Dvi kadencijas profesinei šalies architektų sąjungai vadovavusį Gintautą Blažiūną pakeitęs architektas Marius Pranas ŠALIAMORAS, jei spręsime pagal Lietuvos architektų sąjungos (LAS) pirmininko rinkimams pateiktą programą – veiksmo, o ne kalbų žmogus. 11 programos punktų išsitenka viename puslapyje ir dalykiškomis formuluotėmis gali priminti išrašą iš darbo kalendoriaus, trūksta tik prirašyti suplanuotų darbų atlikimo laiką. Interviu žurnalui „Statyba ir architektūra“ M. P. Šaliamoras netiesiogiai pakomentavo savo programinius pažadus.
– Pasitinkant naują kokios nors struktūros vadovą visiems rūpi klausimas: ar šis atėjo tęsti darbų, ar pradės visiškai naują etapą? Ko galima tikėtis iš Jūsų?
– Neoriginalus, bet galbūt nuobodžiai aktualus klausimas. Žmogus tokia jau būtybė – bijo pokyčių. Dalis architektų cecho jų irgi bijo. O kiti kaip tik nori pokyčių. Man ir tokia patirtis, ir tokie norai labai pažįstami. 1993 metais mes, grupė jaunų architektų, susibūrėme į iniciatyvinę grupę norėdami rengti parodas, imtis leidybos ir galvojome, kaip elgtis – ar kurti paralelines LAS struktūras, ar bandyti veikti esamose?
Tada supratome, kad struktūra padeda siekti tikslų, reikia tik įsijungti į ją ir rūpintis, kad sąjunga evoliucionuotų. Į tą veiklą įsitraukė daug jaunų žmonių, įvyko didysis LAS atsinaujinimas, nes atėjome ir į visus valdymo organus. Vienu metu buvau stipriai susijęs su LAS veikla, net kandidatavau į pirmininko postą. Paskui truputį atitolau, užsiėmiau kūrybine veikla, darbu Vilniaus dailės akademijoje – ten irgi reikėjo permainų.
LAS atsidūriau, nes keli žmonės, kurių nenoriu įvardyti, manęs paprašė dalyvauti rinkimuose – brendo situacija, kai tikrų rinkimų galėjo ir neįvykti – buvo tik vienas kandidatas. Sutikau, nes ši sfera man nėra svetima. Esu konservatorius ir pažiūromis, ir pasaulėžiūra, bet tai nereiškia, kad nesu reformatorius. Esu asmenybė, kuriai svarbios žmogiškosios vertybės. Esu idealistas, dėl to čia ir atėjau.
– Atėjote įdomiu laiku – į tarybą išrinkta dalis „ArchSąjūdžiu“ pasivadinusios iniciatyvinės grupės – jauni architektai, kurie garsiai kalba ne tik apie architektų gildijos problemas, bet ir apie stagnuojančią LAS veiklą.
– Džiaugiuosi, kai kas nors nori imtis veiklos. Yra toks linksmas posakis: „Iniciatyva baudžiama“. Mes ir bausime – iš tikrųjų reikės veikti. Dabar čia visi esame komanda, turinti tikrai daug problemų, tik galbūt jaunimas jas mato kiek kitu kampu – jo patirtis kitokia.
Gerai, kad kūrybingi, aktyvūs žmonės bando save realizuoti įvairiose sferose. Jų nepasitenkinimas ligšioline LAS veikla galbūt susijęs su tuo, kad tai, ką daro sąjunga, neištransliuojama kiekvienam nariui. Taip ir nutinka, kad ateina jaunimas gniauždamas kumščius ir pamato, kad viskas, ko jie nori, padaryta, reikia tik tuo naudotis.
Tokio nežinojimo yra daug. Kai kurie iniciatyvinės grupės programos teiginiai pakito po susitikimo dar su buvusia taryba, kai buvo paaiškinta, kad įgyvendinus kelias siūlomas reformas LAS bankrutuos kaip organizacija, kad jos tiesiog neliks.
Visi panašiai identifikuojame problemas: visi už viešumą, visi už architektūros konkursų nuostatų skaidrumą ir reformą, visi supranta, ką reiškia tai, kad viešųjų pirkimų metu perkama tik statybos kaina, o ne pridėtinė architektūros vertė. Kalbant apie jaunimo aktualijas – svarbus architektūros konkursų viešumas. Yra užsienio praktika, kai dalyvauti konkursuose leidžiama neribojant patirties kriterijumi. Jeigu tas be patirties, bet kūrybinį potencialą turintis žmogus tampa laureatu, jis autoriaus teisių pagrindu įtraukiamas į reikiamos patirties turintį kolektyvą.
Ne vienoje šalyje vyksta tokių konkursų, yra užsakymų birža, kai po konkurso jau kainos pagrindu, investuotojui nepatiriant jokio nuostolio, išryškinant pagrindines vertybes, tas jaunas žmogus gali įsijungti į patyrusį kolektyvą. Tos struktūros aiškios, bandysime panašius modelius diegti ir Lietuvoje. Žodžiu, jaunimo ir vyresniosios kartos strategija labai artima, o rezultatų siekimo taktika skiriasi.
Gerai, kai rezultato siekiama lanksčiai. Tam tikru laiku, kai su grupe bendraminčių atėjome į LAS ir mums nepavyko gauti finansavimo norimiems renginiams, kilo mintis kurti kitą struktūrą – taip atsirado viešoji įstaiga Architektūros fondas. Ir dabar jaunimas taip daro – jei nepatogu, eina kitu keliu. Mes bandysime rasti su jaunais žmonėmis bendrą kelią. Dažnai tie, kurie nėra susipažinę su LAS struktūra, mano, esą norint čia patekti reikia daužyti sienas. Vis dėlto durys yra atviros, mes kalbamės su visais.
Nebūtinai kiekvienas pasiūlymas yra geras ir taps kūnu, bet išklausysime visus ir bandysime rasti bendrą kelią.
