Bet čia kyla net kelios problemos: absorbavimo metu žemiau reikiamos nukrinta temperatūra, be to, tokiu būdu nepavyks sudrėkinti oro iki tiksliai pageidaujamo drėgnio – oras prisotinamas 100 proc. drėgmės. Tad būtinas kitas žingsnis – vėl pašildyti orą, pavyzdžiui, iki 20 laipsnių – tada oro drėgmė sieks apie 50 proc. Du kartus pašildyti orą, atkreipė dėmesį G. Šiupšinskas, reikia tikrai daug energijos.
Sprendimas, kurį naudoja ir individualūs naudotojai – padidinti drėgmę purškiant garus – daugeliui netinka dėl to, kad eikvoja daug elektros. Išgarinimui, pasak VGTU mokslininko, sunaudojama gerokai daugiau energijos, negu tas pat kiekis vandens būtų pašildytas nuo 0 iki 100 laipsnių.
Renkamasi tarp vandeninio ir garinio drėkinimo
Personalinės įmonės „Šilventa“ vadovas inžinierius Algimantas Ratkevičius, rengęs techninius kelių sostinės verslo centrų oro drėkinimo sistemų projektus, sakė, kad renkantis iš dviejų optimalių oro drėkinimo būdų – vėdinimo agregatuose įrengiamo vandeninio arba garinio drėkinimo – tenka įvertinti daug niuansų.
Garinio drėkinimo privalumas yra tai, kad jis pats higieniškiausias. Jo trūkumas – didelės elektros sąnaudos.
„Vienam litrui vandens išgarinti reikia bene 0,7 kilovatvalandės. Todėl planuojant įrengti tokį drėkinimą, tarkime, 10 tūkst. kvadratinių metrų ploto pastate, papildomai reikia maždaug 100–200 kilovatvalandžių galingumo. Kadangi elektros galingumas įprastai būna apskaičiuotas labai šykščiai, gali tekti išplėsti transformatorines. Ir tai reiškia papildomas investicijas. Be to, gariniam drėkinimui reikia geros vandens kokybės, nes naudojami elektriniai tenai – jeigu garinsime paprastą vandenį, juos bene kas sezoną reikės keisti“, – aiškino A. Ratkevičius.
Pasirinkus vandeninį drėkinimą, įrengimo sąnaudos būtų panašios, o eksploatacijai nereikėtų elektros. Vandeniu drėkinama dviem būdais: vienas sprendimas – vėdinimo agregate įtaisyti išpurškiamo vandens sekciją: vonelę, cirkuliacinį siurblį, purkštukus. Bet problema yra tai, kad šiuo atveju naudojamas 15–20 laipsnių temperatūros vanduo – tokios temperatūros neužtenka norint užtikrinti apsaugą nuo legionelių atsiradimo.
„Dėl šios priežasties maždaug kartą per pusę metų ši sekcija turi būti dezinfekuojama. Bet juk Lietuvoje gailima lėšų net filtrams vėdinimo sistemose pakeisti“, – komentavo A. Ratkevičius.
Kitas dalykas – naudojantis vandeniniu drėkinimu gali prireikti antrinio pašildymo. Inžinierius paminėjo ir galimybę į vėdinimo agregatus įstatyti kempinės principu veikiančius drėkintuvus. Per kempinę bėga vandentiekio vanduo, oras sudrėksta, o likęs vanduo išbėga į kanalizaciją – tai irgi praradimas. Be to, iš vandentiekio bėga 5–8 laipsnių vanduo, tad atšaldomas pritekantis oras, ir jį reikia labiau sušildyti.
Nepasiekiami net minimalūs reikalavimai
Progų pritaikyti visus šiuos sprendinius praktikoje vis dar reta. Nors A. Ratkevičius neabejoja – tuos kelis žiemos mėnesius maždaug 95 procentuose šalies pastatų – ir gyvenamųjų, ir administracinių – santykinė drėgmė neatitinka normų, jis nesistebi, kad net aukštos klasės administracinių pastatų statytojai nelinkę oro drėkinimo sistemų įrengimo laikyti privalomu standartu ir investuoti į jų įrengimą, kol tokio pageidavimo nepareiškia nuomininkai.
