Smailiakampėje Vytauto pr. ir Bažnyčios g. sandūroje Kaune nyksta istorinis sklypas su modernistiniu, į pasaulio paveldo sąrašą pretenduojančiu pastatu ir jau prarasta bauhauzo vila, kurios niekas net neprisimena. Sklype esantis gyvenamasis namas – reikalauja ir vertas tikros restauracijos (ne kosmetinio fasadų dažymo, kurį propaguoja miesto savivaldybė). Ir jam reikalinga tikra, aukščiausio lygmens paveldo apsauga. Būtent gyvenamoji architektūra yra, paveldosaugos prasme, labiausiai pažeidžiama.

Daugirdų gyvenamasis ansamblis – skirtingų tipų namai viename sklype

Ypatinga šio sklypo padėtis kartu su trimis gretimais sklypais lėmė, kad pirmoje XX a. 4-ojo dešimtmečio pusėje jame atsirado unikalus – 4-ių aukštų nuomojamo daugiabučio namo ir dviaukštės privačios vilos su garažu ir pagalbiniais pastatais – ansamblis. Šis užstatymas atspindėjo tarpukario Kaune vyravusias miesto planavimo ir vystymo normas bei tendencijas. Viename sklype susidūrė dvi urbanistinės koncepcijos: miesto centrui taikytas perimetrinio užstatymo padidinto aukštingumo (mažiausiai trijų aukštų) mūriniais pastatais reikalavimas Vytauto prospekte ir taškinio miesto vilųsu sodaisužstatymo Bažnyčios gatvėje idėja, būdinga visam gatvių tinklui aplink senąsias miesto kapines (vėliau – Ramybės parką) Vytauto kalno papėdėje, kur sodybinis užstatymas mediniais ir mūriniais gyvenamaisiais namais formavosi jau nuo XIX amžiaus. Abu užstatymo tipai šioje vietoje – kvartalo dalyje tarp kapinių ir autobusų stoties – liko fragmentiniai.

Abu namus projektavo Vladimiro Dubeneckio architektų komanda

1931 metais, pačiame Kauną apėmusių statybų įkarštyje, pietvakarinėje sklypo dalyje prie Vytauto prospekto, nugriovus senuosius medinius pastatus, pastatytas Juozui Daugirdui priklausęs 4-ių aukštų daugiabutis namas su prekybos patalpomis, skirtas nuomai. Jį projektavo ir statybos techninę priežiūrą vykdė prof. archit. Vladimiras (Vladas) Dubeneckis bei jam dirbę architektai Vsevolodas Kopylovas ir Leonidas Jankovičius – Kopylovas atsakingas už darbo brėžinius ir detales, Jankovičius perėmė techninę priežiūrą. Pastato konstrukcijas projektavo inž. Anatolijus Rozenbliumas, inžinerinę įrangą – Feodoras Bliumentalis (centr. šildymą), Karolis Balčiūnas (kanalizaciją ir vandentiekį) ir Joselis Buršteinas (elektros instaliaciją), statė rangovas Leonas Ritas. Statyba baigta 1931 metų gale, namas apgyvendintas tų pačių metų gruodį. Po ketverių metų (1935) sklypo šiaurinėje, Bažnyčios g., pusėje baigta įrengti Elenos Daugirdienės dviejų aukštų mūrinė vila su garažu, į kurią šeima įsikėlė jau 1934 metais (pastatas neišliko). Ir šį – privatų – namą projektavo ta pati V. Kopylovo ir L. Jankovičiaus komanda, tik jau be V. Dubeneckio, kuris 1932 m. mirė.

[prenumerata mailpoet_form_id=”8″ bg_color=”#b1cbd9″ image_url=”https://sa.lt/wp-content/uploads/2022/01/pastatas.png” intro_text=”Svarbiausios” white_text=”architektūros, interjero ir paveldo” outro_text=”naujienos – nepraleiskite!”]

