Nuo paskutinių gegužės mėnesio dienų Venecijoje karaliauja architektūra. Iki lapkričio pabaigos čia vyksta Venecijos architektūros bienalė. Kelis mėnesius truksiančiame renginyje daugiau nei 70 garsių pasaulio architektų grupių ir 63 šalys nacionaliniuose paviljonuose demonstruoja savo požiūrį ir kviečia lankytojus į diskusiją apie svarbiausius architektūrinius iššūkius, naujoves, tendencijas pagal bienalės kuratorių architekčių iš Airijos Yvonne Farrell ir Shelley McNamara užduotą temą „Laisva erdvė“ (angl. „Freespace“). Lietuvos paviljono komisaras, XXI amžiaus meno muziejaus MAXXI Romoje architektūros programos vadovas Pippo Ciorra – apie „Pelkių mokyklos“ pamokas.
Žiemą pristatydamas Lietuvos paviljono Venecijos architektūros bienalėje idėją minėjote, kad tai bus intriguojantis architektūrinis gestas, provokuojanti „skvoteriška“ iniciatyva okupuoti kol kas tuščią vietą – Venecijos bienalės teritorijos pakrantėje ketinote statyti plūduriuojantį paviljoną, kuriame lankytojai turėtų pasinerti ir pajausti pelkėms būdingą aplinką neapibrėžtomis ribomis, siūbuojančiu pagrindu… Tačiau šiandien Lietuvos paviljonas įrengtas istoriniame meno galerijos pastate su tvirtomis grindimis, nepajudinamu patalpų suplanavimu. Kaip vietos pasikeitimas paveikė viso paviljono koncepciją?
Paviljono kūryba vyko keliais aspektais. Norėjome sukurti ryšį su įvairiais kontekstais: Venecijos miestu, tarptautine architektūros bienale, taip pat ir architektūros, kaip disciplinos, kontekstu, panagrinėti, kaip architektūra sąveikauja su pasauliu. Sugaišome daug laiko spręsdami biurokratines kliūtis ir galų gale miestas tarė, kad padaryti to, ko norėjome – pastatyti paviljoną ant vandens, neįmanoma. Žinoma, persikraustę į įprastą galerijos pastatą praradome dalį pradinio provokatyvumo, tačiau tam tikra prasme radome tobulą vietą. Galerija yra tarp dviejų bienalės dalių – Arsenalės ir Džiardini teritorijų. Pastate sukūrėme „naminę“ pelkę, kurios erdvėje kūrėme istoriją. Manau, kad pelkės turinys, kokį buvome suplanavę iš pat pradžių, šioje erdvėje visai pritiko. Kaip visuomet – kažką prarandi, kažką atrandi. Praradome stiprios architektūrinės patirties galimybę, galimybę pastatyti naują miesto gabalėlį. Tačiau, kita vertus, pasiūlėme naujovišką architektūrinės parodos bienalėje modelį.
Lietuvos paviljono komisaras, XXI amžiaus meno muziejaus MAXXI Romoje architektūros programos vadovas Pippo Ciorra.
Iš pradžių Lietuvos paviljono projekto pavadinimas buvo „Pelkių paviljonas“. Šiandien matome iškabą „Pelkių mokykla“. Ar vietos kaita ir lėmė paviljono vardo pasikeitimą?
Mūsų komandoje visuomet buvo kūrybinė įtampa ieškant atsakymo, kaip sukurti paviljoną, kuris nebūtų tradicinis bienalės paviljonas parodai eksponuoti. Kai paaiškėjo, kad naujo paviljono ant vandens nebus, pavadinimas pakito natūraliai. Galerija ir atrodo kaip mokykla: tai miesto centre esanti įstaiga su kambariais ir nedideliais kiemeliais. Taigi, taip, vietos pasikeitimas lėmė ir paviljono pavadinimo pasikeitimą. Pakito ir tai, kaip naudojame galerijos erdves. Naujajame paviljone pagrindinė patirtis būtų buvusi pati nauja erdvė ant vandens, o čia lankytojų laukia kitos patirtys – kvapai, garsai. Tai – mokykla, kurioje mokomasi naujų būdų suprasti, spręsti globalias, erdvines, ekologijos ir architektūros problemas.
Prieš pusmetį, sakėte sieksiąs, kad Lietuvos paviljonas būtų aiškiai matomas bienalės aplinkoje, kad tai būtų išraiškinga architektūra. Neabejotinai, esamos galerijos pastate ir vidinėse erdvėse negalima daryti bet kokių architektūrinių intervencijų ir pakeitimų. Taip pat paviljono kuratoriai Gediminas ir Neringa Urbonai paviljoną vadina įsivaizduojama, nematerialiąja architektūra. Kokiomis architektūrinėmis priemonėmis kūrėte paviljono matomumą Venecijos bienalėje ir mieste?
