Blog

Tirpstantys prekybos centrai

Prekybos centrai, Tempers
Grupės „Tempers“ albumas „Junkspace“.

Johannas Wolfgangas von Goethe yra pasakęs, kad architektūra – sustingusi muzika. Nors ši frazė didelei daliai žmonių tokia įsismelkusi, kad nė nebekvestionuojama, olandų architektas Remas Koolhaasas su ja nesutinka. Jis teigia, kad architektūra – tai sustingę epizodai, ištraukos iš filmo. Tad per pokalbį su žymiuoju architektu vokiečių fotografei ir rašytojai Katjai Eichinger nepavyko išsiaiškinti atsakymo į rūpimą klausimą, kaip turėtų skambėti iš sąstingio atitirpstantys prekybos centrai? Ji pasiūlė draugams – niujorkiečių muzikos grupei Tempers – Eddie Cooperiui ir Jasmine Golestaneh – drauge paieškoti atsakymo. Apie tai, kaip, jų manymu, skamba vartojimo kultūros architektūra, šnekamės su prekybos centrus įskambinusiais Tempers ir šio albumo idėjos autore Katja.

Manau, mano susidomėjimas architektūra kilo, kai mane, dar vaiką, tėvai vežiojosi po visą Europą ir rodė senas pilis, bažnyčias, antikinius griuvėsius.Katja Eichinger

Kodėl Jus domina prekybos centrai ir jų architektūra?

Katja: prekybos centrais susidomėjau dar devyniasdešimtaisiais, kai universitete Londone mokiausi apie vartojimo kultūrą. Esu didelė Baudrillard’o, Antonio Gramsci ir Colino Campbello bei jo knygos The Romantic Ethic and the Spirit of Modern Consumerism (angl. Romantiška etika ir modernaus vartojimo dvasia) gerbėja. Man buvo įdomu, kaip jėgos ir kontrolės įrankis – Foulcault panoptikonas – atsispindi prekybos centrų architektūroje. Mane tam tikra prasme žavi, kaip nuošaliose vietose esančiuose prekybos centruose yra sukuriama kita, netikra realybė. Šia prasme jie šiek tiek primena filmavimo aikšteles. Taip pat jie yra labai kontroliuojamos aplinkos ir todėl daug paauglių būtent ten pradeda jausti laisvės pojūtį. Esu didelė J. G. Ballard’o gerbėja, jis pavadino prekybos centrus priemiesčių bažnyčiomis, jose žmonės siekia būti šio paskutinio mums išlikusio folklorinio ritualo dalimi. Tai yra erdvės, kuriose nėra kokio moralinio neaiškumo, visi geri dalykai turi savo brūkšninius kodus. Ten nėra laiko, nėra praeities ar ateities, žmonėms gera, malonu amžinoje mažmeninės prekybos dabartyje. Tai iškreiptas pasaulis, tačiau mane jis žavi ir domina.

Katja Eichinger. Christian Werner nuotr.

Katja Eichinger. Christian Werner nuotr.

Kaip atėjo idėja sukurti muzikos albumą?

Katja: Miuncheno architektūros muziejus paprašė manęs paruošti nuotraukų parodai apie prekybos centrus (World of Malls). Apie tai išgirdo vokiškojo VOGUE redaktorė Christiane Arp ir pasiūlė parengti interviu su Remu Koolhaasu, kuris šiuo metu atnaujina KaDeWe, didžiausią Europoje universalinę parduotuvę. Tai buvo įdomus pokalbis, kalbėjomės apie jo esė JUNKSPACE, kuri yra tikriausiai geriausias kada nors parašytas tekstas apie prekybos centrus, vartojimo kultūrą ir kaip visa tai patobulinti. Taip pat svarstėme apie idėją, ar architektūra yra sustingusi muzika. Redaguodama šį interviu, klausiausi Kraftwerk AUTOBAHN ir staiga man šovė mintis, kodėl nesukūrus prekybos centrams dedikuoto muzikos albumo?

