Blog

Niujorkietiškos kultūros atspindžiai Kaune

„Modernizmas ateičiai“

Visiems žinoma, jog Tarpukario Kaunas dėl sparčios pažangos ir bohemiško miestiečių gyvenimo būdo buvo pramintas Mažuoju Paryžiumi. Tačiau kas sieja šį miestą su Niujorku? Apie visa tai ir daugiau buvo galima išgirsti konferencijoje „Modernizmas ateičiai: neatrastas Kauno miesto paveldas iš arti“.

Dizaino savaitės metu Namų idėjų centre NIC vyko konferencija „Modernizmas ateičiai: neatrastas Kauno miesto paveldas iš arti“. Renginio metu projekto „Kaunas 2022 – Europos kultūros sostinė“ programos „Modernizmas ateičiai“ koordinatorius Žilvinas Rinkšelis pristatė netikėčiausias kultūros paveldo objektuose atrastas istorijas, kurios susieja Kauną ne tik su vakarų Europa, bet ir Niujorku.

Modernizmo judėjimas Europoje sutapo su Kauno tapimu laikinąją sostine. Vos per 20 metų jis pakeitė miesto veidą ir charakterį neatpažįstamai, iš Carinės Rusijos gubernijos miesto į modernų miestą. Miesto plėtros spartą geriausiai iliustruoja faktas, kad vos 24–25 praėjusio šimtmečio metais čia buvo įvestas vandentiekis ir kanalizacija. O po mažiau nei 10-mečio daugiausiai medinius namus pakeitė modernūs daugiaaukščiai pastatai. Pasak Žilvino, Vilniuje taip pat galima rasti modernizmo pastatų, tačiau šiame mieste jie skirtingi nei Kaune. Taip yra todėl, kad čia pastatai labiau paliesti lenkų architektūros tradicijos, kuri artimesnė tuo metu vakarų Europoje vyravusioms ikonoms. Kauno Modernizmo architektūra ypatinga tuo, jog ji buvo tautinis projektas. Tuo metu vyravusios tendencijos buvo sulietuvintos ir skirtos reprezentuoti paveldėtą tautinę kultūrą. Dar vienas išskirtinis bruožas – tas, jog miesto veidą formavo daugybė architektų, todėl čia galima išvysti iš ties įvairiausių formų ir sprendimų statinių.

Skirtingai nei kitų modernizmo judėjimo paliestų Lietuvos miestų, Kauno situacija – dėkinga. Šis miestas pakankamai mažai nukentėjo nuo karo, todėl iki šių dienų galima išvysti nemažai autentiškos statybos ir įrengimo pavyzdžių. Mažiau džiuginantis faktas – tas, jog daugelis išskirtinio interjero dizaino erdvių buvo paliestos sovietmečio standartizacijos, o prabangūs apartamentai verčiami komunaliniais keliabučiais.

Modernizmas glaudžiai siejasi su funkcionalizmu, todėl apima ne tik architektūrą, bet ir patogaus gyvenimo paieškas. „Vienas iš įdomesnių funkcionalumo pavyzdžių buvo atrastas kalbant su naujais paveldinio buto savininkais. Bute buvo išlikęs senovinis parketas. Didžioji dalis parketo ten buvo sudėta tradiciškai „eglute“, o palei sienas – tolygiai. Gilinantis į šį sprendimą paaiškėjo, jog tai buvo daroma todėl, kad iškilus rekonstrukcijos poreikiui parketas palei sienas būtų lengvai išardomas ir nereikėtų ardyti visų grindų. Tas pasitarnavo ir naujiesiems buto šeimininkams įrengiant šiuolaikinę šildymo sistemą“, – pasakojo Ž. Rinkšelis.

Žmonės kartais ir neįvertina kokias vertybes turi savo namuose. Kaip pavyzdį Žilvinas įvardino atvejį, kai Dainavos mikrorajone, šalia konteinerio buvo rastas Art deco fotelis su lietuviškais stilistikos elementais – augalinių motyvų raižiniais, tulpėmis. Restauruotas fotelis vėliau atgavo savo originalų pavidalą ir susilaukė didelio dėmesio tarptautinėje Art deco parodoje. Kaip vieną iš gerųjų pavyzdžių Ž. Rinkšelis įvardino Z. Kuzmicko bibliotekoje rastas atstumiamas duris, kurios rekonstrukcijos metu buvo ne tik išsaugotos, bet ir atnaujintos bei šiuo metu pasitinka visus lankytojus.

