Prieš ketvirtį amžiaus Vilniaus dailės akademijos Paminklotvarkos katedros profesorius dr. Jonas Glemža buvo vienas entuziastingų specialistų, pasiryžusių sunešioti septynias poras klumpių dėl to, kad sostinės istorinė dalis atsirastų UNESCO Pasaulio paveldo sąraše. Dalyvaudamas šio įvykio 20-mečiui skirtame tarptautiniame forume „Istorinio miestovaizdžio išsaugojimas ir raida“ prof. dr. J. Glemža mielai sutiko prisiminti tuometes emocijas ir rūpesčius.

– Šiandien atrodo, kad Vilniaus senamiestis jau amžinybę yra garbingame UNESCO sąraše, lyg kitaip ir būti negalėjo. O ką tas faktas reiškė prieš 20 metų?

– Tada virė patriotiniai jausmai. Mintis siūlyti Vilniaus senamiestį į sąrašą kilo pamačius, kokie objektai į jį patenka – man atrodė, kad Lietuvos sostinės autentika, tegu ir nukentėjusi karo metais, verta tokio pat įvertinimo. 1988 metais buvo pradėtas rengti trečiasis Vilniaus senamiesčio regeneravimo projektas. Iškart pasakysiu, kad jis turbūt didžiąja dalimi lėmė mūsų vėlesnę sėkmę – UNESCO jį įvertino kaip Vilniaus senamiesčio išsaugojimo programą.

Tais pat metais pradėjome galvoti ir apie senamiesčio įtraukimo į sąrašą pasiūlymą. Tuo metu priklausiau ICOMOS vadovybei (1981–1990 metais J. Glemža buvo ICOMOS – Tarptautinės paminklų ir vietovių tarybos – viceprezidentas Rytų ir Vidurio Europos regionui – red.). 1989 metais man pavyko paskelbti straipsnį pagrindiniame ICOMOS moksliniame leidinyje „ICOMOS Information“. Rašiau apie senamiesčio regeneravimą ir jo problemas – paveldosaugos aspektus ir miesto istorinio centro išsaugojimo problemas. Tame leidinyje buvo apie 12 straipsnių, bet publikacijos apie Vilnių iliustracija – Georgo Brauno planas – pateko ant leidinio viršelio.

Nuo 1989 metų pavasario pradėjau rengti dokumentaciją, reikalingą Vilniaus kandidatūros pristatymui UNESCO. Kolegos iš Paminklų restauravimo instituto labai padėjo su vaizdine medžiaga.

Ir tada, kai jau buvome parengę dokumentus, iš sovietinės UNESCO komisijos Maskvoje – tuomet Maskva turėjo pristatyti mūsų kandidatūrą – atėjo pranešimas, kad viena valstybė gali pateikti ne daugiau kaip 5 kandidatus, o mes – kaip tik šešti… Bet prieš pat dokumentų pateikimą vėl skambutis iš Maskvos – vienas kandidatų nesugebėjo parengti dokumentų, atsirado laisva vieta, bet dokumentus esą reikia pristatyti per dvi dienas. Kitą dieną išgabenau medžiagą į Maskvą lėktuvu.

O žinote, koks objektas neparengė laiku dokumentų? Maskvos Kremlius. Matyt, sutrukdė visokie slaptumo, konfidencialumo reikalavimai.

Beje, į sąrašą Vilniaus istorinė dalis pateko tik praėjus penkeriems metams, nes sostinės kandidatūrą reikėjo pristatyti dar kartą – 1990 metais mums tapus nepriklausomiems, Lietuvai pirmiausia reikėjo tapti ir UNESCO nare – tik valstybės narės gali savarankiškai teikti kandidatūras. UNESCO nare Lietuva tapo 1991 metų pabaigoje.

Tada UNESCO dar turėjo sulaukti ICOMOS rekomendacijos, ar galima toliau siūlyti svarstymams teikiamą kandidatūrą – ši organizacija yra UNESCO ekspertas nekilnojamajam paveldui. Į Vilnių sudėlioti pliusų ir minusų, ieškoti įvairių kabliukų atvyko ekspertas iš Suomijos – profesorius Panu Kaila. Tada jis pastebėjo, kad esame praradę pastatų priežiūros tradicijas: išties tuo metu kai kuriuose pastatuose lietaus latakuose augo žolės, kai kurie buvo tiesiog be lietvamzdžių.