Blog

Surenkamų daugiabučių idėja vis dar aktuali

Masinė daugiabučių statyba, pilku betonu pripildžiusi Lietuvos miestus, yra bene labiausiai matomas sovietmečio pėdsakas mūsų šalies urbanizuotoje aplinkoje ir vienas iš populiariausių – de facto – būstų. Vieni jais bodisi, kiti tiesiog nepastebi.

Be šiandien verdančių praktinių aistrų dėl daugiabučių renovacijos, regis, nieko patrauklaus ar intriguojančio apie tuos tipinius daugiabučius negalima pasakyti. Tačiau daktaro disertaciją apie sovietinius daugiabučius parašęs architektas, architektūrinių knygų leidėjas iš Vokietijos Philippas Meuseris mano kitaip. Su juo kalbėjomės apie tipinius daugiabučius Sovietų Sąjungoje: įdomiausius pavyzdžius, statybos ir projektavimo užkulisius, istoriją ir… ateitį.

Kaip atsitiko, kad nuobodūs, monotoniški, pilki sovietiniai daugiabučiai prikaustė Jūsų dėmesį dešimčiai metų?

Niekada negalvojau, kad sovietmečio daugiabučiams skirsiu daugiau nei 10 metų tyrimo, kelionių ir rašymo. Bet kai pirmąkart apsilankiau posovietinėse respublikose, mane pribloškė tipinių daugiabučių įvairovė. Norėjau sužinoti apie juos daugiau, bet nebuvo jokios informacijos – tai mane ir pastūmėjo imtis tyrimo pačiam.

philippas meuseris

Philippas Meuseris

Koks pats įdomiausias sovietinis daugiabutis ar mikrorajonas, kokį teko matyti?

Įdomiausi ir gražiausi mano matyti tipiniai daugiabučiai stovi Taškente, Uzbekistane. Jie, tiesą sakant, mane ir pastūmėjo pradėti tyrimą. Lygiai prieš 50 metų vykusio žemės drebėjimo metu Taškentas buvo stipriai apgriautas. Prasidėjus didžiulei rekonstrukcijos programai, kurią, žinoma, lydėjo sovietinė propaganda apie tautų draugystę, visos kitos sovietinės respublikos siuntė architektus į Taškentą projektuoti naujų būstų. Taigi šis miestas yra it tipinių daugiabučių muziejus po atviru dangumi. Iki apsilankymo Taškente buvau matęs tipinius daugiabučius Rytų Berlyne, bet jie visiškai nublanko prieš egzotišką uzbekų sostinės daugiabučių, papuoštų mozaikomis, grožį. Šiandien skirtinguose Taškento mikrorajonuose galima atskirti, kuriuos pastatus kurių sovietinių šalių architektai ir statybininkai projektavo ir statė. Kiekvienos šalies atstovai įsiamžino pastatų fasaduose įrašydami sveikinimus Taškentui ar kitokiomis dekoracijomis.

Ar pastatai skyrėsi tik papuošimais, ar ir išplanavimu bei konstrukcijomis?

Kijevo architektai Taškentui pritaikė Ukrainoje išbandytą daugiabučių tipą. Taškente yra netgi ir Lietuvos architektų sukurtas penkiaaukščių pastatų ansamblis, kuris yra akivaizdžiai europietiškas – būsto kokybė geresnė, o viešųjų erdvių tarp pastatų išplanavimas rodo, kad europietiškojoje Sovietų Sąjungos dalyje buvo svarbi viešoji erdvė gyvenamuosiuose kvartaluose – vaikų žaidimų aikštelės, kaimynų susitikimo vietos.

Tipinio daugiabučio idėja gimė ne Sovietų sąjungoje, o daug anksčiau Vakaruose. Kaip ši tipologija tapo vyraujanti Sovietų sąjungoje?

Būsto statybos industrializacijos idėja prasidėjo JAV ir greitai atėjo į Europą (pirmieji pavyzdžiai įgyvendinti XX a. pradžioje D. Britanijoje, Prancūzijoje, po I Pasaulinio karo – Vokietijoje). Po Bauhaus mokyklos įkūrimo prasidėjo tipinio būsto propagavimas. Iš pradžių tai buvo eksperimentas, kurį vykdė nedidelė grupė architektų – Walter Gropius, Bauhaus mokyklos direktorius ir žymusis Le Corbusier. Jie galvojo apie viso statybos proceso industrializaciją, apie tai, kaip pakeisti visuomenę, kaip oponuoti tradiciniam akademiniam supratimui apie architektūrą.

Po II Pasaulinio karo iš griuvėsių kylanti Europa susidūrė su visiškai nauju iššūkiu – statyti kuo greičiau ir daugiau. Tipinio būsto idėją Prancūzijoje išpopuliarino inžinierius Raymond Camus. Jo patirtis automobilių pramonėje labai padėjo racionalizuojant statybos industrializaciją. Sovietų sąjunga, nusipirkusi taip vadinamos „Kamiu sistemos“ licenciją, pirmuosius daugiabučių elementų gamybos fabrikus pastatė Baku ir Taškente.