Man patinka, koks paprastas ir aiškus yra šio muzikos albumo viršelio dizainas. Gal galėtumėte daugiau apie jį papasakoti?

Katja: Remui jis taip pat labai patinka! Viršelį sukūrė Miunchene įsikūrusi dizaino agentūra Herburg Weiland. Tarp jų klientų yra ir „Bauhaus Dessau“. Kai kreipėmės į juos, sakėme, kad norime kažko tokio ikoniško, atpažįstamo ir nesupainiojamo kaip Kraftwerkų albumo AUTOBAHN viršelis. Manau, jiems pavyko. Beje, ši agentūra sukūrė ir dainos Love at the mall muzikos klipą.

Architektūros psichologija man visada atrodė itin svarbus bet kurio autoritarinio režimo įrankis siekiant numalšinti pasipriešinimo judėjimus.Jasmine Golestaneh

Koks Jūsų ryšys su architektūra? Ar buvote susipažinę su Remo Koolhaaso ar OMA idėjomis ir darbais?

Jasmine: universitete studijavau istoriją, o architektūros psichologija man visada atrodė itin svarbus bet kurio autoritarinio režimo įrankis siekiant numalšinti pasipriešinimo judėjimus. Apie Remo Koolhaaso darbus žinojau ir anksčiau, tad dar giliau panagrinėti jo tekstus ir idėjas buvo labai įkvepianti patirtis.

Katja: manau, mano susidomėjimas architektūra kilo, kai mane, dar vaiką, tėvai vežiojosi po visą Europą ir rodė senas pilis, bažnyčias, antikinius griuvėsius. Vėliau, kai gyvenau Los Andžele, mano kaimynai ir draugai studijavo architektūrą Pietų Kalifornijos architektūros institute (Sci-Arc). Jie iš tiesų atvėrė man akis šiuolaikinei architektūrai. O studijavau kino teoriją Britų kino institute (British Film Institute). Mano fakultetui vadovavo Colinas McCabe‘as, o nuostabioji Laura Mulvey buvo mano vadovė. Jos dėka labai susidomėjau Freudu, psichoanalize, feminizmu ir kaip jie susiję su mūsų malonumų ir troškimų konceptais. Colino teorijos apie Marxo realizmą irgi padarė man didžiulę įtaką.

Jasmine Golestaneh ir Eddie Cooper. Sebastian Mlynarski nuotr.

Jasmine Golestaneh ir Eddie Cooper. Sebastian Mlynarski nuotr.

Kaip suprantate junkspace (angl. junk – šlamštas, space – erdvė) sąvoką?

Jasmine: junkspace yra kažkas, sukurtas tam, kad žmogus būtų tartum užhipnotizuotas vartojimui, o ne tam, kas turėtų tikros vertės. Ir tai nėra vien architektūra (junkspace skamba ir radijuje), tai profesionalų, ekspertų sukurtos dainos, išdirbtos taip, kad įstrigtų galvoje, kad pataikytų į tam tikrus emocinius taškus. Tačiau jos neturi jokios dvasinės vertės.

Ar šiame albume yra kažkoks konkretus pasakojimas, kas ir kaip sieja kiekvieną jo kūrinį?

Jasmine: kiekvieną šių dainų rašiau iš architektūrinės prekybos centrų perspektyvos. Eskalatorius, vandens fontanėlis, dirbtinė palmė ir visa kita turi savo specifinę vietą šiame išganytojiškame komplekse, jie yra šios katedras primenančios vietos dievai. Pavyzdžiui, Fake palm tree (angl. Dirbtinė palmė) dainoje giriasi: „We are beyond the food chain / here where the climate will never change“ (angl. „mes aukščiau maisto grandinės / čia, kur klimatas niekad nesikeičia“).

Negalėjau nesusieti Jūsų dainos Fake palm tree ir britų Radiohead žymiosios Fake plastic trees. Ar šis panašumas buvo tyčinis?

