Daugiau nei pusę amžiaus nenaudota Oksfordo elektrinė atgimė kaip universiteto vadovų mokymo centras. Vietoj griovimo pasirinkta išsaugoti istorinį mūrinį pastatą ir jo pramoninį charakterį, o buvusią pramoninę salę paversti susitikimų erdve. Rekonstrukcija parodo, kaip pramoninis paveldas gali įgyti naują funkciją ir kartu atitikti šiuolaikinius energinio efektyvumo reikalavimus.
1892 m. prie Temzės upės kanalo atidaryta Osney elektrinė buvo pirmoji elektrinė, tiekusi elektrą Oksfordui. Ji padėjo miestui pereiti prie elektrinio apšvietimo, o veiklą nutraukė 1968 m. Vėliau pastatas buvo naudojamas Oksfordo universiteto inžinerijos padalinio reikmėms, taip pat muziejinių kolekcijų saugojimui.
2026 m. spalį čia oficialiai atidarytas Oksfordo universiteto vadovų mokymo centras. Projektą parengė architektų studija „John McAslan + Partners“, kurios užduotis buvo suderinti išraiškingą pramoninę pastato struktūrą su šiuolaikinio mokymo, apgyvendinimo ir bendravimo poreikiais.
Buvusi turbinų salė tapo pastato širdimi
Vienas svarbiausių rekonstrukcijos sprendimų – išsaugoti buvusios turbinų salės mastelį. Ji paversta trijų aukštų aukščio atriumu. Tai pagrindinė centro susitikimų erdvė, jungianti skirtingas pastato funkcijas. Ši erdvė atlieka ne tik reprezentacinę funkciją. Architektai istorinę pramoninę erdvę interpretavo kaip šiuolaikinį universiteto kiemą, kuriame susitinka skirtingų sričių žmonės.
Aplink atriumą išdėstytos mokymo ir susitikimų patalpos, biblioteka, maitinimo bei poilsio erdvės. Centre taip pat įrengta 120 kambarių, skirtų intensyvių mokymo programų dalyviams. Taip mokymasis, darbas, bendravimas ir apgyvendinimas sutelkti viename komplekse.
Nauja architektūra išsaugo senojo pastato charakterį
Elektrinės kompleksas formavosi keliais etapais. Seniausia 1892 m. dalis išsiskiria dekoratyviu plytų fasadu, o vėlesni priestatai – aukštais, dvišlaičiais metaliniais tūrių apvalkalais. Rekonstrukcijos metu šis skirtingų laikotarpių derinys išsaugotas.
Naujos patalpos įrengtos ir buvusių pramoninių angarų viduje, papildant juos naujais aukštais. Viename tūrių suformuotas įstiklintas vidinis kiemas, per kurį dienos šviesa patenka gilyn į pastatą. Pro jį atsiveria vaizdai į bibliotekos erdvę, kurioje šiuolaikinė apdaila derinama su išlikusia pramonine konstrukcija.
Nauji elementai nesiekia imituoti istorinių. Atvirkščiai, senos plytų sienos ir lengvesnės naujos konstrukcijos išryškina skirtingus pastato raidos etapus. Toks sprendimas leidžia išsaugoti autentišką charakterį ir kartu sukurti erdves, pritaikytas šiandienos funkcijoms.
Pramoninis paveldas ir energinis efektyvumas
Pastato išsaugojimas buvo ne tik architektūrinis, bet ir aplinkosauginis sprendimas. Palikus esamas konstrukcijas, išvengta dalies naujų medžiagų gamybos ir su ja susijusių anglies dioksido emisijų.
Rekonstruojant pagerinta šilumos izoliacija, sandarumas ir inžinerinių sistemų efektyvumas. Ant stogo įrengtos saulės elektrinės, šiluma tiekiama oras–vanduo šilumos siurbliais, o žalieji stogai ir apželdintos lauko erdvės prisideda prie biologinės įvairovės bei aplinkos kokybės.
