Aida Štelbienė

LACOL architektų kooperatyvas, laimėjęs Mies van der Rohe 2022 m. „Kylančios architektūros“ kategorijoje, užgimė taip pat, kaip ir jų kuriami projektai:  2009 m. studijas bebaigią studentai susitelkė į kooperatyvą Barselonoje.

Čia darbuojasi LACOL kooperatyvo nariai, bet šalia veikia ir knygynas, kavinė, kt. – tikras bendruomenės centras. LACOL iliustr.

Nors veik dvidešimt žmonių vienijantis kolektyvas apdovanojimą pelnė už kooperatinį daugiabutį La Borda, tačiau analogiškų projektų jie vysto ne vieną. Ir La Borda – ne sprintas. Sėkmingos realizacijos link eita daug metų. Sukaupta patirtimi paskaitoje „Architecture as a Platform for Sharing“ („Architektūra kaip dalinimosi platforma“), nieko nenutylėdamas, dalijosi vienas LACOL įkūrėjų – architektas, miesto sociologas Carlesas Baigesas Camprubí.

Kooperatinis būstas – naujiena?

Kooperatinis daugiabutis Šeimyniškių g., Vilniuje (1977 m.). vilnius21.lt nuotr.

„Tai jokia naujiena, Lietuvoje kooperatiniai butai statyti dar sovietmetyje“, – sakė ne vienas, išgirdęs apie paskaitą. 

Ir vis dėlto, skirtumų yra. Trumpam prisiminkime, ką reiškė „kooperatinė namų statyba“ sovietmečiu. 1962 m. LKP Centro komiteto ir Ministrų Tarybos nutarimu, privačių namų statyba buvo uždrausta Vilniuje ir Kaune. Pavienes individualių namų statybas raginti mažinti ir kiti šalies miestai – nubrėžta aiški kryptis: privatūs asmenys turėjo burtis į kooperatyvus, kurių kiekvienas statydavo po  daugiabutį. Kad galėtų pradėti statybą, būsimųjų butų savininkai turėdavo įmokėti ne mažiau nei 40 proc. statybos kainos. Maža to, tokius kooperatyvus steigti ir namus statyti galėjo vykdomieji komitetai, įmonės ir organizacijos, kurių dirbantieji norėjo tapti kooperatyvo nariais. Savo ruožtu kiekvienas narių galėjo pretenduoti tik į vieną butą, kurio gyvenamasis plotas negalėjo viršyti 60 kv. metrų. Realybėje, tai įgyvendinti galėjo tik pasiturinčių įmonių kolektyvai (tokių kaip įvairių statybos trestų, mėsos fabrikų ir pan.). Tokie namai mažai skyrėsi nuo to meto serijinės statybos daugiabučių: buvo tik pastatyti iš šiek tiek kokybiškesnių medžiagų, patogiau suplanuoti, nors taip pat statyti pagal tipinius projektus.

Ar galime sakyti, kad juose gyveno bendraminčiai? Vargu, nors reikia pripažinti, kooperatinių namų gyventojai labiau rūpinosi savo gyvenamąja aplinka, kruopščiau prižiūrėjo savo nekilnojamąjį turtą.

Ką siūlo C. B. Camprubí su kolegomis? 

Jų modelis novatoriškas keliais aspektais. Kalbant apie pačią kooperatyvo dvasią – tai bendraminčių sambūris. Vienovės ieškoma ne pasaulėžiūroje, o gyvensenoje: juk pasirinkdamas gyventi kooperatiniame name, žmogus įsipareigoja aktyviai įsitraukti į namo priežiūrą, bendruomenės gyvenimą (įvairiems tikslams realizuoti, įkuriami komitetai, ir gyventojas turi būti nors vieno jo nariu). Tai daryti skatina ir bendro naudojimo patalpos, mat LACOL daugiabučiai yra grįsti dalijamosios prabangos koncepcija: kiekvienas gyventojas – ar tai būtų vienišius, pora ar kelių asmenų šeima – turi privačias patalpas, kurios užtikrina egzistencinį minimumą, o didesnius poreikius užtikrina bendro naudojimo patalpos. Pastarosios nėra nusistovėjęs modulis – kuriant kiekvieną daugiabutį konkrečiai bendruomenei, iš naujo tariamasi, diskutuojama, kurios patalpos bus bendros, kaip bus organizuojamas gyvenimas name.

Sotrac kooperatinio namo (2020- dabar) patalpų paskirstymas pagal paskirtį: (bendras plotas – 530 kv. m) privatūs būstai – 349 kv. m, utilitarios bendros patalpos – 98 kv. m, bendro naudojimo patalpos – 57 kv. m, kambariai svečiams – 26 kv. m. LACOL iliustr.

