• ruukki
  • tikkurila
  • tikkurila
  • ruukki

R.Leitanaitė apie naujai atgimusį bauhauzą: architektūrai planuojamas didžiausias proveržis (4)

Jokūbas Baltrukonis 2021 birželio 1 d.
Rūta Leitanaitė (J.Malūko nuotr.)

Pirminės bauhauzo idėjos pradėtos plėtoti dar 1919 m. Vokietijoje, kai architektas Walteris Gropiusas trijuose miestuose įkūrė Bauhauzo mokyklą. Tai sukėlė perversmą ne tik architektūroje, bet ir visuomenės mąstyme.

Modernizmo architektūrai priskiriamas bauhauzo stilius netrukus tapo įtakingas, nuo jo pradėjo skleistis naujos avangardinės meno kryptys. Bauhauzo mokykla buvo pirmoji, rengusi dailininkus ir dizainerius pramonei.

Pagal W. Gropiuso koncepciją, pastatai, interjeras ir infrastruktūra turėjo būti kuriami kaip ištisa aplinka, estetiškai atitinkanti socialinius poreikius ir derinama su pramonės galimybėmis. Visgi, 1933 m. į valdžią atėjus naciams, modernizmo plėtotė Vokietijoje buvo nutraukta. Dauguma pagrindinių modernistų emigravo į Jungtinę Karalystę ir JAV, o vyraujančiu architektūros stiliumi tapo neoklasicizmas.

Prabėgus šimtmečiui, bauhauzas grįžta. Tik jau kitoks – su naujomis idėjomis ir užduotimis. Apie tai ir daugiau kalbamės su Lietuvos architektų sąjungos (LAS) vadove Rūta Leitanaite.

Prie procesų turėtų prisijungti ne tik architektai, urbanistai, inžinieriai, bet ir menininkai, sociologai, psichologai, gamtininkai ir bendruomenės.R.Leitanaitė
konkursas
1927 m. pastatyta W. Gropiuso bauhauzo mokykla Desau mieste (Vokietija). Tai buvo inovatyvus to meto statinys, pastatytas iš gelžbetonio ir plytų, su dideliais įstiklintais plotais fasade.

– Kaip priėmėte žinią, kad bus prikeliama bauhauzo idėja?

– Nėra prikeliama visiškai ta pati tarpukariu išplėtota bauhauzo idėja. Naujasis Europos bauhauzas transliuoja kitas vertybes nei kad modernizmo architektūra. Jis kalba apie darną su gamta, atsigręžimą į žmogų kaip į individą, o ne kaip į sistemos sraigtelį. Taigi, negalima sakyti, kad bauhauzas atgaivinamas būtent toks, koks ir buvo. Visgi, senasis ir naujasis bauhauzas turi bendro – akcentuojamas tarpdiscipliniškumas.

Europos Komisija transliuoja žinutę, kad kuriant aplinką turi dalyvauti daug skirtingų profesijų ir interesų žmonių, nes tik taip galima pasiekti visus tenkinantį rezultatą. Prie procesų turėtų prisijungti ne tik architektai, urbanistai, inžinieriai, bet ir menininkai, sociologai, psichologai, gamtininkai ir bendruomenės. Naujojo Europos bauhauzo idėjose itin akcentuojamas visuomenės įsitraukimas, ko nebuvo jo pirmtake.

Šis virsmas yra netikėtas ir galime pasidžiaugti, kad architektūra ir aplinkos formavimas atsidūrė Europos politikos lūpose – to nebuvo ilgą laiką. Šioje programoje akcentuojama, kad kultūra yra jos stuburas. Sakoma, kad ir „Renovacijos bangos“ strategija, ir naujojo Europos bauhauzo iniciatyva visų pirma yra kultūriniai projektai. Šios programos yra glaudžiai susijusios su Žaliuoju kursu. Jos orientuotos į klimato kaitos ir jo poveikio mažinimą.

Europa kviečia formuoti aplinką galvojant apie klimato kaitą, tačiau per kultūros prizmę. Niekada dar iki šiol nebuvo kalbama apie aplinkos formavimą, apie energinį naudingumą per kultūrą ir taip tarpdiscipliniškai bei holistiškai. Neišvengiamai architektai yra tarp pirmųjų gretų ir turi šansą daryti tiesioginę įtaką politiniams sprendimams. Džiugina, kad aukščiausiuose Europos politikos valdymo sluoksniuose architektūra tapo sritimi, apie kurią kalbama ir kuriai planuojamas didžiausias proveržis.

