Bet tai netapo kliūtimi 1994-ųjų gruodį mus priimti į UNESCO sąrašą.
– Toks įvertinimas visada yra ir didelis įpareigojimas. Ar nebuvo nuogąstavimo – kaip toliau reikės tvarkytis senamiestyje, kad būtų pateisinti ne tik gyventojų, bet ir naujo statuso galbūt priviliotų turistų, o ir jį suteikusios institucijos lūkesčiai? Visi prisimena, kad jau po senamiesčio paskelbimo saugomu paminklu jį imtasi intensyviai gražinti.
– Nebuvo abejonių, kad pajėgsime tvarkytis. Pasaulio bankas tuo metu suteikė finansinę paramą Vilniaus senamiesčio atgaivinimo strategijai parengti. Tai buvo daroma 1996 metais, čia daugiausia dalyvavo Danijos ir Škotijos paveldotvarkos specialistai, jie padėjo rengti dokumentus, programas ir tikrai daug prisidėjo prie to, kad būtų įkurta Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūra. Tada buvo patvirtinta Vilniaus senamiesčio atgaivinimo strategija, kuri apėmė ir investavimo klausimus, o mes turėjome dar ir anksčiau patvirtintą itin svarbų įrankį – 3-iąjį senamiesčio regeneravimo projektą.
Gal ne visi pasiūlytieji planai pasiteisino, bet ta proga valstybė iš biudžeto tiesiogiai Vilniaus senamiesčiui dvejus metus skyrė po 15 mln. litų ir dar vienus metus – 4 mln. litų. Lėšos buvo panaudotos ne tik pastatų fasadų ir fizinei būklei pagerinti, bet ir gatvių infrastruktūros tvarkybai, kad ši atitiktų senamiesčio dvasią. Pavyzdžiui, kai kur buvo nuimtas asfaltas ir sugrąžintas grindinys – Mėsinių, Švarco gatvėse. Vėliau dar buvo vykdomos atskiros programos – Vilniaus arkikatedros aikštės, po to – Rotušės aikštės ir Bernardinų sodo tvarkybos.
Valdovų rūmų atkūrimas irgi buvo senamiesčio regeneravimo projekte – kaip tik 1993–1994 metais vyko rūmų atstatymo koncepcijos konkursai. Paveldosaugos sąlygų Žemutinės pilies rūmams atstatyti autorius sėdi prieš jus. Tada jau buvo aišku, kad tegalime atkurti istorinį Žemutinės pilies įvaizdį, nes neturime duomenų ją atstatyti kaip kopiją. Šiandien Valdovų rūmuose, galima sakyti, yra dvi autentikos: viduramžių autentika, kurią matome rūsiuose, ir XXI amžiaus autentika…
Tvarkant istorinį miesto centrą buvo labai svarbu, kad jis nebūtų iškirptas iš viso miesto struktūros, rūpintasi, kad jis figūruotų tokiuose dokumentuose kaip miesto bendrasis planas. Su Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakulteto profesore Jūrate Jurevičiene rengėme ir 1998, ir 2008 metų bendrųjų planų paveldo skyrius. Ten surašėme tai, kas svarbiausia – kad Vilniaus istorinis centras yra pasaulio paveldo vietovė, aptarėme miestovaizdžio, panoramų išsaugojimo sistemą, parengėme apžvalgos vietų planą, sprendžiantį dvi užduotis: turizmo ir architektūrinės bei urbanistinės kontrolės. Deja, įrengtas tik vienas apžvalgos taškas – prie Misionierių bažnyčios Subačiaus gatvėje, o jų turėjo būti bene aštuoni. Gaila, kad nerandama lėšų ir pastatyti senamiestyje daugiau nei vieną stendą, rodantį, kokios apimties istorinė vietovė priklauso pasaulio paveldui.
Vis dėlto svarbu, kad šiandien įgyvendinamas tikrai labai gerai parengtas senamiesčio gynybinės sienos ir vartų išryškinimo planas.
– Kam, Jūsų nuomone, šiandien Vilniaus istorinis centras patrauklesnis – turistams ar gyventojams?
– Anksčiau, rengiant pirmuosius regeneravimo projektus, istorinis centras buvo pozicionuojamas kaip gyvenamasis rajonas, o šiandien, plėtojant turizmą, suvokiama, kad tai turi būti daugiafunkcis centras, jis negali būti vien gyvenamasis rajonas.
