Blog

Paminklas A. Smetonai Vilniuje – kam jis reikalingas?

paminklas smetonai
Gedimino pr. 13 – prie šio namo sostinėje iškils paminklas A. Smetonai.

Praėjusią savaitę Vyriausybė pritarė siūlymui Vilniuje, prie Gedimino pr. 13 namo statyti paminklą kontraversiškai vertinamai asmenybei – tarpukario Lietuvos prezidentui Antanui Smetonai. Portalas SA.lt kviečia diskusijai ir šia tema kalbina žinomą menotyrininkę, urbanistą ir publicistę.

Primename, jog premjero Sauliaus Skvernelio iniciatyva šis paminklas turėtų iškilti 2021 m. Iš valstybės biudžeto projekto įgyvendinimui numatoma skirti 250 tūkst. eurų lėšų.

Vilniaus meras Remigijus Šimašius sausio mėnesį tvirtino į šią idėja žiūrintis skeptiškai ir sakė, jog dėl tokios iniciatyvos jo džiaugsmas neaplankė. Visgi, jis teigė nematantis prasmės veltis į ginčus su idėjos šalininkais – premjeru S. Skverneliu bei prezidentu G. Nausėda.

„Mūsų pareiga – tinkamai pagerbti ir įamžinti A. Smetonos tragišką asmenybę, pirmąjį ir ilgiausiai poste išbuvusį Prezidentą, ryškų intelektualą, aktyvų visuomenininką, aistringą lietuvybės puoselėtoją, gabų publicistą, modernios Lietuvos kūrėją, kūrybingą bei ryžtingą politiką, aktyviai kovojusį už valstybės teritorinį vientisumą“, – po praėjusią savaitę priimto sprendimo sakė Vyriausybės kanclerio pirmasis pavaduotojas Deividas Matulionis.

Pernai jau buvo atidengtas paminklas A. Smetonai, tik jo gimtinėje – šalia Užugirio dvaro, Ukmergės rajone. Paminklas jam stovi ir Kaune, istorinės prezidentūros kiemelyje.

Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė, menotyrininkė

Kritiškai vertinau planus statyti paminklą A. Smetonai Vilniuje, o į nutarimą įkurdinti jį būtent Gedimino prospekte žiūriu dar kritiškiau. Tokios vietos pasirinkimas nei kiek nestebina – Gedimino prospektas nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo konstruojamas kaip nacionalizmu paremto pasakojimo svarbiausia ašis. Ji prasideda Katedros aikšte ir baigiasi Seimu, segmentuojant į kelias tą patį naratyvą palaikančias zonas (Kudirkos aikštė, Lukiškės). Dabar atsiras dar vienas segmentas.

Tai yra vizualiai ir erdviškai perteiktas „istorijos vadovėlis“, kurio „rašymas“ yra valdančiųjų privilegija. Lygiai tuo pačiu principu buvo vadovaujamasi diegiant komunizmą, kai iš kiekvienos aikštės liaudį stebėjo didieji vadai. Tiesiog šįkart sovietinius stabus keičia kiti herojai. Tokia taktika yra būdinga beveik visoms pokomunistinėms valstybėms, ypač pirmaisiais dešimtmečiais. Vyliausi, kad praėjus trims nepriklausomybės dešimtmečiams rasis įvairesnių ir paveikesnių būdų negu paminklai. Statyti paminklą yra visuomet pigiausias ir paprasčiausias būdas, be kita ko, sukeliantis nemažai visuomenės diskusijų viešojoje erdvėje, kuo visada atsiranda norinčių pasinaudoti kraunant politinį kapitalą.

Tačiau paminklo statymas – ne tik konservatyvus, bet ir regresyvus įamžinimo būdas. Viešoje erdvėje pastatyti dar vieną XIX a. romantizmo ir XX a. socrealizmo hibridą – tai demonstruoti kūrybiškumo, inovatyvaus mąstymo stoką. Reikėtų liautis judėti iš inercijos. Tas pats galioja ne tik sprendimus priimantiems valdininkams, bet ir mums visiems, piliečiams. Esame įstrigę savotiškoje glokalumo fazėje, kai, viena vertus, visos mūsų kasdienio gyvenimo sferos yra formuojamos globalizacijos ir neoliberalizmo vertybinių orientyrų. Bet tuo pačiu – romantizuojama ir nusavinama Lietuvos praeitis (kuri visuomet yra kompleksiška ir daugialypė, kaip ir istorinės asmenybės), žadinamos nacionalistinės jėgos. Svarbu suvokti, jog dabartinis laikmetis kupinas disonanso, užprogramuotų konfliktų, kurių joks paminklas neišpręs.

