• ruukki
  • tikkurila
  • ruukki
  • tikkurila

Nuo esamo – prie galimo: Henri Lefebvre konkrečiosios utopijos projektas

2020 gruodžio 17 d.
2 1956 Mourenx carte postale 06
Naujieji modernistiniai miestai – H. Lefebvre analizės ir kritikos objektas.

„Būk realistas, reikalauk neįmanomo!“ Šio 1968 m. studentų ir darbininkų sukilimo Paryžiuje dvasia skleidžiasi prancūzų sociologo ir filosofo Henri Lefebvre idėjos.

Henri Lefebvre – kertinė figūra šiuolaikinėse miesto studijose. Jo idėjomis grįsta šiuolaikinė miesto sociologija, kurioje erdvė ir visuomenė suprantamos kaip abipusiškai viena kitą konstruojančios. Jomis remiasi miesto judėjimai, architektūriniai tyrimai ir į aktualius socialinius klausimus orientuotos architektų praktikos. Lefebvre suformuluota teisės į miestą samprata 2001 m. Brazilijoje įtraukta į nacionalinę teisę.

Lefebvre idėjų centre – pilnavertis, prasmingai, socialiai įtrauktas žmogaus gyvenimas, dėmesys skirtumams, jų autonomijai, patyrimo pilnatvei, ryšiui, savivaldai.

Lefebvre iš miesto sociologų išsiskiria dideliu dėmesiu architektūrai ir urbanistikai. Vengdamas architektūrinio determinizmo, bet kartu ir neabejingas konkrečioms materialioms mūsų kasdienio gyvenimo konteksto formoms, kas būdinga daugumai sociologų, Lefebvre kuria visa apimančią erdvės teoriją ir analizuoja sąsajas tarp kasdienio gyvenimo modusų ir architektūrinių formų.

Pakeisti gyvenimą reiškia pakeisti erdvė, pakeisti erdvę – tai pakeisti gyvenimą, teigia Lefebvre. Erdvė, kurioje gyvename, nėra tuščias konteineris, plotas, kuriame gali būti patalpinti daiktai, pastatyti namai, bet socialinių santykių produktas, formuojama socialinių santykių, juos išreiškianti ir atitinkamai struktūruojanti. Socialiniai santykiai ir erdvė produkuojami ir reprodukuojami vieni per kitus. Taigi erdvė išreiškia ne vien lokaciją, bet veikiau nusako socialinių santykių visumą. Socialinės erdvės samprata reiškia tai, kad erdvės, kuriose veikiame – miestai, jų aikštės, gatvės, namai, kambariai, tai kas juose, kas tarp jų – yra sukurta. Jie yra sukurti tam tikru būdu, kuris formuoja veiklos ir sąveikų, patirčių galimybes.

1 Henri Lefebvre
Henri Lefebvre

Lefebvre analizė nukreipta į jo gyvenamojo laiko miesto planavimo pobūdžio – funkcionalistinio urbanizmo – kritiką: naujųjų modernistinių miestų, didžiulių miegamųjų rajonų, tačiau ir individualių namų priemiesčių kritiką. Visgi jo žvilgsnis visą laiką išlieka optimistiškas ir nukreiptas į ateitį: nuo esamo prie galimo.

Apie miestą ir architektūrą Lefebvre mums siūlo mąstyti utopiškai. Tačiau ši Utopija – tai ne mokslinės fantastikos ar fantazijų sritis. Ne pozityvistinės Ville radieuse ar Miesto sodo utopijos, t. y. detaliai ir iš anksto aprašančios, kaip mes turėtume gyventi mieste. Ir kuriose, kaip rašo Jane Jacobs, planų gali turėti tik planuotojas. Tai konkrečioji utopija – eksperimentiškai grįsta architektūros ir urbanistikos praktika, kuria siekiama suprasti, kaip žmonės gyvena savo aplinkoje, ir eksperimentuoti kuriant „vietas, atviras laimei“: „Jos gali nustebinti. Kokios ir yra ir kokios būtų sėkmingiausios vietos? Kaip jos gali būti atrastos? Pagal kokius kriterijus? Kokie laikai ir kasdienio gyvenimo ritmai įrašyti ir prirašyti šiose „sėkmingose“ vietose, palankiose laimei?“

4b city space Ricardo Bofill
4a city space Ricardo Bofill
Miestas erdvėje (City space), Ricardo Bofill, Taller de Arquitectura projektas – vienas architektūrinių projektų, kuriais H. Lefebvre žavėjosi. Šis projektas, Lefebvre požiūriu, sukuria, naują erdvinio vientisumo tipą, kartu tapdamas ir marko-architektūriniu ir mikro-urbanistiniu (cit. Stanek 2011).