Bienalė turi labai griežtas taisykles, kurių turėjome paisyti. Kuratoriai Gediminas ir Nomeda Urbonai sugalvojo išplėsti Lietuvos paviljono veiklas – renginius, performansus į greta esančią pėsčiųjų gatvę. Tai – muzikos, garsų eksperimentai, paskaitos, diskusijos.
Antras sprendimas – visuomet kažką veikti galerijoje. Paviljone jau vyko knygos pristatymas, bus rengiamos kūrybinės dirbtuvės. Viduje yra nedidelė salė, kurioje galima patogiai atsisėsti, arba atsistoti aplink didžiulį stalą ir kalbėtis. Architektūra ir yra kūrybinis procesas, kurio metu susiduri su kliūtimis ir vis tiek randi būdą daryti tai, ką nori padaryti.
Projektas, kurį norėjome įgyvendinti Venecijos bienalės pakraštyje – ant vandens plūduriuojanti platforma, taip pat eksponuojamas paviljone.
Manau, kad paviljono matomumas mieste visai neblogas. Taip pat ir dėl to, kad esame už oficialios bienalės teritorijos ribų, todėl galime anksčiau atverti rytais ir vėliau užverti paviljono duris vakarais.
N. ir G. Urbonai kartu su architektais, dizaineriais, filosofais, mokslininkais, inžinieriais, technologijų specialistais daugiau nei metus plėtojo „Pelkių paviljono“ koncepciją, projektavo ir kūrė patyriminę erdvę-eksperimentinę laboratoriją „Pelkių mokykla“. Norbert Tukaj nuotr.
Kaip apibūdintumėte patirtį paviljone tiems lankytojams, kurie dar neapsilankė jame?
Įėjęs lankytojas pirmiausia pamatys neįgyvendinto paviljono projektą, kuris eksponuojamas ant iškabintų plastikinių lietpalčių eilės. Taigi, pirmiausia pasitinka architektūra. Tuomet jau neriama į programą: mokslinius eksperimentus, susijusius su pelke. Galima susipažinti, kokie cheminiai procesai vyksta pelkėse. Tai ir laboratorija, ir in vitro natūrali aplinka, nes paviljone rasite ir Lietuvos pelkių augalijos, dirvos pavyzdžių, dviejuose kiemeliuose sukurtos minipelkių replikos. Jus pasitiks garsų instaliacijos. Interjere dominuoja vamzdžiai, kurie, viena vertus, primena mūsų neįgyvendintą projektą, kita vertus, tai tiesioginė vandens reguliavimo procesų metafora. Pokytis, kurį norime pabrėžti savo paviljone, yra labai aiškus. Mes, žmonės, jau kokį pusę amžiaus be perstojo sausiname pelkes. Šiandien kartais miestai tiekia vandenį į pelkes, nes jos yra puikus barjeras, padedantis išlaikyti ekologinę pusiausvyrą miestų aplinkoje.
Pasakodami apie paviljoną, deklaruojate, kad norėjote mesti iššūkį nacionalinio paviljono, koncepcijai, kuri globalizacijos, naujų ryšių ir tinklų kontekste yra atgyvenusi. Idėją, kad nacionaliniame paviljone turi būti pristatomos ne lokaliai, bet pasauliniu mastu aktualios problemos, matome ir kitų daugumos šalių nacionaliniuose paviljonuose. Žvelgiant į juos matyti, kad šalys tas globalias temas pristato per nacionalinį filtrą: tai gali būti tos šalies architektų sukurti projektai, skirti globaliai temai, konkrečioje šalyje įgyvendinti projektai, arba ypatinga temos svarba tam tikrai šaliai. Kokių lietuviškų elementų yra mūsų paviljone?
Bienalė yra didelė scena, kur susiduria ir tradiciniai sprendimai, ir pokyčių įsikūnijimas. Pavyzdžiui, Amerikos paviljonas sukurtas amerikiečių architektų, analogiškai – ir prancūziškas. Katalonijos architektai įrengė atskirą paviljoną mieste, taip pabrėždami politinį konfliktą Ispanijoje. Šiuolaikiniame pasaulyje niekuomet nebūna taip, kad vienas dalykas baigiasi ir tuomet prasideda kitas. Naujovė ir tradicija persikloja. Taigi, bienalėje yra ir nacionalinė, ir postnacionalinė sistema. Lietuvai, kuri architektūros bienalėje dalyvauja pirmą kartą, įrengdama savo paviljoną, tenka susidurti su dideliu iššūkiu. Lietuvos paviljono kuratoriai menininkai į nacionalinio paviljono idėją reaguoja kritiškai. Manau, kad jų parinkta pelkės idėja yra labai lokali, būdinga Lietuvai. Paviljone rodome vaizdo įrašus iš vizitų į Lietuvos pelkes. Tačiau kartu ši tema ir labai globali. Ir, be abejo, artima Venecijai. Ilgą laiką pelkė buvo suvokiama kaip tipiška gamtos sukelta problema – tai aplinka, kurios buvo bijoma, kurioje, atrodė, laukia mirtis. Tačiau šiandien kartais pelkė yra sukurta ir žmogaus – urbanistai, kraštovaizdžio architektai kartais jas planuoja specialiai. Manau, idėja, kad jauna šalis bienalei atneša naują temą, kuri susijusi su klimato iššūkiais, padeda Lietuvai tapti matomai šiame renginyje.
