus, gali išdžiūti dėl atsitiktinių sausrų.
Tekančiame, judančiame vandenyje, kitaip nei šulinyje, mažiau linkę kauptis teršalai ir kenksmingi mineralai.
Vanduo gali būti drumstas ir užterštas. Tokiu atveju jis vis dar gali būti tinkamas naudoti, bet reikės daugiau filtravimo.
Jei vanduo yra aukščiau nei projektuojamas pastatas, vietoj siurblio galima išnaudoti gravitaciją.
Vandens šaltinis žiemą gali užšalti.
Priklausomai nuo vietovės, jeigu galima statyti arčiau vandens šaltinio, o tai reiškia, kad reikės mažiau vamzdynų.
Vandens šaltinio vieta yra fiksuota ir, priklausomai nuo vietovės, gali tekti nutiesti daug vamzdynų, kad vanduo patektų ten, kur jo reikia.
Surinktas lietaus vanduo
Dar vienas galimas vandens šaltinis off-grid pastatuose yra krituliai. Lietaus vandenį rinkti gan paprasta ir daug nekainuoja ten, kur pakankamai drėgnos klimato sąlygos. Lietaus surinkimo sistema yra pigiausia ir lengviausiai įdiegiama. Negana to, lietaus vanduo gali būti vienas švariausių natūralių vandens šaltinių, o jo surinkimo sistema gali būti tokia pat paprasta kaip, pavyzdžiui, didelis rezervuaras ant pastato stogo. Tokios talpyklos dažniausiai įrengiamos iš geležies, betono arba plastiko. Sudėtingesniu atveju taip pat gali būti naudojami siurbliai, skirti slėgiui vidaus vandentiekio sistemoje reguliuoti.
Paprasta lietaus vandens surinkimo sistema nukreipia vandenį nuo stogo į laikymo cisternas. Dažniausiai toks vanduo yra filtruojamas ir tik tuomet išskirstomas naudojimui reikiamose pastato vietose. Pasirinkus lietaus surinkimą kaip pagrindinį off-grid vandens šaltinį, gana paprasta apskaičiuoti, kokį kiekį vandens galima surinkti per metus. Lietuvoje per metus nuo stogo galima surinkti apie 50–100 m3 lietaus ir tirpstančio sniego vandens. Norint jį naudoti kaip geriamąjį vandenį, svarbu įdiegti filtravimo ir valymo sistemas, taip pat kaip ir imant vandenį iš natūralių telkinių.
Šiandien ypač svarbu įdiegti pirminį filtrą, kuris pašalintų priemaišas, šiukšles, taip pat UV arba chloro pagrindu veikiančią valymo sistemą, kuri sunaikintų susargdinti galinčius mikroorganizmus.
Vandens pirkimas ir laikymas cisternose
Kai projektuojami statiniai yra teritorijoje, kurioje nėra natūralaus vandens šaltinio, tinkamo vandens lygio arba vandens srautas yra sezoninis, naudojama off-grid vandens rezervuarų sistema. Ji gali būti tinkamas sprendimas tiek kaip pagrindinis vandens šaltinis, tiek kaip laikinas, kol bus įrengta pagrindinė sistema. Svarbu suprojektuoti pakankamos talpos cisternas pastato viduje atsivežtam vandeniui talpinti.
Vandens panaudojimas pasirinkus šią sistemą gali būti dvejopas: galima kaskart ištuštėjus vandens talpyklai atsivežti naujo vandens arba specialiomis valymo sistemomis perdirbti ir pakartotinai naudoti tą patį vandenį ilgesnį laiką. Priklausomai nuo pasirinktų valymo sistemų, perdirbtas vanduo gali tapti geriamuoju arba būti panaudotas skalbti, laistyti, vandeniui nuleisti tualete.
[su_note note_color=”#fbfbf9″ radius=”6″]PLIUSAI IR MINUSAI RENKANTIS
VANDENS REZERVUARO CISTERNAS
+
–
Galima apsigyventi ten, kur nėra vandens.
Vandenį vis tiek reikia išgauti pačiam kitoje vietoje arba pirkti.
Patogus sprendimas laikinai įrengti cisternos sistemą, kol įrengiama nuolatinė vandens tiekimo sistema.
Cisternas reikia kasmet plauti. Jos reikalauja priežiūros.
Suprojektavus šulinį įkalnėje, galima nenaudoti vandens slėgio bako.
Šuliniai gali išdžiūti.
Vandens laikymas cisternose gali būti sezoniškai sumažėjančių vandens srautų sprendimas.
Sistema gali brangiai kainuoti, ypač kai atsižvelgiama į transportavimo laiką ir reikalingą įrangą.
Galima pasirinkti konkrečią laikymo vietą ir prireikus nesudėtingai perkelti sistemą.
Filtravimo ir valymo būdai
Pasirinkus tinkamiausią vandens šaltinį pagal vietovę ir projektuojamą statinį, reikia apgalvoti jo filtravimo arba kitus apdorojimo būdus. Kai kurie vandens šaltiniai yra švaresni nei kiti, tad, atsižvelgiant į vandens tyrimo rezultatus, gali tekti įdiegti filtravimo ar valymo įrangą. Vandens filtravimas daro vandenį vizualiai švaresnį ir apsaugo įrangą, o vandens valymas padaro jį geriamą. Du pagrindiniai naudojami metodai yra atvirkštinė osmozė (RO) ir ultravioletinė (UV) šviesa.
