Taigi savivaldybėje ieškoma metodų, vyksta pirminė projektavimo stadija: atliekama gyventojų surašymo duomenų, gyvenamųjų rajonų gyventojų socialinės struktūros, labiausiai senstančių gyvenamųjų rajonų analizė. Tiriame rajonus, kuriems trūksta naujos gyvybės, ko reikėtų, kad jų įvaizdis pagerėtų, atsirastų žmonių judėjimas, socialinis aktyvumas. Manau, šalia modernizuotų daugiabučių netolimoje ateityje galėtų atsirasti ir nauju principu perstatytų gyvenamųjų namų. Privatus verslas dar aktyviai neįsijungė į idėjų generavimo procesą, nors viešojoje erdvėje jau dažniau pasigirsta verslininkų komentarų apie neišvengiamai artėjančią senų daugiabučių griovimo būtinybę.

Gyventojų, ypač jaunų šeimų, sugrąžinimas iš užmiesčio atgal į urbanizuotas teritorijas – labai pozityvus siekis, tačiau svarbu planavimą atlikti korektiškai, kad nenukentėtų dabartiniai gyventojai. Savivaldybė turi užtikrinti kompleksinius urbanistinius sprendimus, pasirūpinti, kad modernizuotas gyvenamasis rajonas išsaugotų savo identitetą. Mes atsakingi už tai, kad būtų surasta tinkamų vietų naujiems namams statyti, kad jie nepablogintų esamos gyvenamojo rajono aplinkos.

Kompleksinio daugiabučių rajonų planavimo ir tvarkymo kontekste iškyla dar viena opi problema – žemės nuosavybė. Savivaldybėms nepriklauso miestų žemė – ją valdo valstybė. Savivaldybei žemės sklypai perduodami tik jos tiesioginėms funkcijoms vykdyti. Naujų gyvenamųjų namų statyba nebūtų tiesioginė savivaldybės funkcija, todėl žemės tokiam projektui savivaldybė, tikėtina, negautų. Taigi jei valstybė nebus suinteresuota skirti žemės minėtiems kompleksiniams projektams, vien savivaldybės ketinimų neužteks.

Kalbant apie vėliausiai statytus daugiabučių rajonus pirmiausia turėtų būti baigtas žemės nuosavybės grąžinimo procesas, kad visiems bendro projekto dalyviams būtų aišku, kurie tuose rajonuose esantys neužstatyti plotai grąžinus nuosavybę liktų miesto poreikiams.

Kol kas dar labai trūksta aiškios valstybės būsto politikos, nacionalinės strategijos. Gyventojai turėtų aiškiai suprasti jų laukiančią perspektyvą ir pasitikėti projekte dalyvaujančiomis šalimis. Būtina juos tinkamai informuoti apie dabartinę būsto fondo būklę ir apie tai, ką kiekvienas dalyvis laimės dalyvaudamas procese. Šiuo metu dar nėra aišku, kokie finansiniai visų projekto šalių įsipareigojimai būtini ir kokios sąlygos būtų keliamos statybininkams ar investuotojams, kurie statytų tuos naujus namus, kokį vaidmenį šiame procese atliktų savivaldybė, ką laimėtų gyventojai.

Virginijus DASTIKAS

Vilniaus miesto savivaldybės Aplinkos ir energetikos departamento direktorius

Pagrindinė priežastis, kodėl Lietuvoje būtų sunkiai įmanoma nugriauti senus daugiabučius – dar 1990 metais padaryta klaida, kai buvo leista privatizuoti butus. Šiandien, neturint visų daugiabučio gyventojų sutikimo, namo negalima liesti – 95 proc. butų privatizuoti. Kitas dalykas – senų daugiabučių griovimui kliudo įstatymų bazė. Namą būtų galima nugriauti, juolab savivaldybėms suteikta teisė kurti ne tik socialinį, bet ir municipalinį būstą, tad laikinai gyventojus iškeldinti į naujai pastatytą namą savivaldybė galėtų. Tik kaip paskui žmogui susigrąžinti nuosavybę? Kažkas pastato naują namą, o buvusieji gyventojai susigrąžinti nuosavybės nebegali, nes įstatymiškai namas buvo nugriautas, o jų nuosavybė prarasta.