Top Baneris

Miškininko profesija: perspektyvi ar pamiršta?

2013 spalio 9 d.
Pasidalykite straipsniu

Populiari, bet nepelnytai nuvertinta valdžios – taip miškininko specialybę profesinės šventės išvakarėse apibūdino miškininkų rengimo kalve vadinamo Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) Miškų ir ekologijos fakulteto dekanas doc. dr. Edmundas Bartkevičius. Aukštos kvalifikacijos miškininkystės specialistų Lietuvoje per daug nėra ir nebus – tai suprasdamos miškų urėdijos aktyviai prisideda ruošiant būsimuosius miškininkus. Tačiau kovoje dėl studijų krepšelių, apie kuriuos jau kuriamos legendos, ASU bent kol kas pralaimi. Negalintieji susimokėti už studijas miškininko profesiją iškeičia į populiaresnę vadybininko ar teisininko specialybę arba renkasi studijas kolegijoje, iš kurios anksčiau ar vėliau vis tiek žvalgosi į ASU.

Atsigręžia į miestus

ASU Miškų ir ekologijos fakultete studentai gali rinktis vieną iš trijų studijų programų: miškininkystę, taikomąją ekologiją ar miestų ir rekreacinę miškininkystę. Studijuojantieji magistrantūroje, be jau minėtų, gali rinktis ir naują studijų programą – laukinių gyvūnų išteklius ir jų valdymą. Nors populiariausia fakultete – miškininkystės studijų programa, ne mažiau aktuali miestų ir rekreacinės miškininkystės programa, kurios reikalingumą, anot fakulteto dekano, padiktavo pats gyvenimas, besikeičianti aplinka.

„Prognozuojama, kad po 50 metų daugiau kaip 80% pasaulio gyventojų gyvens miestuose arba jų įtakos zonose. Remiantis Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo plano urbanistinio karkaso plėtros modeliu, bendras pagal miesto gyventojų dalį urbanizacijos lygis 2020 metais sieks 72–75%. O miškų tvarkymas miestų įtakos zonoje skiriasi nuo tradicinio miškų ūkio visų pirma dėl didelės urbanizuotų teritorijų apkrovos ir socialinių interesų“, – komentavo ASU mokslininkas.

Miestų miškininkystė, pasak doc. dr. E. Bartkevičiaus, tradiciškai suprantama kaip menas, mokslas ir technologijos apie miško išteklių valdymą urbanizuotų teritorijų ekosistemose ar jų įtakos zonoje, siekiant užtikrinti fiziologinę, socialinę, ekonominę ir estetinę miestų bei priemiesčių miškų, parkų, kitų želdynų ir želdinių naudą visuomenei. Šiaurės Amerikoje miestų miškininkystė pradėta plėtoti 1960 metais. Europoje miestų miškininkystės samprata prigijo apie 1990-uosius. Nuo tada ir į studijų programas pradėta įtraukti studijų dalykus, susijusius su miškų, parkų, net pavienių medžių tvarkymu miestų, miestų įtakos zonos teritorijose.

Rekreacinė miškininkystė apima rekreacinės aplinkos miške tyrimą, planavimą, tvarkymą ir naudojimą. Šios specializuotos miškininkystės krypties tikslas – padėti miškininkystės, ekologijos ir aplinkotyros specialistams suvokti poilsiautojų ir miško ekosistemos, atskirų jos komponentų bei elementų sąveikos dėsningumus, įgyti gebėjimą kompleksiškai vertinti ir teoriškai pagrįsti poilsiaujančio žmogaus poreikių įvairovės tenkinimo galimybes kintamoje aplinkoje, išsaugant tvarias ir artimas natūralioms miško ekosistemas, gerinant jų rekreacines ypatybes ir užtikrinant darnų, tausojamą gamtinių išteklių naudojimą.

„Šiuo požiūriu miestų ir rekreacinės miškininkystės profesija turėtų būti perspektyvi ir Lietuvoje“, – neabejoja E. Bartkevičius.

Populiariausią – miškininko profesiją – renkasi motyvuoti studentai, iš anksto gerai susipažinę su būsimu darbu. Prie to prisideda jaunųjų miškininkų būrelių veikla gimnazijose ir vidurinėse mokyklose. „Tuose būreliuose, kurių veikloje aktyviai dalyvauja ne tik mokytojai, bet ir vietos miškininkai, moksleiviai turi puikias galimybes susipažinti su miškininko profesija, patys atlikti kai kuriuos darbus miškuose, globoti laukinius gyvūnus, stebėti juos“, – atkreipė dėmesį E. Bartkevičius.

O urėdijos ne tik  noriai bendradarbiauja su mokyklomis. Tai pat noriai jos jaunuosius specialistus priima ir atlikti praktiką, ir darbti. Tiesa, dažniausiai tuomet, kai vyresnieji kolegos išeina į pensiją. Tai patvirtino ir Šakių miškų urėdijos urėdas Sigitas Tamošaitis. Pasak urėdo, ir anksčiau, ir dabar miškininko specialybę renkasi tie, kurie žino, ko nori, todėl ir dirba jie atsakingai. Šakių miškų urėdijoje studentai atlieka profesinės veiklos praktiką, jos metu susipažįsta su įmonės tvarka, keliamais reikalavimais darbuotojams. Studentams, anot urėdo, paprastai pateikiamos atlikti ir tam tikros užduotys.

Paklaustas, kaip vertina jaunuosius specialistus, S. Tamošaitis paaiškino, kad tai padaryti nėra paprasta, mat vienas žmogus savarankiškai gali dirbti po dienos, o kitam prireikia daugiau laiko. Miškininkai, anot pašnekovo, juokauja, kad tikru miškininku gali vadintis tuomet, jeigu sugebi užsiauginti juodalksnio ir beržo sodmenų. „Tačiau jie dabar auginami medelynuose, tad negalima ir to pasverti“, – juokavo Šakių miškų urėdijos vadovas.

ASU Miškų ir ekologijos fakulteto dekano doc. dr. E. Bartkevičius žodžiais, iš absolventų darbdaviai pirmiausia reikalauja profesinių žinių ir nuoširdaus darbo. Profesines žinias studentai įgyja ir universitete, ir praktikos metu. Dalį profesinės veiklos ir daugelį mokomųjų praktikų jie siunčiami atlikti į Kazlų Rūdos mokomąją miškų urėdiją. Tam, pasak mokslininko, sudarytos puikios sąlygos: įrengti bendrabučiai, mokomieji objektai miške ir pan.


Pasidalykite straipsniu
    Komentarai

    Rekomenduojami video