Atvirkštinė osmozė – plačiai naudojamas filtravimo metodas, kada vanduo yra praleidžiamas per specialias membranas ypač mažomis poromis. Būtent šios filtre esančios membranos ir padeda atskirti vandens molekules nuo įvairių priemaišų, bakterijų, virusų, ištirpusių mineralų. Kadangi atvirkštinis osmosas taip pat pašalina ištirpusius mineralus, jis veiksmingas esant vadinamojo kieto vandens mineralų problemoms.
Viso namo RO sistema gali būti labai brangi, tačiau yra prieinamesnių RO sistemų, kurios montuojamas po kriaukle ir tiekia išvalytą vandenį į atskirą maišytuvą. Tai ekonomiškas pasirinkimas, nes jei vanduo jau yra pakankamai švarus, nereikia filtruoti dušo, tualeto, skalbimui naudojamo vandens.
UV valymas yra gan naujas pasirinkimas gyvenamųjų namų rinkoje, bet labai efektyvus. Vanduo per srauto ribotuvą patenka į vamzdelį, kuriame yra ultravioletinė lempa, naikinanti bakterijas ir virusus. UV lempa naudoja elektros energiją, tačiau tik apie 30–150 vatų standartiniam namui, priklausomai nuo vandens srauto.
Dauguma UV sistemų yra suprojektuotos taip, kad lempa degtų nuolat, o šio nuolatinio energijos suvartojimo gali būti per daug nedideliam, savarankiškai elektros energiją gaminančiam off-grid pastatui. Tokiu atveju galima pridėti įrangą, kuri lempai įsijungti leidžia tik tuomet, kai naudojamas vanduo, bei pridėti automatinį vožtuvą, kad neišvalytas vanduo nepratekėtų pro UV elementą. Dauguma UV sistemų yra skirtos visam pastatui, o ne atskiriems maišytuvams.
Nuotekų tvarkymas
Nuotekų šalinimas turi būti apgalvotas ir tikslingai išspręstas, nesvarbu, ar pastatas yra prijungtas prie bendrųjų inžinerinių tinklų, ar ne. Įprastuose pastatuose kanalizacija surenka visas nuotekas, o off-grid nuotekos išskiriamos į dvi rūšis – pilkąjį ir juodąjį vandenį.
Pilkasis vanduo surenkamas iš kriauklių, skalbimo mašinų ir dušų, o juodasis vanduo iš tualetų. Atskirai surinkus pilkąjį vandenį, jeigu nėra naudojami itin stiprūs chemikalai, jį galima filtruoti natūraliai. Toks vanduo gali būti tiesiog nukreipiamas per perforuotus vamzdžius po dirvožemiu kieme ir išleidžiamas į gilesnius sluoksnius. Taip pilkasis vanduo nėra išleidžiamas tiesiai ant augalų, pirmiausia jis yra filtruojamas ir suskaidomas dirvožemyje. Taip pat galima naudoti augalus ir mikroorganizmus pilkajam vandeniui filtruoti ir išvalyti dar prieš patenkant į dirvožemį.
Juodojo vandens nuotekas reikia apdoroti kruopščiau, nes jose gali būti kenksmingų bakterijų, atsirasti nemalonus kvapas. Nepriklausomai nuo to, kokią juodojo vandens valymo sistemą pasirinksite, jai reikės tam tikros priežiūros, kad ji veiktų sklandžiai. Yra keletas sprendimų, kaip tvarkyti tokias nuotekas, tačiau populiariausi yra kompostavimas, biotualetai.
Kompostavimo procese dalyvaujantys mikroorganizmai fekalijas verčia kompostu, kurį paskui galima grąžinti atgal į gamtą. Beveik visuose kompostavimo tualetuose reikia nedidelio elektros energijos kiekio kompostui pasukti ir paleisti ventiliatorius, kad greičiau išgaruotų skystis, o tai savo ruožtu pagreitintų kompostavimo procesą. Kadangi kompostavimas vyksta viduje, tokie tualetai neturi jokio poveikio požeminiam vandeniui.
Apibendrinant
Geriausia vandens tiekimo sistema yra ta, kuri atitinka unikalią kiekvieno projekto situaciją. Tam tikrais atvejais geriausias pasirinkimas gali būti keletas skirtingų sistemų tame pačiame projekte. Pavyzdžiui, šulinys gali būti naudojamas kaip pagrindinis geriamojo vandens šaltinis, lietaus vanduo – gyvūnams, o upelio vanduo – kiemui laistyti.
Vienintelis svarbiausias veiksnys, planuojant off-grid vandens tiekimo sistemą, yra sukaupti kuo daugiau, tiek pastate, tiek po juo arba šalia jo. Tai suteikia gyventojams daugiau laisvės ir lankstumo. Rekomenduojamas kiekis – bent jau 1500 l vandens saugyklos standartiniams off-grid namams, o dar geriau – 3500 l ar daugiau kitiems pastatams.
[prenumerata mailpoet_form_id=”8″ bg_color=”#b1cbd9″ image_url=”https://sa.lt/wp-content/uploads/2022/01/pastatas.png” intro_text=”Rinktinės” white_text=”architektūros, interjero ir paveldo” outro_text=”naujienos – gaukite pirmieji!”]