Eddie: tai tikrai nebuvo sąmoninga, tačiau ši daina man iš tiesų labai patinka. Manau, kad labiausiai stulbina ir sukrečia tai, jog netikra palmė niekada nesisielos, „if I could be who you wanted, all the time“. Ji yra toks branginamas, nemirtingas prekybos centrų elementas, kad jos statusas yra ganėtinai užtikrintas.

Katja: ne, tačiau mane jos traukia, manau, Jasmine taip pat. Kai ištekėjau ir persikrausčiau į Vokietiją, stengiausi būti gera žmona ir laistydavau augalus. Tačiau tiek skrajojau padebesiais, kad tik po dvejų metų pagaliau pastebėjau, jog palmė, kurią laistydavau, iš tiesų yra plastikinė. Jaučiausi taip kvailai ir juokingai. Nuo to laiko pradėjau žavėtis dirbtinėmis gėlėmis. Man įdomi simuliacijų idėja, nors ji ir yra savotiškai gąsdinanti. Esu padariusi nuotraukų ciklą, kuriame fotografavau plastikines gėles Prancūzijos kapinėse. Man prekybos centrai siejasi ne su nemirtingumu, o su laiko tėkmės pašalinimu, nuolatiniu ir amžinu buvimu toje prekybos dabartyje. Tai tarsi tam tikri skausmo malšinamieji. Nemirtingumas man kelia nerimą, man tai primena plastikinių augalų laistymą. Kita vertus, juk man buvo įdomu fotografuoti dirbtines gėles kapinėse, tad gal visgi trokštu nemirtingumo?

Ar šis albumas yra šiuolaikinės vartojimo kultūros kritika?

Jasmine: tai mūsų sudėtingo santykio su vartojimu tyrinėjimas. Viena vertus, šios erdvės yra bendruomeninės ir įstabios, apsipirkimo patirtis gali sukelti kažką panašaus į narkotikų sukeltą euforiją, tačiau, žiūrint iš kitos pusės, ribiniais atvejais tai gali tapti labai slegiančia, draskančia ir lėkšta priklausomybe.

Katja: tai yra šiuolaikinio vartojimo kritika, tačiau ji nežiūri į prekybos centruose apsipirkinėjančius žmones iš aukšto. Suprantu, kodėl žmonės į juos eina. Kai gyvenau Londone ir turėjau labai mažai pinigų, retkarčiais, kuomet man būdavo liūdna ar diena tiesiog būdavo nesėkminga, eidavau Liberty’s. Klajodavau ten ir kartais palepindavau save kokia smulkmena kaip, pavyzdžiui, lūpdažis. Tai muzika, kurios galima klausytis raudonomis dienomis (priešprieša anglų kalboje kaip liūdesio sinonimui vartojamam būdvardžiui blue (mėlynas). Raudonos dienos čia vartojamos kaip nerimo atitikmuo. – aut. past.), kaip tai įvardija Holy Golightly iš žymiojo filmo Pusryčiai pas Tifanę (Breakfast at Tiffany’s).

Eddie Cooper ir Jasmine Golestaneh. Sebastian Mlynarski nuotr.

Eddie Cooper ir Jasmine Golestaneh. Sebastian Mlynarski nuotr.

Remas Koolhaasas teigia, kad Europoje yra neskoninga prisipažinti, jog mėgaujiesi apsipirkinėjimu, nors kitose šalyse tai beveik būtinybė. Ar esate pastebėję tokių skirtumų?

Eddie: neseniai buvome muzikiniame ture po Europą, praleidome daug laiko oro uostuose ir traukinių stotyse. Amerikoje nėra traukinių kultūros, tad buvo keista ir malonu matyti, koks įmantrus vartojimas šiose klasikinėse funkcionaliose erdvėse. Jei neskoninga mėgautis apsipirkinėjimu, tuomet kaip gudru jį užmaskuoti ir paslėpti su tuo nesusijusioje aplinkoje.

