Susitarti yra racionaliau negu muštis. Daugybę svarbių dalykų jau pakeista anksčiau: panaikintos begalinės kadencijos, išrinktųjų sėdėjimas savo poste iki mirties ir tam tikros privilegijos. Beje, Architektų sąjunga, architektų cechas turi tiek veiklos ir be visuomeninių dalykų, kad tikrai nėra laiko konfrontuoti ar konfliktuoti.
– Norėtųsi trumpai pristatyti Jūsų artimiausią strategiją ir taktiką.
– Mano strateginis tikslas gali pasirodyti keistas: aš noriu ne perversmą LAS daryti, bet užtikrinti tęstinumą ir kartu konsoliduoti visas jėgas, nes jų nėra labai daug. Tai yra sukaupti pinigus, programas, žmones po vienu stogu, kad jie jaustųsi gerbiami, mylimi, kad LAS struktūra jiems padėtų siekti bendrų tikslų, išgryninti strateginius tikslus. Nes dabar mes panašūs į prinokusias vyšnias, kurios krinta tai vienur, tai kitur, o žmonės pyksta – sako, jos teršia. Mums reikia išryškinti tų vyšnių skonį – paskirai dedamų pastangų vertę. Tuo tikslu, matyt, keisis LAS struktūra.
Turime rasti bendrą kalbą ir su savo filialais visoje Lietuvoje, ir su tais, kurie nėra sąjungos nariai. Šiems sieksime išaiškinti, ką duoda sąjunga, ką jie galėtų nuveikti struktūroje, kokia būtų nauda, nes daugelis to nesupranta. Čia priežastis – mentalitetas, kultūros dalykai. Tarkime, skandinavai vertina savo architektūrą ir pasitiki architektais. Ir šie jaučia atsakomybę. O pas mus visą laiką lyg kaltumo prezumpcija veikia. Gal tai po truputį keičiasi, o mes norėtume šį procesą paspartinti.
Pasitikėjimas architektais randasi dėl dviejų dalykų: viena vertus, aukštos moralės, nenoro parsiduoti, kita vertus – švietimo ir aiškinimo, kas yra ta architektūra. Esame vartotojų visuomenė, žmonės įprastai architektūrą vertina pagal kvadratinio metro kainą. Liūdna, kad toks ir išsilavinusių žmonių bei politikų požiūris. Jei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai būtų mąstę vienadieniais standartais, kaip dažnai elgiasi mūsų politikai ir finansinis elitas, šiandien neturėtume garbės būti vertinami už savo architektūros paveldą tarptautiniame kontekste.
Vadovautis verslo principais nėra blogai, bet neišeina siekti, kad pastatas atsipirktų per metus. Mes polemizuojame ir su inžinieriais, ir su statybininkais, ir su investuotojais, kad jie suprastų ir kitą pusę: architektūra nebūtinai turi būti tik brangi. Visuomenei būtina suvokti, kad yra ir architektūros kuriama pridedamoji vertė, kuri atsiperka gal tik per 50 ar 80 metų. Graikas sodina alyvmedžių giraitę, nors puikiai suvokia, kad derliaus sulauks geriausiu atveju jo vaikai ar vaikaičiai.
LAS turi dirbti toje sferoje – parodyti architektūros kaip meno pridedamąją vertę. Mums dera pagalvoti, kodėl žmonės važiuoja pažiūrėti Santiago Calatravos ar Antonio Gaudí statinių, kodėl domisi Franko Lloydo Wrighto kūryba – tai naujausi, šimtmečio ar kelių dešimčių metų senumo, objektai. O kiek pinigų turistai išleidžia Graikijoje, Italijoje, Egipte, kiek metų ta pridėtinė architektūros vertė toms šalims neša pelną. Čia jau ne, kaip būtų galima sakyti, svaičiojimai – tai reali komercinė nauda. Bet ji neateis rytoj. Tai suvokti turi jei ne verslininkas, tai bent politikas. Ir mes mielai pasikviestume politikus į stažuotes.
Taigi svarbiausia LAS funkcija turi būti rūpinimasis kūrybos, leidybos, viešinimo reikalais, jaunųjų kūrėjų atstovavimu, architektūros kritika – tai veikla, susijusi su architektūros kuriama pridedamąja verte. Turi būti rūpinamasi ir tos žinios skleidimu visuomenėje. Aš jaučiu pareigą LAS sukurti tam tikras sistemas, kurios veiktų nepriklausomai nuo to, ar aš jose būčiau, ar ne. Noriu parodyti, kad darbo efektyvumas tiesiogiai priklauso nuo to, kiek bendrauji. Ir tam tikros procedūros, tokios kaip visuomeninis detaliųjų planų aptarimas, dėl tų paskatų ir atsirado. Gal architektams tie aptarimai ir atrodo galvos skausmas, bet dėl kokybiško bendravimo mažėja problemų, kuriamas pasitikėjimas.
– Ar Jus tenkina tai, kad architektūra priskiriama Aplinkos ministerijos įtakos sferai?
– Čia yra tik viena problema – kad Aplinkos ministerijoje plėtra rūpinasi 20 kartų mažiau žmonių nei saugojimu, tad tai yra tam tikro disbalanso ir susišnekėjimo klausimas. O šiaip architektai gali būti ir po Aplinkos ministerijos, ir po Kultūros ministerijos stogu, o su architektūra susijusi edukacija dar ir po trečiu – Švietimo ir mokslo ministerijos stogu. Struktūros sukurtos ne tam, kad būtų sunkiau gyventi, kaip mums kartais atrodo. Priešingai – kad būtų lengviau atskiriems sektoriams rasti bendrų sprendimų. Taip ir žiūriu į šią situaciją.
– Užsiminėte apie edukaciją. Yra šalių, kurios didžiuojasi, kad būsimi architektūros vartotojai ugdomi nuo pat mokyklos. Mūsų abiturientai geriausiu atveju gali atskirti dorėninę koloną nuo jonėninės. Kokia Jūsų nuomonė švietimo organizavimo klausimu?
– Erdvinis augančios kartos mąstymas išties yra bėda. Braižybos mokykloje neliko, o juk tai universali, informaciją perteikianti kalba – tas pats, kas matematika ar gimtoji kalba. Bet šiandien vaikai tokios kalbos nebeperskaito. O dailė yra viena iš dviejų diletantiškiausių pamokų mokykloje, nors tai yra tikslus mokslas, nukreiptas į žmogaus jausmus. Ir žmogus mokydamasis to turi pasiekti tam tikrų rezultatų. Tai irgi mentaliteto dalykas. Džiugu, kad daug tėvų siunčia vaikus į papildomas mokyklas, nes tai suvokia.
Architektai gali stengtis su mokiniais bendrauti, nueiti į mokyklą, surengti parodėlę, suvalgyti drauge sausainių, pasikviesti mokinių į savo biurus. Mes taip ir darome, aš į akademiją ir iš darželių vaikų pasikviečiu, bet tai – kaip tos vyšnios: pavienės akcijos, reiškiniai, kurie po vieną naudos neatneša. Tai turi būti sujungta į tam tikrą sistemą, o kad tai būtų padaryta, turime susitarti, jog mums to reikia.
Džiaugiuosi, kad Lietuvoje yra graži tradicija turėti kelių krypčių aukštąsias mokyklas, siūlančias architektūros programas: skirtingų mokyklų buvimas suteikia spalvų. Trijų aukštųjų mokyklų parengtos programos modifikuotos Briuselyje, jos atitinka Europos Sąjungos (ES) reikalavimus architektams rengti.
