Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje pristatyta menotyrininkės Rasos Antanavičiūtės knyga „Menas ir politika Vilniaus viešosiose erdvėse“. Pasak autorės, ši knyga yra tam tikras bandymas surasti viešosios erdvės simbolių taisykles, kuriomis būtų galima vadovautis ir šiandien. Ji kelia klausimus: kodėl Vilniuje taip sunku pastatyti paminklą, kuris tiktų visiems, nekeltų aršių diskusijų? Kaip keitėsi požiūris į viešosios erdvės simbolius, jų raiška? Ar tikrai mus vis dar jaudina įprastos jų formos? Kam statysime paminklus – herojams ar vertybėms?

Per mažai laiko

Knygos autorė R. Antanavičiūtė priminė, kad kiekvienas viešojoje erdvėje esantis ženklas, paminklas neša tam tikrą žinutę. Analizuodama XX amžiaus pirmosios pusės Vilniaus viešųjų erdvių ir paminklų istoriją, ji atrado tam tikrus dėsnius ir schemas, kurie ir šiuo metu išlieka tokie patys. Statant paminklą yra pasakojama istorija, įgalinanti tuometinės valdžios vertybes ir principus, yra užsakovas, menininkas ir auditorija. Viešosiose erdvėse ryškiai atsiskleidžia politinė santvarka, kadangi atskiras privatus žmogus negali imti ir pastatyti paminklo kažkokiam asmeniniam herojui, tam reikia politinio sutarimo. R. Antanavičiūtė teigė, kad jai smalsumą kėlė dar ir tokie klausimai, kaip ir kas užsakydavo Vilniuje stovėjusius paminklus, kas už viso to stovėdavo? Kas šių simbolių autoriai, kaip jie susiję su užsakovais?

Besikeičiantys politiniai režimai ir okupacijos – svarbus tirtą laikotarpį charakterizuojantis faktas. Knyga prasideda nuo 1895 m., kai Vilniuje pastatytas pirmasis paminklas – dabartinėje Simono Daukanto aikštėje buvęs paminklas M. Muravjovui. Pradedant nuo šio simbolio atsiradimo iki paskutiniųjų knygos nagrinėtų metų – 1953-ųjų – Vilniuje iš viso pasikeitė 9 politiniai režimai. Knygos autorės teigimu, per tą laiką iš tiesų didelių pokyčių viešųjų erdvių simboliuose nebuvo: beveik niekas nesikeitė ir iki šiol nesikeičia, visuomet yra pasirenkamas naratyvas pateisinti valdžiai. Tai yra normalu, tačiau autorę stebina, kad nesikeičia išraiškos priemonės – vienodi, vieni į kitus panašūs paminklai žmonių nebenustebina, o aistros sukyla nebent tebevykstant aršioms diskusijoms iki jų atidengimo. Kaip teigiamą pavyzdį autorė nurodė Buchenvaldo koncentracijos stovyklos teritorijoje pastatytą kūrinį: Vokietijos menininkai Horstas Hoheiselis ir Andreas Knitzas Buchenvalde, suirusio buvusių kalinių medinio paminklo vietoje, paguldė granitinę plokštę. Ji artimiausio miestelio žmonių dėka yra nuolat šildoma palaikant žmogaus kūno temperatūrą. Kiekvienas, pamatęs tą plokštę, nori paliesti, patikrinti, taip įsitraukdamas ir tarsi prisiliesdamas prie istorijos.

Atskleista Vilniaus tragedija

Istorikas Tomas Vaiseta, skaitydamas knygą, svarstė, kad, atmetus miestą, architektūrą, istoriją, ši knyga pasakoja apie kančią ir tragediją. Jis iškėlė retorinį klausimą: galbūt knyga turėtų vadintis „Menas, politika ir žmogus?“ Žmogus besikeičiančioje kultūroje, laike, politiniame pasaulyje. Pasak istoriko, Vilniaus miesto prakeiksmas knygoje atsiskleidžia kaip vilniečių nesutarimas, kai jiems leidžiama rinktis. O Vilniaus tragedija, anot T. Vaisetos, atsiskleidžia tikslingose knygos išvadose. „Didžioji Vilniaus tragedija yra tai, kad beveik visus 100 metų Vilnius buvo kuriamas ne vilniečiams, bet kažkam kitam: Rusijos imperijai, Lenkijos lenkams ar Maskvoje esantiems bosams. Dabar Vilnius kuriamas ne dabartiniams vilniečiams, o tiems, kurie gyveno prieš 100 metų“, – sakė istorikas.