Tam labai talkina mišri LACOL kooperatyvo (taip, jie įkūrė ne uždarą akcinę bendrovę, o kooperatyvą!) sudėtis: dažnas architektų yra įgiję ir kitą profesiją (konstruktoriaus, dailidės, mokytojo ir kt.), tarp jų darbuojasi ir miesto sociologas. Tai padėjo būsimiems gyventojams rasti bendrą kalbą ir sutarti dėl patalpų programos. „Vietos bendruomenė yra mūsų užsakovai, daug sprendimų – jų rankose, – teigia architektas. – Jie net gali atleisti mus.“ 

LACOL nariai, norėdami nustatyti tikruosius žmonių poreikius, ne tik klausė, ko žmonės norėtų, bet ir gilinosi į iki tol jų turėtą gyvenamąją aplinką, būstą, gyvenseną. Išsiaiškinti dalykai padėjo parinkti tinkamiausia kooperatinio namo programą. Taip La Bordoje, be įprastų bendrų skalbyklos ar virtuvės patalpų, buvo įrengtos ir patalpos svečiams. 

Prieš projektuojant aktyviai dirbta su bendruomene, kol architektai išsiaiškino poreikius ir sutarė dėl bendrų patalpų paskirčių. LACOL iliustr.

„Kadangi dauguma La Borda kooperatyvo narių kilę iš kitų vietovių, ne iš Barselonos, – pasakoja Carlesas, – reikėjo vietos, kur būtų galima patogiai apgyvendinti pasisvečiuoti atvykusius giminaičius.“

La Borda pastatyta, o Can Battlo statoma toje pačioje konvertuojamoje pramoninėje teritorijoje. LACOL iliustr.

Sekdami La Borda sėkme, ir kituose projektuose (La Balma, Sotrac, etc.) LACOL siūlo gyventojams suplanuoti tokias patalpas. Beje, architektas-sociologas pastebi, kad išvydę La Borda kooperatyvo sėkmę, nekilnojamojo turto vystytojai ėmė taikyti vieną ar kitą dedamąją, tarkime, įrengia bendras svetaines ir virtuves. „Bet ne visada tai pasiteisina, – pastebi architektas. – Daug lemia konkretūs gyventojai, jų gyvensena ir bendravimas.“ O LACOL kuriamų objektų atveju, procesas prasideda nuo kooperatyvo steigimo. Dažniausiai tai būna negausus būsimų gyventojų branduolys – taip efektyviau, nes nedidelei grupei žmonių paprasčiau sutarti. Vėliau skelbiamas kvietimas prisijungti, vyksta atranka. Beje, įdomu, kad tokiuose daugiabučiuose negalioja teisė paveldėti butą – bendruomenė sprendžia, o ir pats paveldėtojas turi suvokti atsakomybes, ir apsigyvendamas, prisiimti jas. Žinia, finansiškai jiems atlyginama. Vienam ar kitam butui atsilaisvinus, prioritetą jį įsigyti turi kaimynai, kiti namo gyventojai. Mat, butai suprojektuoti taip, kad būtų juos galima sėkmingai sujungti.

Kooperatinis namas pigiau ne tik dėl atsisakytos tarpininkų pagalbos

Tarpininkai – tai nekilnojamojo turto vystytojai ar pardavėjai. Pirkdami būstą NT vystytojų pastatytame name, visi supranta, kad moka daugiau, nei kainavo jo statyba.

Taip atrodė La Borda teritorijos vaizdas. LACOL nuotr.

Kas paskatino LACOL imtis šios idėjos – kurti ir statyti La Borda, kurioje gyvena ir C. B. Camprubí? Kainos. Ispanijoje tenka daug mokėti tiek įsigyjant butą, tiek nuomojant jį, o socialinio būsto veik nėra. Statistika rodo, kad 80 proc. ispanų gyvenamo savo namuose, 19 proc. – nuomojasi, ir vos vienas procentas gyvena socialiniame būste. LACOL pabandė rasti sprendimą šiai problemai. Pradėjo nuo klausimo: kas brangina būstą ir kaip tai sumažinti? Atsisakius tarpininkų ir ėmus namo statybą organizuoti patiems, kaštai sumažėjo, bet reikėjo padaryti daugiau „namų darbų“: rasti ir sutarti su savivaldybę pigesnį sklypą (namas stovi konvertuojamoje pramonės teritorijoje), ne vienerius metus plušėjo įrodinėdami politikams ir valstybės, savivaldybės tarnautojams, kad požeminė stovėjimo aikštelė nebūtina (dauguma gyventojų neturi automobilių, renkasi „žaliąsias“ judėjimo priemones), patys nemažai dirbo statybvietėje, ir t. t., ir pan. Reikia nepamiršti, kad iki šiol gyventojai darbuojasi, rūpindamiesi namo eksploatacija (valymu, priežiūra) ir palaikydami gyvą bendruomenę.