Gintautas Tiškus, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Visuomeninės miesto planavimo komisijos pirmininkas, architektas ir urbanistas

Tam, kad objektyviai vertinti šį sprendimą, reikėtų žinoti kitas penkias vietas paminklo statymui, kurios buvo svarstomos, tačiau jos nebuvo paskelbtos ir mes, kaip visuomenė, tos informacijos neturime.

Nesiimsiu vertinti ar reikia statyti paminklą A. Smetonai, bet pasirinkta vieta nėra gera. Ji per daug suspausta ir per daug aktyvi. Vilniuje yra žymiai daugiau geresnių vietų statyti paminklą šiam prezidentui, kad ir Simono Daukanto aikštėje, kuri yra mirusi. Joje pastačius tokį paminklą, žinoma, ne pačiame jos centre, aikštė įgautų gyvastį.

Visgi, vieta yra viena, o jau kita yra meninė išraiška. Mes nežinome, kokią išraišką paminklas įgaus. Aplinka ir architektūrinis kontekstas labai daug įtakoja pačiam meniniam sprendimui – koks, jis bus. Tokie dalykai turėtų būti sprendžiami kompleksiškai ir turėtų būti skelbiamas konkursas. Žinant, kas inicijavo šio paminklo statymą toje vietoje, kyla abejonių ar tie asmenys buvo kompetentingi parinkti architektūriniu bei urbanistiniu požiūriu tinkamą vietą. Šis klausimas reikalauja profesinio pasirengimo ir vien tik valios sprendimas to lemti negali.

Paminklų statymas Lietuvoje yra sudėtingas, o su tuo susiję klausimai sprendžiami ilgą laiką. Galima organizuoti gyventojų apklausas, tačiau jose dalyvauja tik aktyvioji visuomenės dalis ir jos nėra tikslios. Šiems procesams reikalingas teisinis reglamentavimas – aiškus mechanizmas.

Paminklas gali reprezentuoti idėją ir asmenybę, tačiau tai nebūtinai turi būti natūrinis paminklas kaip Jonui Basanavičiui prie Nacionalinės filharmonijos. Pavyzdžiui, prieš dvejus metus geriausiu viešosios erdvės projektu buvo pripažinta naujai įrengta aikštė Tirano mieste, Albanijoje. Ši didelė aikštė prieš tai reprezentavo komunizmą, o architektūrinį konkursą laimėję belgų architektai aikštėje nenumatė jokio paminklo. Tiesiog buvo iš atskirų Albanijos vietovių suvežtos akmeninės plytelės, apželdinta ir įrengta vandens tekėjimo sistema. Laisva erdvė kai kuriais atvejais yra žymiai geriau, nes tai neįpareigoja elgtis atitinkamai. Mes labai dažnai vienu metu sprendžiame politinius ir meninius klausimus, tačiau pirma turime apsispręsti ar tokie paminklai Lietuvai yra reikalingi.

Nida Vasiliauskaitė, publicistė

Ar šis sprendimas – bandymas įtikti rinkėjams? Be abejo, tiktai gana keistas ir abejotino efektyvumo, nes skirtas kaip tik tam populiacijos segmentui, kuris S. Skvernelio rinkėju nėra ir tikrai netaps net ir pamalonintas tokiu paminklu.

Ar apskritai reikėtų paminklo kontraversiškam ir tikrai ne pačiam geriausiam prezidentui, kuris užgniaužė demokratijos užuomazgas, atėjo į valdžią perversmo dėka, įvedė autoritarizmą, flirtavo su Sovietų Sąjunga, „pabėgo neiššovęs nei šūvio“ ir t.t.? Reikėtų, jeigu nemanome, kad jo nebuvo, kad jo vaidmuo Lietuvos istorijoje nykstamai menkas ar vien tik neigimas, o taip manyti būtų, savo ruožtu, piktavališka. Jei tebeegzistuoja jo ir ištisos epochos idealizavimas, nepriklausomai nuo fakto, kad idealo jis anaiptol nepriminė. Tačiau ne Gedimino prospekte, ne pompastiško, ne išspinduliuojant pranešimą, jog į tą „aukso amžių“ dabartinė mūsų valstybė veržiasi grįžti, kad laiko jį pagrindiniu, vienareikšmiškai teigiamu, savo herojumi.

Parašykite komentarą


Komentarai

  1. A. Smetonos paminklas didžiulio stalininio namo fone??? Ką nori pasakyti Šimašius: ar „Smetona tu mažiuks ir nieko negali prieš Josifą“?