Architektūros istorikė Marija Drėmaitė žvelgė optimistiškiau ir pabrėžė nuolatinę Vilniaus kūrybos pradžią bei aiškino, kodėl nė viena karta neįgyvendino savo svajonių ir utopijų: nė vienas politinis režimas, gyvavęs knygos autorės tirtuoju laikotarpiu, negalėjo įgyvendini savosios vizijos, sukurti savojo Vilniaus, nes paprasčiausiai nespėjo. Juk knygos apimamame laikotarpyje netgi devynios naujos pradžios. Tai paaiškina, kodėl Vilniuje nėra paminklų, kurie būtų išstovėję ilgiau nei dvi kartas, nors, kaip atkreipė dėmesį M. Drėmaitė, įprasti bronziniai paminklai yra kuriami amžiams. Taip pat buvo pabrėžta, kad paminklo pastatymas nėra būtinai politinis, tačiau nukėlimas – visuomet.

M. Drėmaitė iškėlė klausimą, kad knygoje nagrinėjami ne tik paminklai, bet ir architektūra bei urbanistika, kurios irgi išreiškia tam tikras politines žinutes, nors tai gerokai inertiškesnės priemonės. Komentuodama R. Antanavičiūtė teigė, kad urbanistiniai pertvarkymai būtų patys stipriausiai ir darytų daugiausia įtakos miestiečių gyvenimui, – juk srautų, miesto scenarijų pertvarkymo niekas negalėtų ignoruoti, tačiau vėlgi per tą laikotarpį pakito tiek daug režimų ir valdžių, jog buvo paprasčiausiai nespėta: nė viena ideologija neturėjo tiek laiko, kad padarytų tokių didžiulių pokyčių. Visgi vis vien įdomu, kaip jie svajojo, ką kūrė. Kas buvo įgyvendinta, kas siejosi su tuometinių valdžių pasakojimais?

Paminklai – neišvengiamybė?

Knygoje drąsiai gretinami V. Kudirkos ir Lenino paminklai. Autorės teigimu, juos sieja tai, kad paminklai yra skirti įamžinti, kas mums svarbu. Jų raiška lieka ta pati, yra postamentas, o ant jo herojus. Todėl šie suvienodėję paminklai yra jau nebepastebimi ir šiandien tos funkcijos neatlieka. Knygos autorė siūlo mąstyti abstrakčiau ir nuasmeninti paminklus. Kaip pavyzdį ji pateikė Arsenalo ir T. Vrublevskio gatvių sankryžoje esantį karaliaus Mindaugo paminklą, kurio žmonės tarsi nebepastebi. Tačiau prieš pastatant šį paminklą būta ir abstraktesnių idėjų ir pasiūlymų. Viena jų buvo simboliškai atkurti Mindaugo laikais ten tekėjusį upelį. Šis vaizdinys, pasak R. Antanavičiūtės, būtų paveikesnis ir įtaigesnis, keltų smalsumą ir klausimų.

Taip pat buvo užsiminta ir apie šiandienę Lukiškių aikštės situaciją. Buvo klausiama: ar mums tikrai reikia senųjų pavidalų? Ar tebėra vyro ant postamento poreikis? Menotyrininkė R. Antanavičiūtė teigė, kad dėl to skirtingoms auditorijoms yra skirti skirtingi paminklai. Ji priminė, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose, Vašingtono mieste, yra Vietnamo karo aukoms skirtas architektės Mayos Lin kurtas subtilus memorialas. Jis tarsi susilieja su peizažu, į jį nusileidžia, o tam tikru kampu atrodo it žaizda. Vis dėlto netoli jo po kelerių metų buvo pastatytas ir tradicinis monumentas – realistiškai pavaizduoti kariai ant postamento. Taip buvo patenkinti skirtingų žmonių grupių norai ir poreikiai. Visgi prie abstraktesniojo M. Lin kūrinio yra daug daugiau gėlių.

Knygos leidėja Ūla Ambrasaitė apibendrino, kad šios knygos išleidimas – puikus atspirties taškas šiuo metu (ir visados) vykstančioms diskusijoms viešosios erdvės ženklinimo tema. Leidyklos vadovė atskleidė, kad su autore dėl šios knygos leidimo pradėjo kalbėtis prieš trejus metus: „Užčiuopiau temos aktualumą, supratau, kad stiprus istorinis akademinis tyrimas leis geriau suprasti istorinius faktus ir tą informaciją panaudoti priimant dabartinius kultūrinius ir politinius sprendimus.“

Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba ir architektūra) | 2019 liepa/rugpjūtis.