Viena iš įdomesnių istorijų, kuria Žilvinas pasidalino konferencijos metu – ilgą laiką, kiekvienam po nosimi pasislėpusios durys. Durys buvo atrastos Broniaus Elzbergo name. Šis dizaineris išsilavinimą įgijo studijuodamas Belgijoje ir Prancūzijoje. Per savo karjerą sukūręs gausybę baldų bei interjero sprendimų, dizaineris savo kūrinius ne tik materializuodavo, tačiau ir fotografuodavo, o nuotraukas, kaip modernaus meno kūrinius eksponuodavo M. K. Čiurlionio dailės galerijoje. Šio dizainerio name rastos išskirtinės išvaizdos durys buvo restauruojamos viešai, 2018 m. vykusios Putvinskio gatvės šventės metu. Visi šventės dalyviai galėjo susipažinti su restauracijos ypatumais bei pabendrauti su profesionalais, kurie negailėjo patarimų kaip prižiūrėti ir atnaujinti savuosius baldus ar medžio dirbinius. Restauruojant duris buvo sužinota, jog pastarosios buvo kaustytos metalu. „Viską buvo paslėpęs juodas dažų sluoksnis, ilgą laiką neleidęs atpažinti nei dizaino nei funkcionalumo sprendimų“, – pasakojo Ž. Rinkšelis.

Tarpukariu buvo paplitusi praktika, jog namo gyventojai savo bute ne tik ilsėdavosi, tačiau ir užsiimdavo privačiomis praktikomis. Jei būdavo gydytojas, tai čia pat vietoje turėdavo ir savo kabinetą, kuriame priimdavo pacientus. Tiesa, poilsio ir darbo erdvės būdavo atskiriamos. Dažniausiai net atskirais koridoriais. „Pro vieną įėjimą būdavo galima patekti į gyvenamąsias patalpas, pro kitą – į darbo erdves“, – pasakojo Ž. Rinkšelis, pridurdamas, kad apžiūrint vieną butą į akis krito neįprastai storos sienos, o pasigilinus paaiškėjo, jog anuomet čia buvęs rentgeno kabinetas. Jau tada statant pastatą iš anksto buvo planuojamos jo erdvių paskirtys.

Pašnekovas pasakojo, kad bene įdomiausiais atvejis – gydytojo Prano Gudavičiaus namas, kurį naujieji savininkai sugebėjo beveik pilnai autentiškai restauruoti. Įkvėpti kelionių dvasios, du jauni verslininkai įsigijo butą ir pradėjo domėtis jo istorija, besidomint į paviršių kilo vis daugiau įdomių detalių apie jo istoriją bei buvusią išvaizdą. Pradėjus restauruoti buvo grąžinta autentiška sienų tapyba, atradus tuometinių plytelių gamintojus bei sužinojus kad jie vis dar veikia, buvo įdėtos autentiška keramika. Besidomint plytelių gamintojais, savininkai atrado, jog tokią pat keramiką galima rasti ir gausybėje kitų, legendinių Europos pastatų, tokių kaip Vila Tutenhat Bruno mieste. Bute esti tipinių to meto sprendimų, tokių kaip valgomasis ir svetainė atskirti stumdomomis durimis, du koridoriai atskiriantys viešą ir privatų gyvenimą, tarnaitės kambarėlis, aptarnaujančio personalo laiptinė. Naujieji savininkai atkurdami autentiką butą apstatė tuometiniais baldais, bei šviestuvais.

