Blog

Sostinės Žirmūnai – masinės gyvenamųjų namų statybos pavyzdys

„Gatvės gyvos“ nuotr.

1959 metais įkurtas Vilniaus Namų statybos kombinatas pradėjo naują daugiabučių statybos erą Vilniuje – pasirodė stambiaplokščiai (blokiniai) namai. Nors ankstyviausi blokai išdygo Naugarduko (tuometės Partizanų g.) rajone, tačiau pirmasis kompleksiškai suformuotas masinis gyvenamasis rajonas, pristatytas tokių pilkų dėžučių, buvo Žirmūnai. 1962 metais, kai pradėjo kilti pirmieji namai būsimajame rajone, apylinkės atrodė dar labai kaimiškai, kur ne kur plytėjo kareivių valdyti plotai, stūksojo Tuskulėnų dvaras. Apskritai dešinysis Neries krantas užstatymu labai atsiliko nuo senojo Vilniaus kitapus upės, plaukiant Nerimi 1960-aisiais vaizdai prie dabartinio Šilo tilto skyrėsi radikaliai. Taigi, Žirmūnai buvo naujai „užkariaujami“ plotai miesto žemėlapyje.

Žirmūnų schema.

Projektuojant rajoną, nuspręsta, kad jį sudarys trys atskiri mikrorajonai (I, II ir III). Tiesa, tiek sovietiniuose, tiek šiuolaikiniuose šaltiniuose dažnai skirtingai įvardijami I ir II mikrorajonai, todėl paprastumo dėlei juos vadinsime pietiniu, viduriniu ir šiauriniu. Kiekviename iš trijų mikrorajonų buvo numatyta pastatyti po vidurinę mokyklą, keletą vaikų darželių, prekybos ir visuomeninių paslaugų kompleksų. Žirmūnai tuometinėje spaudoje susilaukė daug dėmesio, vienas iš mikrorajonų (vidurinis) už savo novatoriškumą netgi buvo apdovanotas SSRS valstybine premija, tačiau ši šlovė tęsėsi tol, kol atsirado Lazdynai. Šie buvo įdomesni ir netgi susilaukdavo turistų iš užsienio kaip „pavyzdinis“ rajonas, o Žirmūnams liko pasitenkinti pirmojo didelio gyvenamojo rajono sovietiniame Vilniuje statusu.

Šiandien Žirmūnai didesni nei buvo suprojektuoti pagal pirminį planą. Atgavus Nepriklausomybę, karinė Šiaurės miestelio teritorija nebeteko reikšmės, tad palaipsniui keičiant aplinką jis buvo prijungtas prie Žirmūnų. Seniūnijoje 2011 metais gyveno apie 46 000 gyventojų, tai didžiausia Vilniaus miesto seniūnija pagal šį rodiklį. Grįždami prie rajono šaknų, galime jį išskaidyti į tris originalias dalis ir trumpai jas pristatyti.

Pietinis mikrorajonas

Statytas 1964–1968 metais, chronologiškai antrasis iš trijų. Vyriausioji architektė Nijolė Chlomauskienė. Tai buvo didžiausias gyventojų skaičiumi ir artimiausias miesto centrui mikrorajonas, jame numatyta apgyvendinti apie 18 000 žmonių. Mikrorajono teritorija plytėjo trikampyje tarp Čarno (dab. Tuskulėnų), Žirmūnų ir Maršalo Krylovo (dab. Minties) gatvių. Nors vyravo 5 aukštų blokiniai namai, pietiniuose Žirmūnuose atsirado pirmasis dvylikaaukštis daugiabutis namas adresu Žirmūnų g. 34. Naujakuriai į jį įsikėlė 1970 metų vasarą. Tiesa, šis namas yra plytinis, mat blokinius dvylikaaukščius sugebėta sukonstruoti jau tik statant Lazdynus. Prekybos ir paslaugų centro funkciją mikrorajone atliko „Minskas“, kuris, be maisto prekių parduotuvės, ryšių skyriaus, kirpyklos ir knygyno, turėjo ir vieną iš nedaugelio mieste dietinių valgyklų. Pagal seną papratimą, daugelis vilniečių šiandieninę „Iki“ parduotuvę vis dar vadina „Minsko Iki“. Dalis gyventojų apsipirkti rinkosi „Birutę“, ant kurios pastato dar galima pamatyti seną vaistinės iškabą, dabar pastate veikia parduotuvė „Express market“, picerija, vaistinė ir kitos įstaigos.