Daugiabučio architektūroje – ir art deco įtaka, ir individualus V. Dubeneckio braižas

Namai labai skyrėsi ne tik savo tipologija, bet ir architektūra. Daugiabutis, pastatytas kaip būsimo uždaro perimetrinio gatvės užstatymo dalis ant sklypo ribos ir per visą jo plotį (25,77 m), turi tik du fasadus – pagrindinį (Vytauto prospekto) ir kiemo. Šonai į kaimyninius sklypus baigti netinkuotais brandmūriais (ugniasienėmis), prie jų ateityje turėjo būti blokuojami kaimyniniai namai. Jis pasižymi išraiškinga modernistine architektūra su art deco bruožais, ypač reprezentatyvus, su puošybos elementais namo pagrindinis fasadas – simetriški, juostiniais langais horizontaliai sudalinti erkeriai su užapvalintais vidiniais kampais ir virš jų iškilusiomis pristatomomis pastogės dalimis, laiptuota 4-ojo aukšto balkono atrama, horizontalios, tamsia spalva akcentuotos fasado karnizų juostos tarp aukštų ir palangėse, art deco stiliuje rombais suskaidytas, profiliuotu apvadu dekoruotas pagrindinės laiptinės langas, ažūrinis erkerių parapetas. Cokolinė – pirmojo aukšto – fasado dalis buvo atskirta tamsesne, kokybiško granitinio tinko apdaila. Abiejų fasadų kompozicija simetriška, akcentuota centrinė ašis. Pagrindiniame fasade ją pabrėžia laiptinės lango vertikalė, jungianti tris aukštus. Kiemo fasade ryškiai dominuoja į išorę iškeltas kiemo laiptinės tūris – rizalitas – užapvalintais kampais. Art deco būdingos aptakios formos ir kontūravimas tamsiais apvadais / juostelėmis panaudoti ir namo interjere.

• 

• 

Individualus V. Dubeneckio braižas atpažįstamas klasicistinių (istorizmo) formų įėjimo portale su stilizuotomis puskolonėmis-piliastrais ir stogeliu, remiančiu dekoruotą frizą su karnizu, pagrindiniame fasade (Dubeneckio mėgiamas kolonų motyvas pasikartoja daugelyje jo pastatų – Mykolas Songaila neveltui pasirinko šį motyvą simboliu Dubeneckio antkapiniam paminklui). Reljefinis tulpių ornamento dekoras (art deco maniera stilizuotas apvadas aplink įėjimo duris ir frizą) – duoklė tautiniam stiliui, kaip ir reljefinis frizo įrašas „1930“, įamžinantis ne namo pastatymo, o „Vytauto Didžiojo / V. D. / metus“, kai statyba tik buvo pradėta, – tautinio patriotizmo išraiška.

• 

• 

Patalpų planavimas ir įranga – pagal aukščiausius tuometinius standartus

Name suplanuota 12 nuomojamų, dviem laiptinėmis – iš Vytauto pr. ir iš kiemo – prieinamų butų, 3 krautuvės 1-ajame aukšte, sargo, skalbyklos ir kitos pagalbinės patalpos rūsyje ir palėpėje. 6 didieji 130 m² butai (po du 2-ajame, 3-ajame ir 4-ajame aukštuose) – dvipusės orientacijos (į pietvakarius ir šiaurės rytus), su 6-iais, įskaitant tarnaičių, koridorine sistema išdėstytais kambariais ir balkonais abiejose namo pusėse. Juose įrengtos sieninės spintos, antresolės, „šaltosios spintos“ prie virtuvių (kiemo laiptinės lauko sienoje), išklotas parketas. Svetainių ir valgomųjų kambarių erdvės su tarp jų esančiu holu sujungtos durimis-armonikomis ir galėjo būti transformuojamos į vieną bendrą, 13 m ilgio, salę. Kiti 6 namo butai – perpus mažesni ir orientuoti tik į vieną pusę: du 1-ajame aukšte, už prie gatvės įrengtų krautuvių, ir du rūsyje orientuoti į kiemą (šiaurės rytus), o dar du 5-ojo aukšto (pastogės) butai – į Vytauto prospektą (pietvakarius). Techninė namo įranga atitiko aukščiausius standartus: modernus centrinis šildymas, reguliuojama ventiliacijos sistema su vidaus sienose integruotais kanalais, moderniausia vonių ir virtuvių įranga, elektra, telefonas. Tarp vonių ir tarnaičių kambarių buvo įvestas vidinis skambučių ryšys su tamsoje šviečiančiais mygtukais. Namo pagrindinėje laiptinėje veikė liftas keturiems asmenims. Kiemo laiptinėje, spirale dislokuotų laiptų centre buvo numatytas papildomas – krovininis – liftas, kurio vėliau atsisakyta.

