Blog

SEMC konkursas: sėkmę lėmė įdirbis

architektūrinis konkursas, SEMC
SEMC konkurso nugalėtojais tapo geriausiai ekspertinės komisijos įvertintos MB „Syrusas“, veikiančios pavadinimu „IMPLMNT architects“, komandos darbas. Autorių kolektyvas – Aurimas Syrusas, Greta Šidlauskaitė ir Ričardas Bertašius.

Stasio Eidrigevičiaus menų centro (SEMC) atviras architektūrinis konkursas vadinamas pavyzdiniu, juolab kad lietuviai architektai įpratę prie skundžiamų ar atšaukiamų konkursų rezultatų, prie stalčiuose nugulusių idėjų, užsakovui apsižiūrėjus, kad projektui realizuoti visgi nesinori skirti lėšų, arba to, jog konkurso laimėtojų projektas po metų ar kelerių realizuojamas… Tik jau kitų architektų.

Atsiranda naujas konkursų organizavimo standartas, į architektūrinius konkursus imama žiūrėti vis rimčiau.Martynas MAROZAS

Įtikino sukaupta patirtis

Martynas Marozas

Martynas Marozas.
Asmeninio arch. nuotr.

SEMC architektūrinio konkurso, kurį organizavo architektūros ir urbanistikos biurai „MASH Studio“ ir „Martyno Marozo architektūra ir planavimas“ (MMAP), sąlygos išskirtinai įdomios, išsamios, kitokios, nei iki šiol Lietuvoje buvo įprasta organizuojant architektūrinius konkursus. Tinklalaidėje „Aikštėje“ su architektais Justinu Dūdėnu ir Andriumi Ropolu kalbėjęsis urbanistas Martynas Marozas pasakojo kad samdytis įmonę, o ne, pavyzdžiui, kreiptis į Lietuvos architektų sąjungos (LAS) Panevėžio skyrių buvo Panevėžio savivaldybės iniciatyva. LAS to nedraudžia, juolab kad tikslas bet kuriuo atveju tas pats – kokybiškas architektūrinis konkursas.

„MASH Studio“ ir MMAP komandų privalumas – pakankamas tarptautinės patirties „stažas“, prisidedant prie reikšmingų projektų organizavimo. Taigi, biurams pavyko užsakovus įtikinti, kad jais pasitikėti verta.

Beje, šis konkursas ne pirmasis, atkreipęs tarptautinių įmonių dėmesį, – toks buvo „Mokslo salos“ konkursas Kaune, kurį organizavo „Malcolm Reading Consultants“. Ta pati pasaulinio garso įmonė organizavo ir M. K. Čiurlionio koncertų centro Kaune tarptautinį konkursą. „Įvertinę gerąją praktiką, turinį, sąlygas, komisijos sudėtį, pamanėme, kad ir mums verta suorganizuoti konkursą. Galima teigti, kad atsiranda naujas konkursų organizavimo standartas, į architektūrinius konkursus imama žiūrėti vis rimčiau. Mūsų pagrindinis tikslas organizuojant konkursą – parengti kokybiškos sąlygas, o tam būtinas urbanistinis supratimas, išsiaiškinti interesus, parengti galimybių studijas, apsispręsti dėl konkurso tikslingumo, jungti skirtingas interesų grupes, kad šios pateiktų savo nuomonę apie konkrečios vietos parametrus“, – sakė M. Marozas.

„IMPLMNT architects“ vizual.

„IMPLMNT architects“ vizual.

Konkurencija – sąžiningai

Urbanistas pabrėžė, kad užduotis suprojektuoti ką nors gražaus – nesąžininga konkurencija, nes neapibrėžtas nei projekto biudžetas, nei programa, konkuruoja tik estetika. O estetikai palyginti nėra labai aiškiai apibrėžtų parametrų. Todėl visų pirma būtina įsitikinti, kad architektams suformuluota labai aiški užduotis ir projektas yra realiai įgyvendinamas. „Nerealūs projektai arba tie, kurie orientuoti į idėjų „žvejojimą“, yra architektų bendruomenės laiko švaistymas. Parengti vieną konkursinį pasiūlymą kainuoja apie 10 tūkst. eurų. Nevertinti šio įdirbio yra netoleruotina. Tą pabrėžia Lietuvos architektų rūmai, apie tai jau seniai diskutuoja pasaulinė architektūros bendruomenė“, – komentavo M. Marozas.

Prieš paskelbiant SEMC architektūrinį konkursą, vyko kūrybinės dirbtuvės, suvienijusios visas suinteresuotas grupes, kad šios pasiūlytų savo idėjų, išsakytų problemas, pasiūlytų galimus sprendinius. „Nesinori būti urbanistu, kuris ateina ir pasako, kaip turi būti. Dažniausiai vietiniai gyventojai žino geriau, mes galime pasiūlyti alternatyvius sprendimus, kryptis, pateikti jas vertinti. Kūrybinės dirbtuvės pasitarnavo, kad būtų parengta galimybių studija. Išanalizuota būsimojo kultūros centro įtaka Panevėžiui, apibrėžta pastato programa, įvardyta ambicija, pasikalbėta su menininku S. Eidrigevičiumi, išsiaiškinta miesto valdžios vizija – viskas tam, kad projektas būtų ne vieno architekto šou, o Panevėžio bendruomenės atspindys“, – dėstė urbanistas.