Prekybos ir paslaugų centras „Minskas“.

Vidurinis mikrorajonas

Šis mikrorajonas yra seniausias, jo statybos vyko 1962–1967 metais pagal Birutės Kasperavičienės projektą, teritorija driekėsi ant aukšto Neries skardžio, apribota Žirmūnų, Generolo Obuchovo (dab. Kareivių) gatvių ir Neries. Čia buvo numatyta apgyvendinti 12 000 žmonių. Viduriniajame mikrorajone pirmą kartą išbandyta naujoji blokinių namų serija 1-464-LI, pirmąkart atsisakyta primityvaus perimetrinio užstatymo ir pasiūlytas laisvesnis suplanavimas, didesnis dėmesys skirtas želdynams ir apskritai pėsčiųjų infrastruktūrai.

1966 metais pastatyti pirmieji devynaukščiai namai (Žirmūnų g. 57, 9, tokie patys Savanorių pr. 21, 33 ir pan.), jų butai buvo maži, vos 21 ir 30 kv. metrų, pirmiausia skirti viengungiams ir mažoms šeimoms, suplanavimas koridorinio tipo, liftai išskirtinai siauri. Mikrorajono centras vadinosi tiesiog „Žirmūnai“ (pastatytas 1969 metų), jame be įprastų įstaigų buvo įsikūręs ir to paties pavadinimo 150 vietų restoranas, kuris paliko pėdsaką Lietuvos pogrindinės muzikos istorijoje – 1971-aisiais jame vyko roko festivalis, neturėjęs precedento Vilniuje, pirmąkart vienoje vietoje pasiklausyti muzikos susirinko to meto hipiai, įkvėpti Vudstoko festivalio Amerikoje.

Dygsta Žirmūnai.

Įdomu tai, kad renginys pagal pirminį planą turėjo vykti Kirtimų kultūros centre, tačiau valdžios atstovams susekus šią informaciją, teko skubiai keisti jo vietą. Taip jis įvyko „Žirmūnuose“. Prie pagrindinio centro pastato iki šiol yra išlikusi dalis 1970 metų Kazio Kisielio sukurtos skulptūrinės kompozicijos „Džiaugsmas“. Dalis dėl to, kad bronzinis berniukas ir spiralė jau dingusi. 2016 metais „Žirmūnų“ pastatas buvo nušluotas nuo žemės, sklypas parengtas naujos „Lidl“ parduotuvės statyboms, tačiau „Džiaugsmas“ išliko ir primins senus laikus. Svarbu paminėti, kad būtent šis mikrorajonas (ne visi Žirmūnai apskritai!) 1968 metais buvo apdovanotas SSRS valstybine premija. Tai labai pakėlė lietuvių architektų prestižą SSRS.

Šiaurinis mikrorajonas

Naujausias iš trijų, statybos vyko 1964–1969 metais, pagal Laimos Burneikienės projektą. Teritorija plytėjo į šiaurę nuo Generolo Obuchovo (dab. Kareivių) gatvės iki Neries. Tai – atokiausias Žirmūnų mikrorajonas. Čia buvo apgyvendinta 15 000 žmonių, veikė automatinė telefonų stotis ir prekybos mokykla, pramoninių prekių parduotuvė „Astra“. Nors Sovietų Sąjungoje naktinių barų tuomet buvo mažai, trys buvo Vilniuje, o vienas iš jų – šiauriniuose Žirmūnuose („Šaltinėlis“).

„Gatvės gyvos“ inf.

Parašykite komentarą

Atsiliepimų nėra.