Medžio apdaila architektūroje ilgą laiką buvo siejama su tradiciniais senoviniais namais. Nenuostabu – juk žmonės nuo senų senovės statydavo medinius būstus, kuriuos medžiu ir apdailindavo. Tačiau laikai keičiasi, ir tradicinė architektūra, kaip ir medis joje, įgyja vis daugiau naujų atspalvių. Ši natūrali statybinė medžiaga vėl išgyvena renesansą, eksterjere ir interjere atgimusi pačiomis įvairiausiomis šiuolaikiškomis formomis.
Medis lauke ir viduje
Tradicine ir klasikine statybine medžiaga laikomas medis puikiai tinka įvairių tipų architektūrai. Pagal pasirinktą rūšį ir apdirbimą medis gali atrodyti paprastai ir natūraliai arba prabangiai. Dabartis – tai metas, kai medis yra įgavęs gausybę spalvų, formų, faktūrų, kurių skoninga dermė tiek eksterjere, tiek interjere mūsų namus padaro itin natūralius, šiltus ir jaukius.
Palyginti su sunkiu ir brangiai kainuojančiu natūraliu akmeniu, medį nėra sudėtinga pritaikyti konstrukcijoms su nestandartiniais sprendimais.
Medinis namelis prie ežero ar jūros mums visada asocijuojasi su atostogomis. Toks vaizdas mūsų vaizduotėje, kaip ir smėlio pilys, susiformavęs nuo pat vaikystės. Jis mums jaukus, teisingas.
Net jei namai apdailinti visai kita medžiaga, medžio lentelių apdaila, vyraujanti daugelyje terasų, mus taip pat įkvepia poilsiui lauke. Kodėl? Nes mediena yra patraukli akiai ir širdžiai, ją gera liesti, ant jos jauku ir malonu sėdėti, vaikščioti, prie jos priglusti ar netgi užuosti.
Žmonių noras matyti medį ne tik išorėje, bet ir pastato viduje taip pat niekur nedingo. Ir jis namų interjere jau tapatinamas ne vien tik su medine pirtele. Dabartis – tai metas, kai medis yra įgavęs gausybę spalvų, formų, faktūrų, kurių skoninga dermė tiek eksterjere, tiek interjere mūsų namus padaro itin natūralius, šiltus ir jaukius.
Norbert Tukaj nuotr.
Svarbi kiekviena detalė
Medį kaip apdailos medžiagą galime drąsiai rinktis visi, jei norime natūralumo, gamtos dvelksmo, tik tai turime daryti apgalvotai – pasirinkti geriausią formą, priimtiniausią funkcionalumą ir tinkamiausią kainą.
Galime rinktis paprastą medieną, termomedieną, maumedį arba degintą medieną. Pirmasis variantas yra pats paprasčiausias ir pigiausias. Tai pjauta, neobliuota, dažyta mediena. Į neobliuotą medieną puikiai įsigeria dažai, tad namo nereikės perdažyti apie 10 metų. O ir tokio varianto kaina negąsdina – prasideda nuo maždaug 10 eurų už kvadratinį metrą.
Medieną kaitinant aukštos temperatūros vakuume išgaunama termomediena. Išdeginamos visos organinės medžiagos, tad mediena tampa atspari pelėsiams ir puviniams. Apdailos termomediena kaina gali svyruoti nuo 12 iki 90 eurų už kvadratinį metrą. Ar tai bus geras pasirinkimas, labai priklauso nuo architektūrinės vizijos ir aplinkos poveikio. Ne paslaptis, kad per tam tikrą laiką eksterjero apdaila termomediena gali iš natūralios spalvos virsti pilka ir tapti marga – šviesesne pietų ar rytų pusėse ir tamsesne vakarų ar šiaurės pusėse. Išsaugoti natūralią termomedienos spalvą galime tik bemaž kas 3 metus tepdami ją medžio alyva.
Štai maumedis yra natūraliai alyvuotas, nes jis turi daug sakų, todėl jo niekuo nereikia tepti ar specialiai prižiūrėti. Tačiau jis irgi gali pilkėti ir tapti margas. Jei norime, kad natūrali spalva išliktų ar taptų sodriai ruda, pilka, pilkai žalsva ar juoda, maumedį reikėtų padengti geležies oksidu. Kvadratinio metro kaina – apie 20 eurų.
Deginta mediena dažniausiai būna juodos spalvos. Tačiau ji gali turėti ir įvairių kitokių tamsių atspalvių. Kaip ir termomediena, deginta mediena vėliau nereikalauja priežiūros. Tačiau šis pasirinkimas, leidžiantis išsaugoti ir pabrėžti medienos tekstūrą, yra vienas brangiausių. Mat pats medienos deginimo procesas yra atliekamas rankomis.
Namas Pavilnyje, kur mediena naudojama fasadų, terasos ir tvoros apdailai. Norbert Tukaj nuotr.
Įkvėpimo šaltiniai
„DO ARCHITECTS“ buria architektų, urbanistų ir interjero architektų komandą, kuriai rūpi pokytis, kurį architektūra geba kurti savo atsiradimu, kaita ar netgi kartais nebuvimu, sako architektė Sabina Daugėlienė.
Tai, kad „DO ARCHITECTS“ šiandien yra viena didžiausių architektūros studijų, vienijanti daugiau nei 30 architektų, yra ir iššūkis, ir galimybė.