Katja: Europoje tai irgi keičiasi, tačiau protestantiškoje aplinkoje, kurioje aš užaugau, apsipirkinėjimas buvo laikomas kažkuo tuščiu ir lengvabūdišku, kažkuo, ko atvirai nepripažintum. Mane žavi neretai prekybos centruose esančios fantastiškos ekspozicijos, tokios kaip, pavyzdžiui, žiemos pasakų erdvės. Atrodo, tai patinka netgi suaugusiesiems, bet galbūt taip yra dėl to, kad prekybos centrai infantilizuoja savo klientus ir leidžia jiems klajoti pagundoje ir susižavėjime. Los Andžele yra prekybos centras pavadinimu The Grove, kiekvieną žiemą jame būna dirbtinio sniego, netikrų automobilių ir panašiai. Ten visuomet skamba labai garsi muzika, man tai kelia stresą, tačiau, rodos, amerikiečiams patinka. Tai labai disnėjiška. Kartą Berlyne, prekybos centro netoli Potsdamo aikštės viduryje, buvo pastatyta Berlyno sienos apžvalgos bokšto stebėjimo bokštelio kopija. Klaiku! Tai galutinai įrodė prekybos centro panašumą su panoptikumo konceptu. Kita vertus, labai norėčiau nukeliauti į Indiją, kur prekybos centrai yra svarbi jaunų porų susitikimo vieta, ir į Saudo Arabiją, kur jie yra viena iš nedaugelio vietų, kur vyrai ir moterys gali laisvai būti kartu.

Nors esate iš Niujorko, asmeniškai man Jūsų muzika turi europietišką atspalvį. Gal galėtumėte papasakoti, kas formavo Jūsų muzikinį skonį?

Jasmine: augau Londone, ten klausiau senų britiškų grupių, tokių kaip Joy Division ar The Smiths, tačiau drauge ir daug Krautrock bei amerikietiškojo postroko, tokio kaip Shellac ir Slint.

Eddie: trejus metus gyvenau Berlyne, tai man turėjo didžiulę įtaką. Visų pirma niekada nesu buvęs kitoje vietoje su tokiu didžiuliu ir nenutrūkstamu elektroninės muzikos pasirinkimu. Niujorke to yra, tačiau tai visiškai neprilygsta tam, ką mačiau Berlyne, o nuolatinis savęs pateikimas niuansams tarp skirtingų mikrostilių tikrai padėjo man suvokti savo paties asmeninį skonį. Taip pat Berlyne apskritai išmokau įrašinėti ir kurti muziką.

Manau, kad architektūrą ir muziką jungia jų paveikumas – gebėjimas manipuliuoti, formuoti žmogaus patirtis labai tiksliais būdais.Eddie Cooper

Pasak Remo Koolhaaso, architektūra yra ne sustingusi muzika, o filmo epizodai. Žiūrint iš muzikanto perspektyvos, koks yra muzikos ir architektūros santykis?

Eddie: man patinka jo paaiškinimas, kad architektūra yra ne sustingusi muzika o epizodai. Šis atskyrimas dera su mūsų albumo struktūra – kiekviena daina yra tartum atskiras epizodas, jie susideda į platesnį filmą apie emocinę prekybos centrų erdvę. Kalbant bendriau, manau, kad architektūrą ir muziką jungia jų paveikumas – gebėjimas manipuliuoti, formuoti žmogaus patirtis labai tiksliais būdais.

Katja: suprantu Remo požiūrį. Architektūroje, kaip ir kine, labai svarbu drama, įtampa, katarsis. Bet man gera muzika visuomet erdviška, taigi, mano manymu, architektūra galėtų būti abu šie dalykai – ir sustingusi muzika, ir sustingęs kinas.

Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba ir architektūra) | 2019 balandis.

Parašykite komentarą

Atsiliepimų nėra.