Iš Šepetos durpyno Kupiškio rajone iškastos ir į Veneciją atgabentos pelkės – augalų bendrijos. Kitose paviljono erdvėse galima atrasti kvapų zonas, dirbtinio intelekto bei bioenergijos įrenginių. Norbert Tukaj nuotr.
Ar paviljonas pristatys analizę, kaip Lietuvos architektūra veikia pelkes ir atvirkščiai – kokią įtaką pelkės daro Lietuvos miestams, architektūrai?
Ne, to nebus, nes pasirinkome kitą iššūkį – į procesą įtraukėme kuratorius menininkus, ne architektus. O menininkai nemėgsta būti labai tikslūs ir detalūs. Taigi, paviljone bus mokslinių tyrimų apie pelkes fragmentų, medžiagos apie pelkių tyrimo, architektų, kraštovaizdžio planuotojų darbo su pelkėmis istoriją. Paliksime lankytojui laisvę sujungti šiuos paskirus elementus su jutimų patirtimis – paviljono garsais, kvapais ir taip kiekvienas galės susikurti savo pelkės istoriją.
Lietuvos paviljonas Venecijos bienalėje veiks iki lapkričio mėnesio. Koks jo veiklos scenarijus? Kokį rezultatą tikitės turėti po pusmečio nuo paviljono atidarymo?
Kuratoriai suplanavo penkias kūrybines dirbtuves, kurių kiekviena pateiks savo vaisius: žinių paketus, komplektus, kurių pagrindu vėliau bus sukurta knyga. Paprastai, kai kuriamas parodos katalogas, pačios parodos dar nebūna. Taigi, Venecijos bienalėje gausu knygų, kurios pristatomos kartu su paviljonu, ir jose pilna sunkiai suvokiamos informacijos, kuri nebūtinai glaudžiai susijusi su paroda. Manau, kurti knygą tuo metu, kai veikia paviljonas, yra gera idėja, nes galų gale ji taps įrašu apie tai, kas įvyko, kaip buvo kuriamos idėjos, kaupiamos žinios. Pats paviljonas bus baigtas kurti tik pačios bienalės pabaigoje.
Vadinasi, rugsėjį Lietuvos paviljoną aplankę žmonės matys kitokį vaizdą nei tie, kurie jį pamatys birželį?
Esu tuo visiškai tikras. Vien dėl to, kad parodoje tiek daug organiškos materijos – augalų, bakterijų. Pelkė gali visiškai išdžiūti arba suvešėti. Mes suvokiame architektūros parodą kaip atvirą platformą: galima joje eksponuoti gražius piešinius ir brėžinius, bet taip pat galima tyrinėti architektūros prigimtį, architektūros vaidmenį kuriant žmogaus ir gamtos santykį. Šio paviljono kūrimo procese daug išmokstame ir, man rodos, kad pirmiesiems lankytojams jis patinka.
Taigi, paviljonas yra lyg tikra mokykla: tai kūrybinis kelių mėnesių procesas, kurio galutinio rezultato nežinote, tačiau turite kelias pagrindines gaires ir temas, kurias ketinate plėtoti. Tokią mokyklą galima įkurti bet kuriame architektūros universitete. Kodėl Venecija?
Tai logiškas klausimas, tačiau norime būti, matyti ir kurti kontekste to, ką kiti daro. Todėl džiaugiuosi, kad tai vyksta Venecijoje. Bienalėje savo požiūrį į architektūrą personalinėse parodose pademonstruoja paskiri architektai – jų pakviesta apie 60. Kitoje dalyje – nacionaliniuose paviljonuose pasireiškia šalys. Ir visi šie balsai skirtingi. Lietuva, dalyvaudama bienalėje, tampa ir šios diskusijos dalyve.
Ko Lietuvos architektai – ne tik tie, kurie dalyvaus kūrybinėse dirbtuvėse, bet ir tie, kurie tik lankys, apžiūrės paviljoną, išmoks iš „Pelkių mokyklos“?
Labai stengiausi įtraukti kuo daugiau architektų į paviljono kūrimo procesą. Turiu pripažinti, kad jaunieji Lietuvos architektai profesionalūs, smalsūs, todėl tai geras pagrindas Lietuvos architektūros ateičiai.
Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba. Architektūra) | 2018 rugsėjis.