La Borda statė ir patys gyventojai. LACOL iliustr.

Pamažu susidėliojo sudėtingas proceso organizavimo modelis, kuris atnešė sėkmę. Beje, pastatyti ar artėjantys pabaigos link daugiabučiai leidžia daryti ir daugiau įžvalgų. Pavyzdžiui, tokiu būdu statant ir kad būstas būtų ekonominis, taupus, reikia suburti draugėn ne mažiau nei 10 butų savininkus. Antraip pastato statybų sąmata vieno buto kainą daro nekonkurencinga. 

Neapsimestinis rūpestis planeta

Greta bendruomenės telkimo ir patogaus gyvenimo kūrimo, LACOL Arquitectura Cooperativa angažuojasi ir kurdami tvarią architektūrą.

Visų pirma, daugiaaukščiai namai statomi iš medienos. Ar Ispanijoje nesirūpinama gaisrine sauga? Pasak architekto, reglamentai nutaikyti ne į konkrečia statybines medžiagas, o kontroliuoja konkretaus produkto atsparumą ugniai – žiūri, ar pakanka laiko evakuacijai. „Kalbant apie medieną, svarbus yra storis, – pastebi C. B. Camprubí. – Juk mediena, priešingai nei metalas kuris tirpsta aukštoje temperatūroje, dega pamažu, tad šerdis gana ilgai išlaiko krūvį (detaliau žr. paskaitoje).“

La Borda reguliuojamas perdengto kiemo stogas. LACOL iliustr.

Taip pat rūpinamasi alternatyviomis patalpų šildymo, vėsinimo priemonėmis – architektai stengiasi kuo labiau vengti eksploatacijos kaštus didinančių priemonių. Kol kas, projektuodami vidaus mikroklimatą, kūrėjai naudoja tradicines priemones: sumaniai orientuoja patalpas, kuria pietiniams kraštams būdingas reguliuojamas balkonų, langų uždangas ir kt. Naujakuriai net turi pasimokyti, kaip naudotis visomis šiomis priemonėmis, kad efektyviai vėsintų ar šildytų savo būstą. Beje, net žiemą, be papildomo šildymo, La Borda namo viduje laikosi apie 20 laipsnių šiluma.

La Borda atviras galerijas dengia pakeliamos žaliuzės, gelbstinčio nuo tiesioginių saulės spindulių ir padedančios suaktyvinti oro trauką jų šešėlyje. LACOL iliustr.

Visgi, kaip pripažįsta Carlesas, tankėjant karščio bangoms (pernai vasarą veik mėnesį ispanai kentėjo tropines naktis, kai net naktimis temperatūra nekrisdavo žemiau 29 laipsnių Celsijaus), neišvengiamai tenka pasirūpinti ir vidaus patalpų kondicionavimu.

Kooperatinio būsto sėkmei būtina palanki terpė

Reikia pripažinti, kad LACOL vykdomi projektai nebūtų tokie sėkmingi, jei kolektyvas nebūtų veikęs, atsižvelgęs į ir aktyviai įtraukęs platesnį kontekstą, pradedant teisės aktų keitimu, bendradarbiavimo su savivaldybėmis (ypač ieškant sklypo planuojamam daugiabučiui) ir kt. Jie susitikinėjo su politikais, valstybės tarnautojams, argumentais grįsdami, kodėl vienas ar kitas sprendimas yra galimas. Ir jiems pavyko. Bet pirmojo kooperatinio daugiabučio – La Borda – projektavimas ir statyba truko… septynerius metus. Užtat dabar pakeisti statybos reglamentai, sudėliotas ir praktikoje patikrintas procesas leidžia vykdomus kitus panašius objektus realizuoti žymiai sparčiau. 

LACOL Arquitectura Cooperativa realizuotų ar realizuojamų projektų sklaida Ispanijoje. LACOL iliustr.

Optimistiškai nuteikia ir tai, kad kitų miestų savivaldybės, pamačiusios La Borda, La Balma, Sotrac, ir kitų kooperatinių būstų statybos sėkmę, inicijuoja analogiškų objektų statybą savo teritorijose, sudarydami palankias sąlygas tiek parenkant sklypus, tiek kreipiantis paskolų. Galbūt toks modelis tiktų ir Lietuvai, kur socialinio būsto vis dar stinga?

Straipsnis pristato architekto, miesto sociologo Carleso Baigeso Camprubí | LACOL Arquitectura Cooperativa paskaitą  „Architecture as a Platform for Sharing“ („Architektūra kaip dalijimosi platforma“). Paskaita skaityta Architektūros kokybės vystymo asociacijos kartu su partneriu „Statyba ir architektūra“ / localhost/newsa rengtame nuotolinių paskaitų cikle „Naujasis Existenzminimum: architektūros kokybės klausimai“, kurį finansuoja Lietuvos kultūros taryba.