Pixabay nuotr.

– Kokios šių idėjų įgyvendinimo galimybės Lietuvoje ir koks bus Jūsų vadovaujamos sąjungos vaidmuo?

– Naujojo Europos bauhauzo iniciatyva yra vykdoma visiškai kitaip negu visos kitos Europos Sąjungos programos iki šiol. Pirmą kartą Europos Komisija nesako žmonėms, ką jie turi daryti, o kviečia juos siūlyti savo idėjas – kas ir kaip turėtų būti padaryta. Tai kvietimas iš viršaus, bet iniciatyva iš apačios.

Savo ruožtu LAS irgi pradėjo iniciatyvą – kvartalinę daugiabučių renovaciją. Mūsų pastanga – šnekėti apie tai, kaip gali būti atnaujinta didžioji būstų dalis Lietuvoje, kalbant ne vien tik apie energinį naudingumą, bet ir apie geresnę būsto kokybę, apie inovatyvius techninius sprendimus, viešųjų erdvių, ekosistemų pagerinimą, apie bendruomenių įtraukimą, kad jos palaikytų savo tradicijas ir kurtų naujas. Galime pasiekti daug didesnę kokybę ir poveikį nei iki šiol, apsiriboję vien tik energiniu naudingumu.

Tokių iniciatyvų gali būti ir daugiau. Aplinkos ir Kultūros ministerijos organizuoja diskusijas, kuriose kviečia žmones svarstyti, kokie kiti naujojo Europos bauhauzo projektai galėtų būtų įgyvendinami Lietuvoje. Tačiau reikia pasakyti, kad nėra aiškaus rėmo, kas įgyvendins tas iniciatyvas. Nėra taip, kad štai skirtas finansavimas ir reikia teikti paraiškas norint jį gauti. Kol kas to nėra. Europos Komisija žada rudenį paskelbti šalims kvietimą gauti paramą penkiems bandomiesiems projektams, tačiau įsivaizduokite, kokia tai bus konkurencija. Šansų, kad vieną iš penkių projektų vystys Lietuva, nėra daug, bet manau, kad, pasirinkus mums aktualią temą, ją išvysčius, sudominus visuomenę, sutelkus specialistus ir įrodžius valdžios įstaigoms, kad kažkurioje srityje galime pasiekti proveržį, tai tikrai galima nuveikti labai daug.

Kalbant apie kvartalinę daugiabučių renovaciją, tolimasis ir pagrindinis tikslas, be siekio laimėti vieną iš penkių vietų finansavimui, yra pakeisti renovacijos tradiciją Lietuvoje. Norime padaryti transformaciją visuomenės, valdininkų, politikų ir specialistų mąstyme, pakeisti tradicijas, kaip vykdomi renovacijos procesai, ieškoti inovatyvių finansavimo, technologijų procesų ir kitų valdymo būdų. Tai bus labai ilgas procesas, bet prasidėjusios diskusijos kol kas nuteikia labai viltingai. Susidomėjimas ir pozityvi reakcija yra dideli.

Renovacijos programos Lietuvoje iki šiol sulaukė kritikos ne tik dėl lėto tempo, bet ir dėl to, kad renovuoti namai praranda architektūrinę išraišką, jie tampa bjauresni, negu buvo.‎‎ R.Leitanaitė
renovacija klaipeda daugiabutis
Renovuotas daugiabutis Klaipėdoje (BETA nuotr.)

– Tačiau dabartiniai renovacijos procesai Lietuvoje neretai susilaukia kritikos, kad vyksta per lėtai.

– Nemanau, kad per didelis lėtumas tai pagrindinė problema. Šią iniciatyvą pradėjome ne tam, kad paskatintume renovacijos procesus. Mūsų tikslas yra ne padidinti apšiltintų namų skaičių, o pagerinti renovacijos kokybę iš esmės, žiūrint į ją holistiškai.

Renovacijos programos Lietuvoje iki šiol sulaukė kritikos ne tik dėl lėto tempo, bet ir dėl to, kad renovuoti namai praranda architektūrinę išraišką, jie tampa bjauresni, negu buvo. Nieko realiai gero, be sumažėjusių sąskaitų, neįvyko: nepagerėjo nei socialinis gyvenimas, nei žmonių būstai. Mes siekiame atkreipti į tai dėmesį ir ieškoti būdų, kaip tą pakeisti.

