Lietuvos architektų rūmai (LAR), atstovaudami ir gindami su architektūra susijusius viešuosius interesus, kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą prašydami ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano nuostata neprieštarauja įstatymams. Teismas LAR prašymą priėmė nagrinėjimui.
2007 m. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos patvirtinto Bendrojo plano pagrindinio brėžinio tekstinio reglamento 5 punktas numato, jog teritorijos užsatatymo reglamentus galima viršyti esant aiškiai deklaruotam viešajam interesui, ypatingai urbanistinei situacijai ir išskirtiniam pagrindimui bei pritarus savivaldybės tarybai. Taigi, pagal šią nuostatą savivaldybės taryba gali savarankiškai, nevykdant planavimo procedūrų, priimti sprendimus, leidžiančius nesilaikyti Bendrojo plano reikalavimų. Abejodama šios nuostatos teisėtumu ir siekdama užkirsti kelią tokios praktikos plitimui, Rūmų taryba nutarė kreiptis į Teismą su prašymu ištirti minėtos nuostatos atitikimą Teritorijų planavimo įstatymui, Vietos savivaldos įstatymui, Viešojo administravimo įstatymui ir juose įtvirtintiems teisinės valstybės principams.
„Nuo 2017 metų pilnavertį profesinės savivaldos statusą įgijusius Rūmus pasiekia vis daugiau pranešimų iš visos Lietuvos apie galimai pažeistus viešuosius interesus architektūros srityje, taip pat patys Rūmai vykdo plėtros procesų stebėseną. Neturėdami resursų įsijungti į visų situacijų nagrinėjimą, Rūmai analizuoja ir ieško sisteminių problemų sprendimų“, – teigia Rūmų pirmininkė Daiva Bakšienė.
Įvairius atvejus nagrinėjusi Rūmų taryba pastebėjo, jog daugiausia ginčų kyla tuomet, kai nėra vykdomas teritorijų planavimas, į pirmines sprendinių formavimo stadijas nėra efektyviai įtraukiama visuomenė, nedalyvauja specialistai bei atsakingos institucijos, kai ekonominiams ir (ar) politiniams interesams yra suteikiamas neproporcingas prioritetas, nederinant jų su nemažiau reikšmingais socialiniais ir kultūriniais interesais. Dar sudėtingiau darnius susitarimus pasiekti tampa tada, kai teisės aktai suteikia galimybę ne tik nevykdyti detaliojo planavimo, bet ir nesilaikyti bendrajame plane įtvirtintų visuomenės susitarimų.