Neišlikusi bauhauzo vila

Daugirdų šeimos privatus namas buvo įgyvendintas kaip miesto vila – solitarus tūris, atitrauktas nuo gatvės ir nuo jos atribotas tvora, su namą supančiu sodu ir atskirai, kaip sodyboje, išdėstytais pagalbiniais pastatais. Pastatas sukomponuotas iš trijų elementų – prie kubinės formos 2-ų aukštų pagrindinio tūrio pietiniame kampe pristatytas mažesnis 2-ų aukštų priestatas, kurio viršutiniame aukšte, pasak senųjų gyventojų, buvo įrengta įstiklinta oranžerija, o šiauriniame kampe – erdvus garažas. Architektūra – funkcionali, be jokių puošybos elementų, bet kartu elegantiška, gražių proporcijų ir solidžių medžiagų. Kompaktiškas pagrindinio pastato tūris su nedidelio nuolydžio vienšlaičiu, iš trijų pusių už parapeto paslėptu stogu ir harmoningai išdėstytomis stačiakampėmis angomis, racionalus patalpų išplanavimas. 1-ajame ir 2-ajame aukštuose išsidėstė Daugirdų šeimos 7-ių kambarių butas, suterene (rūsyje) – 2-ų kambarių tarnų butas su atskiru įėjimu. Pilnaverčiam sutereno patalpų apšvietimui priešais pietvakarių fasadą įgilintas sklypo reljefas. Šiaurės vakarų fasade (prie jo buvo sutelktos vonių ir WC patalpos bei virtuvės, suformuotas šoninis išėjimas) dominavo išorinėje sienoje dislokuotas raudonų plytų dūmtraukis. Šis įtaigus, bauhauzui priskirtinas funkcionalizmas, gana retas Kaune, – būdingas Vsevolodo Kopylovo kūrybai.

Sovietmečiu ir vėliau, Nepriklausomybės metais, vilos vidaus erdvės neatpažįstamai pasikeitė – 1-ajame aukšte veikė įvairios administracinės ir verslo įmonės, 2-ojo aukšto ir sutereno patalpos buvo padalintos į mažus butus su bendromis patalpomis, juose gyveno daugybė žmonių. Išorėje vila „apaugo“ priestatais ir antstatais, kurių dauguma buvo gyvenamosios paskirties. Galimai dėl šių gausių pakeitimų, sudarkiusių vilos išorinį vaizdą, ji liko – nepelnytai – nepastebėta ir neįvertinta, jai nebuvo skirtas paveldosaugos dėmesys. Vila nepaliko jokio pėdsako ir mūsų architektūros istorikų darbuose.

Daugiabučio namo patalpos netausotos

Daugiabučio namo butai, sovietmečiu tapę komunaliniais ir „valdiškais“, talpino daugelį šeimų ir pavienių asmenų su jų komunalinėmis reikmėmis, ant išorės ir vidaus sienų privedžiota gausybė naujų elektros, dujų ir kt. tinklų. Palėpėje, buvusiose skalbyklos ir prosavonės patalpose, įrengti papildomi butai, rūsyje – slėptuvė. Namo patalpos netausotos, ypač bendrosios. Nerakinamoje paradinėje laiptinėje, kurioje kažkada veikė liftas, o terracco laiptus dengė kiliminiai takai, 8-ajame dešimtmetyje susėdusios ant grindų „varažino“ stoties apylinkės čigonės…

Vis tik namas, nors nualintas, išliko ir išsaugojo stebėtinai daug autentikos. Didžiausi praradimai (jo viduje) įvyko jau naujai atgautos Nepriklausomybės metais, kai komunaliniai butai buvo privatizuoti, – beveik visi jie ilgainiui padalinti, sunaikinant originalų išplanavimą. Paskutiniai du vientiso – autentiško – plano didieji butai 3-ajame ir 4-ajame aukštuose prarasti vos per pastaruosius penkerius metus.

„Trupantis“ istorinis sklypas

Senasis Daugirdų sklypas, sovietmečiu praktiškai nepakitęs, ėmė trupėti jau Nepriklausomybės metais, kai artimiausioje kaimynystėje įsikūrios stambesnės privačios bendrovės ėmė pretenduoti į šalia esančius valstybinės žemės plotus. Galiausiai, iš atskirų butų ir garažų savininkų dalimis supirkus Daugirdienės vilą ir jos priestatus, ši perėjo į vienas – šalimais įsikūrusio verslo centro – rankas tik tam, kad būtų nušluota nuo žemės paviršiaus.

Savo gyvenamąją paskirtį ir naudojimo būdą istorinis sklypas išlaikė iki šiol, įskaitant ir dabartinį Bažnyčios g. 6 sklypą. Tačiau šioje kvartalo dalyje tai tapo išimtimi.