– Dabar šiek tiek atitolkime nuo bauhauzo idėjų ir pakalbėkime apskritai – apie architektūrą. Kokį, Jūsų manymu, laikotarpį šiuo metu išgyvena lietuviška architektūra?

– Manau, kad taip, kaip ir valstybė, taip ir architektūra evoliucionuoja demokratijos kryptimi. Lietuvos architektūra dabar vystosi lygiagrečiai su Vakarų Europos architektūra ir didelių skirtumų nematyčiau. Transformacijos, kurias matome mūsų sekamose šalyse, ateina į mūsų šalį šiek tiek vėluodamos. Mūsų specialistai ir visuomenė turi prisitaikyti prie to, keisti mąstymą.

Procesai užtrunka, bet pokyčių matome jau dabar. Taip pat ir architekto profesijoje, kuri turi vis plėstis ir architektas turi turėti vis daugiau kompetencijų, sugebėti bendradarbiauti – be to neįmanoma daryti didesnių projektų. Vertybės keičiasi ir tai rodo rezultatai, matome atsigręžimą į galutinį vartotoją ir susirūpinimą ne tik gamtine aplinka, bet ir architektūros įtaka jai. Tą galima pasakyti ir apie istorinį urbanistinį, ir apie gamtinį kontekstą. Šios tendencijos ateina ir į Lietuvą.

Mes, kaip architektūrinių konkursų organizatoriai, matome suaktyvėjimą rengiant konkursus viešiesiems objektams. Tai labai džiugina, bet norėtųsi, kad tendencija vystytųsi sparčiau ir konkursų būtų daugiau. Norėtųsi, kad būtų renkamasi pagal projekto kokybę, o ne pagal kainą. Tačiau su šia problema susiduriama visoje Europoje ir netgi yra kalbama apie viešųjų pirkimų direktyvos pakeitimą. Naujojo Europos bauhauzo kontekste patys aukščiausi politikai apie tai šneka, todėl šioje srityje galime laukti pokyčių. Nors ir skamba teisiškai sausai ar valdiškai, bet tai be galo svarbi sritis formuojant miestus. Viešieji objektai yra matomi, jie daro didelę įtaką miesto vaizdui, socialiniam jo audiniui. Kuo architektūra bus kokybiškesnė, tuo visiems bus labiau į naudą.

– Leidinys „Statyba ir architektūra“ kitąmet minės šimtmetį. Ko jam palinkėtumėte?

– Architektūrinė edukacija yra be galo svarbi. Ji padeda visuomenei, verslininkams, politikams susipažinti ir suvokti, kas yra kokybiška gyvenamoji ir darbo aplinka. Nuo edukacijos priklauso rezultatas, kurį matome pastačius pastatą, taigi, architektūriniai leidiniai yra labai svarbūs šiame procese. Jų Lietuvoje nėra daug.

Galima pasidžiaugti „Statybos ir architektūros“ išlikimu – per visas negandas ir transformacijas. Linkėčiau ateityje išlaikyti dėmesį visoms sritims, kurios prisideda prie aplinkos formavimo. Kaip ir architektūros profesija plečiasi bei pildosi naujomis kompetencijomis, taip ir nušviečiant miestų kaitą, svarbu žvelgti į procesus holistiškai ir vertinti kuo daugiau aspektų – kalbėti ne vien apie techninius ar meninius, bet taip pat ir apie socialinius, kultūrinius, ekologinius bei kitus aspektus.





Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba ir architektūra) | 2021 gegužė

Norite žurnalo tiesiai į namus ar biurą?

Prenumeruokite metams vos už 27 eurus!

Dalintis:
Komentarai
  • Architektas

    2021-06-01, 22:39  

    Gerai nuteikiantis pokalbis, ačiū

  • Kagor

    2021-06-01, 20:50  

    Pagaliau, po šimtmečio, ir į mūsų kaimą atėjo bauhauzo idėjos.

  • Edvardas K.

    2021-06-01, 15:57  

    Gera šneka, tik įdomu kaip pokyčiai atrodys praktikoje.

  • Laumė

    2021-06-01, 14:33  

    Renovacija tikrai turi sulaukti esminiu pokyciu. Gal pradėkime atnaujinant vadovus kai kuriu istaigu? 🙂

statyba ir architektura albumas