„Tikime, kad architektūra yra procesas, o kiekvienas pastatas yra pokyčio pradžia. Kai architekto darbas pasibaigia, tuomet prasideda įdomiausia dalis – stebėti, kokią įtaką tavo kūrinys daro žmogui ir aplinkinei teritorijai. Būtent šis žmonių elgsenos mieste ir viešosiose erdvėse stebėjimas bei diskusijos su kolegomis yra pagrindinis įkvėpimas“, – teigia viena šios studijos partnerių S. Daugėlienė.
Pasak architektės, „DO ARCHITECTS“ savo darbe dažniausiai naudoja natūralias medžiagas, tarp kurių yra ir mediena.
„Medyje ypač vertiname tai, kaip laikui bėgant jis keičiasi, ir dėl to, kad žmogui malonu jį liesti, – prisipažįsta pašnekovė. – Viešosiose erdvėse naudojamas medis jas humanizuoja, priartina prie žmogaus.“
Namas Pavilnyje, kur mediena naudojama fasadų, terasos ir tvoros apdailai. Norbert Tukaj nuotr.
Miestas – mieste
„DO ARCHITECTS“ kūrėjai savo darbuose neretai naudoja termomedieną. Pasak architektų, naudoti medieną Lietuvoje yra populiaru, bet žmonėms neretai kelia susirūpinimą mūsų drėgni orai ir klimato kaita.
Būtent todėl dažniausiai naudojamas termo ar kitaip apdirbtas medis, kuris yra atsparesnis aplinkos poveikiui. Toks medis laikui bėgant pasikeičia, pilkuoja ir natūraliai įsilieja į aplinką.
Vienas pastaruoju metu „DO ARCHITECTS“ įgyvendintų projektų – „Ogmios miesto“ teritorijoje esantys pastatai: pirmasis natūralios spalvos termomediena atnaujintas restorano „Jurgis ir drakonas“ pastatas, pilkai dažyti „Outlet parko“ pastato fragmentai, balintos medienos „Baby city“ ir ZOO pastatų fasadai. Medis taip pat naudojamas ir terasoms bei suolams viešosiose erdvėse.
Dar keli šios komandos darbai – namas Pavilnyje, kur mediena naudojama fasadų, terasos ir tvoros apdailai, o medžiui pilkuojant namas vis labiau panyra į aplinką, taip pat Preilos gelbėjimo stoties terasa, leidžianti grožėtis saulėlydžiais ir bangų mūša, sėdint ant amfiteatrinių laiptų.
Mediena panaudota „Ogmios miesto“ teritorijoje esantiems pastatams. Norbert Tukaj nuotr.
Vertingasis maumedis
Specialistai pabrėžia: šviežiai nupjautas maumedis puikiai tinka statybinėms konstrukcijoms. Jis gana greitai išdžiūsta, nors yra kietmedis, labai lengvai pjaunamas pjūklu ar kitu įrankiu. Tai atspari ir ilgaamžė statybinė medžiaga.
Maumedžio sausa mediena, kaip ir pušis, tinka baldų gamybai, grindų dangai, ypač terasoms, kubilams. Kitaip tariant, tinka visur, kur svarbu patrauklus dizainas, nes, kaip ir minėta, maumedžio struktūra ir spalva tikrai išsiskiria iš kitų medžio rūšių.
Ką tik nupjauto maumedžio šerdis yra sodrios raudonų plytų spalvos. Išdžiūvusios tokios medienos šerdis – rausvai ruda, o pati mediena – su kontrastingomis baltomis rievėmis ir gražia aiškiai išreikšta struktūra ir spalva.
Maumedis, skirtingai nei kiti visžaliai spygliuočiai, žiemą numeta savo spyglius. Tačiau norinčiuosius savo namų statyboje panaudoti būtent šį kietmedį, toks procesas ne itin rūpi. Jiems svarbiausia mediena, kuri yra viena brangiausių ir vertingiausių.
Architektė Laura Janavičiūtė yra projektavusi du individualiuosius namus su oksiduoto maumedžio apdaila.
„Gerai išdžiovintas maumedis paprastai naudojamas tik apdailai. Jis yra brangesnis už pušį ar eglę, dėl to vidaus konstrukcijoms dažniausiai naudojama pušis, – paaiškino architektė. – Maumedį, be abejo, galima naudoti terasoms, nes jis atsparesnis lauko oro sąlygoms nei pušis, o baldams gaminti, manau, tinkamas mažiau, nes didesnė deformacijos galimybė.“
Jei, pavyzdžiui, karkasinis namas yra apkaltas maumedžio dailylentėmis, specialistė pataria jas impregnuoti metalo oksidu. Kokios spalvos taps maumedis po oksidacijos, priklausys nuo konkrečios metalo rūšies.
Anot L. Janavičiūtės, kartu su oksidu galima naudoti pageidaujamos spalvos toną. Tuomet maumedis įgauna konkretų norimą atspalvį. Architektė atkreipė dėmesį, kad oksiduotas maumedis yra ilgaamžis, tad ateityje jo atnaujinti nereikės. Galbūt šios medienos rūšies minusas tik tas, kad jis šiek tiek labiau gali deformuotis dėl kintančių gamtos sąlygų.
„Maumedis – graži mediena. Ji yra labai sakinga, todėl turi švelnų šilko blizgesį“, – pridūrė pašnekovė.
Preilos gelbėjimo stoties terasa, leidžianti grožėtis saulėlydžiais ir bangų mūša, sėdint ant amfiteatrinių laiptų. Norbert Tukaj nuotr.
Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba ir architektūra) | 2019 balandis.
2019-05-06, 20:01
Kokios čia daržinės?…