Tyrimo metu radote apie 500 skirtingų daugiabučių projektų. Kas tarp jų bendra ir kuo jie skiriasi?

Tarp šių 500 yra keli projektai, kurie skirtingose šalyse buvo priderinti prie skirtingų klimato, seisminių sąlygų, grunto savybių ir atitinkamai pavadinti skirtingais pavadinimais. Taigi iš esmės skirtingų projektų skaičius apsiribotų 200. Šiuos projektus galima palyginti visų pirma pagal statybos elementų tipą: vieni daugiabučiai statyti iš plytų, blokų, kiti – iš plokščių, treti – iš tūrinių elementų, kitaip tariant, konteinerių. Taip pat skiriasi būsto dydis. Didžiuosiuose miestuose – Maskvoje, Sankt Peterburge – būstai labai maži, o Kaukaze, centrinėje Azijoje esti erdvių būstų šeimoms su 5 ir daugiau vaikų.

Kaip sovietinių tipinių daugiabučių namų projektuose atsispindi kultūriniai savitumai?

Tipinio būsto idėja atspindi ideologinį tikslą sukurti naują visuomenę ir jos elementą – homo sovieticus, kuris būtų ne kokios nors tautos atstovas, o Sovietų Sąjungos pilietis. Pagal šią ideologiją visi žmonės nuo Baltijos jūros iki Ramiojo vandenyno turėtų gyventi tokiuose pačiuose būstuose. Bet nuo 1970-ųjų ši idėja patylomis buvo pripažinta nevykusia ir pastatai labiau pritaikomi prie vietinės kultūros, tradicinės architektūros. Pavyzdžiui, tas pats statybinis blokas šiaurinėje Sovietų Sąjungos dalyje turėtų mažus langelius, padedančius būste išlaikyti kuo daugiau šilumos, o pietuose tas pats elementas turėtų didelius langus ir balkonus. Išraiška, dekoravimas taip pat skiriasi: Europos respublikose fasadų puošyba abstrakti, susijusi su Europos menu. Pietuose, pavyzdžiui, Uzbekistane, fasadai puošti islamiškais ornamentais.

Kaip fasadų puošyba dera su reikalavimu, kad tipinio namo statyba turi būti itin pigi?

Taškente sutikau architektą, kuris sukūrė per 200 skirtingų mozaikų daugiabučių fasadams. Apie 2 procentus daugiabučio statybos biudžeto buvo skiriama menui ir jis išrado unikalų nebrangios fasado panelių puošybos metodą: panelės formos dugne prieš pilant betoną, jis iš smulkių keraminių plytelių skeveldrų sudėliodavo piešinį. Šis architektas yra geras bendro dėsnio pavyzdys – už kiekvieno tipinio daugiabučio projekto stovi ne beasmenė Sovietų Sąjunga, o architektas, siekiantis projekto kokybės.

Kas galų gale lemdavo projekto sprendinius ir kokybę – architekto asmenybė? Būsimojo gyventojo poreikiai? Ar technologiniai reikalavimai?

Kalbant apie pastatų įtaką visuomenės gyvenimui, turime išskirti dvi kategorijas: viešuosius pastatus (muziejus, koncertų sales, edukacinius pastatus) ir masinę būsto statybą. Sovietinis modernizmas paliko tikrai unikalios architektūros pavyzdžių. Tačiau projektuodami būstus architektai buvo priversti laikytis statybos reglamentų. Taip pat pastatų išdėstymas teritorijoje arba planai atskleidžia industrinės gamybos niuansus. Pavyzdžiui, atstumas tarp pastatų būdavo toks, kad du ar daugiau pastatų būtų galima pastatyti naudojant vieną statybinį kraną. Buto lubos negalėjo būti aukštesnės nei 3 metrai, nes nebuvo įmanoma transportuoti bloko, aukštesnio nei 3 ir platesnio nei 6 metrai: to neleido ribota sunkvežimių galia ir net tiltų aukštis.

1954-aisiais Nikita Chruščiovas savo kalboje apie masinę industrinę statybą paskelbė formulę „pigiau, greičiau, geriau“. Ar sovietiniams statytojams pavyko pasiekti visus tris minimus tikslus?

Žinoma, galima ginčytis, ar tikslas sukurti kokybišką būstą buvo pasiektas. Tačiau prieš tai būtina įvertinti tuometinę situaciją: Sovietų Sąjungoje buvo pastatyti vos keli prabangūs daugiabučiai aukštiems valdininkams, o visi kiti gyveno mediniuose namuose be šildymo ir vandentiekio – šiandien juos vadintume lūšnomis. Be to, gulagai buvo uždaryti ir iš jų grįžtantiems milijonams taip pat reikėjo būsto miestuose. Tokioje apverktinoje situacijoje Chruščiovui būstas buvo puiki politinės veiklos sritis, kur jis galėjo ir tam tikra prasme pasiekė sėkmę. Reikia pridurti – kiekybės, bet ne kokybės prasme.

