Formuojamas Saulės laikrodis
Naisių kaimo kultūros parko projektas jau realizuotas, tačiau V. Puzeras vis dar tebeplėtoja atskirus jo komponentus. Šiuo metu specialistų komanda dirba prie dar vieno baltų istorijoje svarbaus reiškinio – saulės laikrodžio. Pastarasis bus sumontuotas Saulės aikštės viduryje. Anot architekto, saulės laikrodžio projektas užtruks tiek pat, kiek viso muziejaus įrengimas, mat laikrodžio paruošimas – itin kruopštus ir ypatingos atidos reikalaujantis darbas. Kadangi stengiamasi nenutolti nuo senovės baltų istorijos, bendraujama su archeologais, etnografais ir kitų sričių specialistais. Ant akmenų iškaldintas saulės laikrodis Naisiuose atsiras jau kitąmet. Jo integravimą į muziejaus teritoriją turėtų vainikuoti jau tradicija tapęs Naisių vasaros festivalis.
Anot V. Puzero, įdomu tai, kad mūsų protėviai kiekvieną valandą vadino atskiru pavadinimu. Norėdami susitikti, žmonės vietoj skaičiaus vartodavo valandų pavadinimus. Kitas įdomus faktas – Saulės laikrodyje esanti 25-oji valanda, kitaip tariant, neapčiuopiama akimirka tarp kitų 24 valandų. Ant laikrodžio akmenų ketina būti pažymėti pagrindinių baltų kultūrai būdingų švenčių autentiški pavadinimai. Formuojamo saulės laikrodžio forma, V. Puzero teigimu, pakartos pirmiau minėtos segės formą.
Mitologinio kalnelio link
Tęsiame kelionę baltų takais. Į vakarus nuo Saulės aikštės driekiasi įspūdingas senovės Baltų dievų skulptūrų parkas. Šį projektą vykdė jungtinė garsiausių Lietuvos medžio skulptorių komanda. Pasak architekto, šiuo metu skulptūrų parke puikuojasi daugiau nei 50 baltų dievų. Jie, beje, irgi surikiuoti ne atsitiktine tvarka. Skulptūrų parkas buvo įrengtas vadovaujantis gyvenimo tėkmės idėja. Pradžioje – Teliavelis – galingas kalvis, kuris nukalė saulę ir įsviedė į dangų. Šis mitas išliko liaudies sakmėse iki XX amžiaus. Remiantis šiuo mitu parke skulptūrų ekspozicija prasideda gyvybės pradžią globojančios dievybės, o baigiasi pagrindinių trijų dievų – Vėlino, Perkūno ir Praamžiaus –n skulptūromis Alkos kalne. Pasak V. Puzero, anuomet kiekvienas gyvenimo reiškinys turėjo savo įprasminimą, susijusį su tikėjimu gamta ir joje gyvenančiomis dievybėmis.
V. Puzeras, prisimindamas projekto eigą, pasakojo, kad visą šį taką ilgainiui papildė gojeliai ir kabantieji rankų darbo sodai. Pastarieji – tautodailininkės Marijos Liugienės rankų išpuoselėtas darbas. 2,5 metro dydžio kabantieji sodai puikiai atrodo ir dieną, ir vakare – architekto nurodymu, vakare jie apšviesti pažeme įrengtu šviesos diodų apšvietimu. Šiame kontekste taip pat nebuvo vengiama simbolikos: kabantysis sodas įkūnija žemę ir dangų, harmonizuoja mūsų namus ir mus pačius, suteikia kosminės energijos ir sakralinės ramybės. Muziejaus lankytojai turi galimybę prisėsti ir pasigrožėti įstabiu tautodailininkės darbu.
Ugnis – tai gyvybė
Antroji įgyvendinta aikštė Baltų dievų muziejuje buvo Ugnies aikštė. Vykstant talkai prie Alkos kalno V. Puzeras pastebėjo šalimais prie vandens telkinio gausiai apželdintą erdvę. Autoriui kilo idėja įrengti dar vieną simbolinę aikštę. Joje galime pastebėti vieną iš pirmapradžių ženklų – svastiką. Šis ženklas simbolizuoja nuolatinį gyvybės ratą, o ugnis – energiją.
Vienas naujausių projekto akcentų – Mildos aikštė. Neseniai įkurta vieta įsimylėjėliams.
Apibendrinęs pažintinio parko sudedamąsias dalis, autorius paminėjo ir ornitologų įrengto Inkilų muziejaus eksponatus, lakoniškai išsidėsčiusius gojeliais apželdintoje parko teritorijoje.