„IMPLMNT architects“ vizual.

„IMPLMNT architects“ vizual.

Kūrybinės dirbtuvės buvo integruotos į konkurso sąlygas. Konkurso organizatoriams buvo labai svarbu išsigryninti tai, kas svarbu architektams, neapkrauti jų papildoma informacija, semantiniais išvedžiojimais. Norėjosi kuo aiškiau pasakyti, kas išties svarbu, kad architektai konkuruotų su architektūra, o ne su banaliais išvedžiojimais. Labai svarbu ir tai, kad kūrybinėse dirbtuvėse nebuvo svarstoma apie kino teatro „Garsas“ rekonstrukciją, o po jų parengta pastato konstrukcijų studija ir esamo pastato analizė.

Yra trys galimybės, kaip galima pasielgti su esamu pastatu: jį remontuoti, per daug nekeičiant esminių parametrų arba tūrio ir pritaikyti naujai funkcijai, atlikti kapitalinį remontą (rekonstrukciją) arba griauti. Griovimas nėra tvariausia alternatyva. Taigi, nevertinti kitų galimybių, anot urbanisto, būtų trumparegiška.

Nuo pirmosios idėjos iki konkurso pabaigos praėjo daugiau nei 2 metai. Prireikė laiko, kad projektas susigyventų, konsoliduotųsi visos iniciatyvos, išsigrynintų interesai. Tam skirta galimybių studija, ne mažiau svarbu ir tai, kad projekto biudžetas numatytas strateginiame veiklos plane. Konkursuose, kai strateginiame veiklos plane nėra numatyta konkreti pinigų suma, didėja tikimybė, kad sutartis nebus pasirašyta.

„IMPLMNT architects“ vizual.

„IMPLMNT architects“ vizual.

Menas interpretuojamas skirtingai

M. Marozas įsitikinęs – konkursus būtina depolitizuoti, kad darbus vertintų kompetentinga komisija, kad nariai būtų gerbiami, kad komisija balsuotų vienbalsiai, neišsiskirtų jų nuomonės. Kad būtų galima kitą dieną be jokių apskundimų pasirašyti sutartį. Konkursams turėtų būti taikomas galiojimo terminas, nes šiuolaikinė architektūra yra tiek šiuolaikinė, kiek atspindi galiojančias tendencijas ir požiūrį į šiandienos problematiką.

Konkurso sėkmė, anot M. Marozo, kad jo sąlygas perskaitytų ir dalyvauti užsiregistruotų kuo daugiau architektų. Tam buvo sukurta interneto svetainė, puslapis socialiniame tinkle, sudarytas aiškus komunikacijos planas. Komunikacija iki pat darbų paskelbimo vyko planingai.

M. Marozas patvirtina – kūrybinio proceso siekiamybė, kad apie jį sužinotų ne tik architektai, bet ir bendruomenė. Kad planuojamas objektas taptų viso miesto pasididžiavimo objektu. Beje, konkursui buvo pateikta 19 darbų.

Vienas netikėtų, sykiu ir daugiausia kritikos sulaukusių, konkurso kriterijų – „stasiškumas“, kuriuo remiantis pasiūlymai suskaidyti tris grupes: vieni architektai bandė atkartoti vieną iš S. Eidrigevičiaus skulptūrų, kopijuoti skulptūros formą. Kiti į šį kriterijų nusprendė pažvelgti per subtilias detales.

Laimėtojai, „IMPLMNT architects“ architektai, įvertino, kad menininko kūrybai būdinga asimetriška kompozicija, ilgesnės linijos, plokštumos, mistiškumas. „Viena vertus, laimėtojai galėtų būti kritikuojami, kad suprojektavo „dėžę“, bet jei įsigilintum į brėžinius, detales, siena palenkta, užslepiamos ventiliacijos angos, pradedi vertinti, kad žmonės įsigilino į „stasiškumo“ esmę, nebandė jo kopijuoti, nebandė pastate atkartoti nė vieno iš jo darbų arba veikėjų, kas nėra labai išmintinga“, – reziumavo M. Marozas. Buvo ir tų, kurie nekreipė dėmesio į šį kriterijų.

„Mums reikia pabandyti atviriau kalbėti, nusistatyti standartus, ką reiškia geras, autentiškas kūrinys. Kas yra geras menas, o kas ne… Toks turėtų būti architektūrinio konkurso vertinimo pagrindinis iššūkis. „Stasiškumas“– tik vienas kriterijų. Dar yra efektyvumas, urbanistika, architektūra, kaina ir daug kitų“, – reziumavo urbanistas.

„IMPLMNT architects“ vizual.

„IMPLMNT architects“ vizual.

Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba ir architektūra) | 2019 vasaris.

Parašykite komentarą

Atsiliepimų nėra.