Kaip vieną įdomesnių viešosios paskirties funkcijas atliekančių pastatų, Žilvinas įvardino Tyrimų laboratoriją. Jos architektūra bei išplanavimas – tikras funkcionalizmo pavyzdys. Kai atsirado galimybės fasadinę sieną padaryti nebe nešančia, pastatas buvo statomas integruojant juostinius langus, kurie tuo metu ne tik suteikė išskirtinę išvaizdą, bet ir atliko svarbią funkciją. Tame pastate tarpukariu veikė krašto apsaugos tyrimų laboratorija, kurioje buvo atliekami bandymai su sprogmenimis. Langai buvo suprojektuoti taip, kad ištikus sprogimui jo banga padarytų kuo mažiau žalos konstrukcijai ir visa išsivaikščiotų per langus. Pasak Žilvino, kažkada sovietmečio toks incidentas buvo ir įvykęs. „Langai buvo sudėti nauji ir pastatas toliau funkcionavo“, – pasakojo Ž. Rinkšelis.

Daug tuometinių pastatų yra įėję ne tik į architektūros, bet ir į lietuvių literatūros istoriją. Vytauto Sirijos Giros romane Raudonmedžio rojus aprašomas verslininko J. Lapėno namas „Linkolnas“ įvažiavo į didžiulių namų vartus Kęstučio gatvėje ir įsuko į kiemą. Tenai stovėjo nedidelis dviaukštis namukas su garažu pirmajame aukšte. „Tas namas – mūsų, – Kazys parodė galvos mostu didelio namo masyvą. Turbūt penki aukštai, tingėjau suskaičiuoti. Pagaliau, koks man skirtumas?“. Garsusis Kauno Žemės banko pastatas taip pat aprašomas šiame kūrinyje, kurio pagrindinis herojus įsidarbina banke naktiniu sargu „Gavau (pamenu, vasara jau buvo įpusėjusi) naktinio sargo darbą Žemės banke. <…> Dirbau naktimis. Vaikštinėjau po didžiulį pastatą ir kiekvieną valandą visuose aukštuose turėdavau spūstelėti kontrolinius laikrodžius. Jei nespėčiau to padaryti, tai išaiškėtų rytą. Tačiau spėdavau. Išmokau net miegoti po penkiolika minučių kas valandą, laiku pabusdamas ir apsišarvavęs rankiniu prožektoriumi ir tikru revolveriu, skubėdavau prie kontrolinių laikrodžių“. „Tolie literatūros kūriniai dar labiau padeda kurti ryšį su lietuviška architektūra“, – džiaugėsi Žilvinas. Žemės banke iki šios dienos yra išlikęs autentiškas seifas su seifinėmis durimis ir gelžbetoniniu kambariu. Šiuo metu erdvė yra naudojama saugoti įvairiems dokumentams.

Praėjusių metų rudenį didelio atgarsio sulaukęs HBO serialas Černobylis buvo filmuojamas Lietuvoje, o kai kurios scenos – viename iš Modernistinio paveldo pastatų Kaune. Įdomus faktas apie šį pastatą, jog panašaus architektūrinio sprendimo pastatas stūgso ir Olandijoje. Daug idėjų tuo metu sklido architektams keliaujant arba per specializuotus žurnalus, todėl mieste justi Vakarų Europos įtaka. Jau daugelis žino, jog Kaunas savu laiku buvo vadinamas mažuoju Paryžiumi, tačiau įdomi tendencija, kad nemažai architektūrinių bruožų galima rasti ir iš Amerikos. „Jei 3 dešimtmetyje, daug idėjų atėjo iš Paryžiaus, tai 4 dešimtmetis atpūtė amerikietiškas tendencijas: kino teatrų kultūra, automobilių sportas ir pan.“, – pasakojo Žilvinas.

Konferencijos „Modernizmas ateičiai: neatrastas Kauno paveldas iš arti“ pabaigoje Namų idėjų centro NIC atstovas Nerijus Urbonavičius pasidžiaugė, jog šaunių iniciatyvų dėka, apie miestą galima atrasti vis ką nors naujo. „Atrodo jog apie Kauno modernistinį paveldą jau žinoma viskas, tačiau pasirodo jog ši tema vis dar neišsemiama“, – įspūdžiais dalinosi N. Urbonavičius.

Parašykite komentarą

Atsiliepimų nėra.