Taigi Šnipiškės – vis dar labiau lūšnynų nei dangoraižių rajonas.

Kitas gana svarbus aspektas yra tai, kad Vilniaus mieste tikrai yra dar daug patrauklių vietų statyboms – tuščių sklypų arba sklypų bei griautinų pastatų, priklausančių vienam ar keliems savininkams. Su jais susitarti yra daug daugiau galimybių nei su keliomis dešimtimis žmonių. Todėl esu įsitikinęs, kad senieji daugiabučiai Vilniuje dar ilgus dešimtmečius stovės kaip stovėję, kol bus sukurti mechanizmai, kaip iškeldinti gyventojus iš tokių namų, arba tol, kol mieste bus pakankamai alternatyvių vietų statyboms. Plėtotojams šiuo metu nėra ir artimiausiu metu tikrai nebus rimtesnės motyvacijos net ir itin patraukliose vietose išpirkti dešimčių ar šimtų žmonių nuosavybę arba su jais kartu bandyti vykdyti bendrus projektus.

Rūta MATONIENĖ

Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamento direktoriaus pavaduotoja

Apie senų, sovietmečiu statytų daugiabučių griovimą Vilniaus savivaldybėje jau svarstoma, bet kol kas nelabai intensyviai. Esame iškėlę tikslą visus gyvenamuosius rajonus tvarkyti kompleksiškai. Tačiau daugiabučiai, statyti 1965, 1970 ar 1975 metais, jau gali būti pasiekę savo ribines galimybes ir nebeatitikti šiuolaikinių gyventojų lūkesčių. Jei tokie namai nebus tvarkomi, vieną dieną jie gali tiesiog sugriūti.

Daugiabučių namų renovacija – vienas būdų atnaujinti namo išorę ir inžinerinę vidaus įrangą, sumažinti energijos sąnaudas gyventojams, bet renovacija iš esmės nepakeis gyvenamosios aplinkos kokybės: sovietmečiu suplanuoti nedideli ar pereinami kambariai, mažytės virtuvės, neekonomiškas erdvės naudojimas.

Idėja perstatyti senus daugiabučius greičiausiai būtų sutikta su nepasitikėjimu ir sukeltų didelį visuomenės pasipriešinimą. Savivaldybė neturi teisinių prielaidų vienašališkai priimti sprendimą gyvenamąjį namą griauti ir jo vietoje statyti naują. Butai ir bendrosios namo patalpos – privati gyventojų nuosavybė, tad savivaldybė sprendimų už juos priimti negali.

Manome, kad procesą turėtume pradėti atsargiai, nuo mažų pilotinių projektų įgyvendinimo. Galbūt pirmieji galėtų būti perstatyti bendrabučio tipo namai ar namai, kuriuose daugiau socialinio būsto. Tokiu atveju savivaldybei būtų lengviau tarpininkauti tarp gyventojų ir statytojų. Naujų gyvenamųjų namų statyba nėra tiesioginė savivaldybės funkcija, todėl rangos darbus patikėtume profesionalams.

Žinoma, ant savivaldybės specialistų pečių užgultų kompleksinis rajonų perplanavimas, papildomų plotų, kuriuose galėtų atsirasti nauji namai, paieška. Į naujus namus, kaip į tam tikrą manevrinį būsto fondą, laikinai galėtų būti perkeliami gyventojai, kol jų namas būtų perstatomas. Geriausia šį procesą būtų organizuoti taip, kad žmonės nebūtų verčiami kraustytis iš savo rajono, kad jie galėtų gyventi įprastoje aplinkoje. Bet metodų, kaip tai padaryti sklandžiai, kol kas neturime, svarstome tik teorines galimybes.

Pradėjome ieškoti informacijos, kas norėtų dalyvauti pilotiniuose projektuose – visų pirma aktyvių gyvenamųjų namų bendrijų. Esame numatę keletą pilotinių kompleksinio planavimo rajonų. Tai būtų Žirmūnai – vienas seniausių stambiaplokščių gyvenamųjų namų rajonų, statytas 1955–1967 metais, taip pat Fabijoniškės – ten aktyvi bendruomenė, rodanti iniciatyvą gerinti savo gyvenamąją aplinką ir būsto sąlygas.