Kiti Daugirdų kaimynystėje prie Vytauto prospekto stovėję gyvenamieji (mediniai ir mūriniai) namai išliko iki pat XX a. 8-ojo dešimtmečio, kai juos pakeitė šioje vietoje naujai įkurdinti gamyba ir verslas – 1974 m. pastatytas penkių aukštų „Mados“ fabriko cechas, priblokuotas prie daugiabučio pietryčių pusėje, o šiaurės vakaruose, sujungtame kampiniame sklype 1968 m. pabaigoje pastatyta keturių aukštų baldų parduotuvė, vėliau „Buitis“, prišlieta prie Daugirdo namo savo – po rekonstrukcijos penkiaaukšte – laiptine (archit. V. J. Dičius, rekonstrukcijos archit. G. Kazakauskas). Abu šie daugiabutį įrėminę pastatai, nors išlaikė perimetrinio užstatymo liniją ir, daugmaž, aukštingumą, savo tūriu ir masteliu jį gerokai sugniuždė. Gyvenamojo namo proporcijos, jo angų dydis, detalių subtilumas neteko konteksto greta milžiniškų nesuskaidytų kaimyninio užstatymo plokštumų.

Nauji masteliai ir proporcijos kvartalo užstatyme

Jei iš Vytauto prospekto pusės šią naujai susiformavusią daugiabučio namo ir minėtų XX a. 8-ojo dešimtmečio moderno pastatų grupę galima, urbanistiniu požiūriu, vertinti teigiamai dėl šioje prospekto dalyje atsiradusios tolygios, uždaros užstatymo atkarpos ir kvartalo kampe – Vytauto pr. sandūroje su Bažnyčios g. – suformuoto ryškaus, gerų proporcijų ir aukščio užstatymo „pirmagalio“, tai iš Bažnyčios g. pusės atsiradusi stambaus mastelio atvira erdvė – visai nebūdinga šios gatvės užstatymui ir nesuderinama nei su namo bei sklypo gyvenamąja funkcija, nei su visuomenės poreikiu šioje eksponuotoje Kauno vietoje prie senųjų kapinių parko ir autobusų stoties.

XXI a. 2-ajame dešimtmetyje nugriovus Daugirdienės vilą, buvęs uždaras gyvenamojo namo vidaus kiemas su medžiais virto asfalto dykuma be takų ir želdinių, atvira į Bažnyčios gatvę. Kai 2016 m., rekonstruojant autobusų stotį, buvo iškirsti paskutiniai medžiai sklypo šiaurės rytų pakraštyje, ji optiškai dar padidėjo, susiliedama su autobusų stoties aikšte. Nesilaikant minimalaus atstumo iki gyvenamojo namo langų, joje parkuojami verslo centro automobiliai.

Istorinio sklypo perspektyvos – miglotos

Nepaisant to, kad vila neišliko ir nepavyko išsaugoti abiejų gyvenamųjų namų ansamblio, istorinis Daugirdų sklypas nusipelno paveldosaugos institucijų dėmesio ir apsaugos. Juk turime saugoti ne tik senus pastatus ar jų detales. Saugotina yra ir urbanistinė mintis, idėja.

Šiuo atveju – užstatymo tipas, tūris ir aukštingumas, sklypo gyvenamoji paskirtis ir naudojimo būdas bei jam būdingas – ir tiesiog būtinas – apželdinimas (kuris nuo 2016 m. jau visiškai sunaikintas), kaip ir daugiabučio viduje – architektūrinė idėja, t. y. pirminis išplanavimas. 2021 m. gruodį Antroji KPD nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba, tikslindama Juozo Daugirdo namo Vytauto pr. 30, Kaune, nekilnojamojo kultūros paveldo objekto vertybių apskaitos dokumentaciją, turėjo galimybę ne tik nustatyti pastato vertingąsias savybes, bet ir naujai įvertinti jo reikšmingumo lygmenį bei, remiantis archyvine medžiaga ir istoriniais šaltiniais, apibrėžti jo apsaugos zonos ribas. Deja, šia galimybe nepasinaudota – reikšmingumas liko „regioninis“, apsaugos zona – neapibrėžta, nenustatyti ir apsaugos nuo fizinio poveikio ar vizualinės apsaugos pozoniai. Plane apibrėžtos tik kultūros vertybės teritorijos ribos, kuriomis tapo ne istorinis sklypas, o jo dalis – dabartinis, 2021 m. suformuotas namo Vytauto pr. 30 sklypas (821 m²).

ASTA NAUJOKAITĖ-HERMANSPAHN
architektė