Lefebvre optimistinis žvilgsnis į ateitį susipina su romantišku žavėjimusi praeities miestais ir malonumo ar džiaugsmo architektūros paieškomis. Jis kalba apie Veneciją ir viduramžišką savo vaikystės miestelį – Navarrenx. Nagrinėja Alhambrą ir viešąsias romėnų pirtis. Tačiau ši romantika ne nostalgiška ir ne konservatyvi. Pasak jo, nereikia atkurti istorinių architektūros stilių, bet modernizmas, „progresas“ taip pat nėra vienareikšmiškai teigiamas – netgi atvirkščiai. Reikia mokytis iš praeities miestų erdvinių formų, jų sąveikos su turtinga miestiečio patirtimi, kaip kuriasi socialinio gyvenimo gylis ir prasmė. Panašiai Christopheris Alexanderis savo klasikiniame tekste „Miestas nėra medis“ aiškina, ko galime išmokti iš iki modernistinio miesto sąryšių struktūros, bet ne imituoti architektūrinę estetiką. Taip ir Lefebvre akcentuoja miesto sąryšių struktūras, besikuriančius centriškumus (centrality) – susidūrimo, komunikacijos, informacijos vietas, kuriose susirenka heterogeniški elementai, susitelkia žmonės, veiklos, idėjos, persidengiančius priklausymo mieste būdus; miesto kaip oevre – kolektyvinio kūrinio – pobūdį. Tačiau kartu su naujų (ar naujai atrastų senų) formų paieška mokslininkas siekia išlaisvinti kasdienį gyvenimą, kuris moderniajame – fordistiniame/ funkcionalistiniame – mieste yra praradęs šventės, gelmės, simboliškumo matmenį. Kasdienis gyvenimas, paskirstytas į sritis, kaip ir funcinėmis zonomis paskirstytas miestas apima darbą-namus-transporto kanalus, apsipirkimą, tačiau praranda žaidimo, spontaniškumo, kūrybos polėkį.

Nors „oficialiai“ modernistinio miesto laikas baigėsi 1972 m., modernizmo idėjos perkeliamos į šiandieną: tęsiamas projektas – mažesniais masteliais – konstruojant „sulūžusio modernizmo“ erdves, kuriose nebelieka net ir pradinių emancipacinių modernizmo idėjų. Iš miesto, patirties, kasdienybės dingsta malonumas, džiaugsmas. Iš architektūros praktikos dingsta eksperimentavimas, erdvių atvirų laimei paieška. Pastatai ir jų aplinka tampa kvadratiniais metrais, o ne prasmingo socialinio gyvenimo, naujų sąryšių ir patyrimų paieškomis.

3 porto paryzius
Porto ir Paryžius. Miestas kaip oevre ir miestas kaip produktas.

Paskaitoje pristatomos Henri Lefebvre idėjos apie miestą kaip oevre, centriškumus, monumentus, skirtumo erdvę, apropriaciją, teisę į miestą ir aptariama, kaip Lefebvre teisės į miestą sampratą galima perkelti architektūrinę praktiką per dalyvavimo priimant sprendimus dėl miesto erdvės įgalinimą ir ieškant erdvinių- architektūrinių konsteliacijų, eksperimentuojant su modeliai, erdvinėmis formomis, urbanistiniais laikais, testuojant teorines idėjas realiose sąlygose. Lefebvre pasiūlo architektūrinio išradimo kriterijus. Tai architektūra, neizoliuojanti savo objekto, atsiverianti miestui, jo socialiniam gyvenimui; traktuojanti erdvę kaip kelių lygmenų artikuliaciją, susiejanti teritorijos organizavimą, urbanistinį miesto planą ir architektūrinį projektą ir atsižvelgianti į tai, kad žmonės įprasmina erdves, pritaiko jas sau. Lefebvre siūlo kurti miestą, kuriam būdingas atvirumas, lygmenų sąveika, įvairovė, persidengimai, pagarba specifiškumui, prielaidos centriškumų formavimuisi. Šia „orientacija“ Lefebvre siūlo remtis įgyvendinant realius projektus: „sąmoningai kalbu apie orientaciją. Mums rūpi nieko daugiau ir nieko mažiau. Mums rūpi tai, kas gali būti vadinama „pojūčiu“: organas, kuris suvokia, kryptis, kuri gali būti sumanyta, ir tiesiogiai išgyventas judėjimas, judantis horizonto link.“

Straipsnis parengtas remiantis VU dėstytojos, soc. m. dr. Dalios Čiupailaitės-Višnevskos paskaita  „Architektūra kaip konkrečioji utopija – Henri Lefebvre idėjos architektams“, skaityta Architektūros kokybės vystymo asociacijos kartu su žurnalu Statyba ir architektūra, finansuojant Lietuvos kultūros tarybai,  surengtame keturių dalių nuotolinių paskaitų cikle „Utopija ir eksperimentas architektūroje“.

Paskaitą galima peržiūrėti čia (nuo 1:46:20): https://youtu.be/xpaRQodwvOo

Komentarai

statyba ir architektura
archicad