Didžioji dalis sovietinių daugiabučių buvo pastatyti iki 1980-ųjų. Kokia jų būklė ir likimas šiandien, skirtingose buvusio sovietinio bloko šalyse?

Sovietiniai daugiabučiai paplitę 15-oje buvusios Sovietų Sąjungos šalių ir jos su sovietiniais daugiabučiai tvarkosi skirtingai. Baltijos šalys turi progą pasinaudoti Europos Sąjungos parama ir renovuoti daugiabučius pagal europietiškus standartus. Šiame regione reikia įkalbinėti gyventojus investuoti dalį savo lėšų, kad būtų galima pasinaudoti europietiškosiomis. Vargingesnėse šalyse, pavyzdžiui, Uzbekistane, Turkmėnistane, žmonės gyvena daugiabučiuose-lūšnose. Per visus tuos metus namai nebuvo prižiūrimi, todėl jų būklė siaubinga. Žmonės nei jaučia atsakomybę, nei turi lėšų remontui. O Rusijoje prasidėjo didžiulė programa, veikia apie 10 fabrikų, kuriuose gaminami nauji blokinių namų elementai, iš kurių bus statomi nauji daugiabučiai-dangoraižiai.

Vokietijoje taip pat vyksta diskusijos, ką daryti su socialistiniais daugiabučiais. Jau dešimtmetį kalbame apie tai, ar juos nugriauti, ar sumažinti, ar pritaikyti šiuolaikiškam gyvenimo būdui – jungti kelis butus į vieną, įrengti stogo terasas, sutvarkyti viešąsias erdves. Tuo metu, kai daugiabučiai buvo statomi, žemė nebuvo nekilnojamojo turto objektas. Pastatus galėjome išdėstyti netankiai, žaliose teritorijose ir tokia urbanistinė struktūra turi didžiulį potencialą sukurti labai aukštos kokybės gyvenamąją aplinką.

Nepaisant šio potencialo, dalis specialistų teigia, kad sovietinius daugiabučius geriau iškart nugriauti, o ne remontuoti, nes statybinių medžiagų ir statybos darbų kokybė ypatingai žema.

Yra kelios daugiabučių serijos, kurios būdavo statomos per greitai ir joms naudotos labai prastos kokybės medžiagos. Dauguma „churščiovkių“ buvo užprogramuotos gyvuoti 25-erius, daugiausia – 30 metų. Buvo numatyta, kad šių „vienkartinių“ namų niekas neremontuos (kaip daugeliu atveju ir atsitiko). Manau, kad būtent tokius daugiabučius tikrai verčiau nugriauti, negu investuoti į žemos kokybės pastato renovaciją.

Ar Lietuvoje yra šios „blogosios“ serijos daugiabučių?

Man reikėtų atlikti naują tyrimą, bet esu tikras, kad jų tikrai turite. Jei keturių-penkių aukštų namas pastatytas šeštajame dešimtmetyje, o išorinės sienos yra laikančios – tai yra, ant jų atremtos perdangos – tai gali būti vienas tokių namų.

Ar šiandien iš elementų surenkamų daugiabučių idėja tebeaktuali, ar pasenusi, nebetinkama šiandienos visuomenėms ir ekonomikoms?

Taip, tokių daugiabučių projektuojama ir statoma ir šiandien. Įdomu, kad Vakarų Europoje, pavyzdžiui, Šveicarijoje nauji iš elementų surenkami daugiabučiai yra itin aukštos kokybės ir juose gyvena aukštesnė socialinė klasė. Londono olimpinis miestelis taip pat pastatytas iš gamyklose pagamintų įdomios, patrauklios išvaizdos elementų. O brangūs tokie pastatai todėl, kad jų projektai netiražuojami dideliais mastais, dėl ko elementų gamyba yra brangi.

Rusijoje – priešingai, tokie daugiabučiai statomi kaip socialinis būstas.

Na o Vokietijoje, turėdami daugiau nei 1 mln. pabėgėlių, šiandien diskutuojame apie tai, kaip vėl išvystyti tipinio būsto pramonę. Taigi, iš elementų surenkamo daugiabučio idėja vis dar tebėra aktuali, reikia tik pasimokyti iš praeities klaidų.

Lietuvos architektų sąjungos Informacinio cetro vadovės, architektūros kritikės Rūtos Leitanaitės pokalbis su Ph. Meuseriu transliuotas laidoje „Reikia architekto“ („Žinių radijas“ 2016 m. kovo 10 d.)

Laidos facebook‘as.

Iliustracijos iš: „Towards a Typology of Soviet Mass Housing/Prefabrication in the USSR 1955-1991 (Philipp Meuser / Dimitrij Zadorin)“, link’as: www.dom-publishers.com

Parašykite komentarą

Atsiliepimų nėra.