Blog

Laiko tėkmę įvietinanti erdvė

optika „Friends & Frames“
Optikos erdvės viduryje esantis objektas įvardijamas kaip šulinio interpretacija. Dariaus Petrulaičio nuotr.

Jaunosios kartos architektė Ona Lozuraitytė apie architekto kelią svetur ir Lietuvoje bei kaip įrodyti, kad laisvė kurti ir bandyti nebėra tik idėjų eksporto ir eksportuotojų požymis. Vienas pavyzdžių – optikos „Friends & Frames“ interjeras, kuriame suskambėjo sena ir nauja, modernu ir dar moderniau.

Objekto pavadinimas: optika „Friends & Frames“
Adresas: Vokiečių g. 15, Vilnius, Lietuva
Bendras plotas: 151 m²
Projektuotojas: architektūros studija „Isora x Lozuraityte“
Sienų restauravimas: Lina Šlipavičiūtė, Aušra Vyšniauskaitė, Lauryna Kiškytė
Skaitmeninės manipuliacijos: Dominykas Daunys
Šviečiantys kūriniai vitrinose: Rafał Piesliak
Sklendžiančio granito objektas: Donatas Jankauskas (Duonis)
Užuolaidų dizainas: Morta Griškevičiūtė
Metalinės lentynos, palangės, lentynų laikikliai iš poliruoto nerūdijančiojo plieno: MB „Piritas“
Apšvietimas: „Šviesos technologijos“
Landšafto sprendimai: „AOE Lozuraitis“

Gal galėtumėte daugiau papasakoti apie savo studiją „Isora x Lozuraityte Studio For Architecture“?

Ona Lozuraitytė

Ona Lozuraitytė.

Su architektu Petru Išora kartu pradėjome dirbti prieš kelerius metus, kai įkūrėme savo studiją. Abu buvome iš šiek tiek skirtingų fonų, bet kalbėdamiesi pamatėme, kad mus vilioja daug panašių temų. Daug bendradarbiavome ir bendradarbiaujame su kolegomis – vieni reikšmingesnių darbų Baltijos paviljonas ir projektai su KILD – ir, tiesą sakant, manau, kad šis bendradarbiavimas yra tam tikras mūsų kartos bruožas.

Mūsų pirmasis fokusas buvo stipriai susietas su kultūrine sfera, projektavome parodas, kartais patys jas kuruodavome, kartais kurdavome tik architektūrinę koncepciją. Tad santykis su menu ir kultūra mums visada buvo pirmuoju atspirties tašku.

Mums visada svarbus kontekstas: kultūrinis, socialinis, galbūt ir daug platesnis, gamtinis, ekologinis. Kiekvienoje vietoje stengiamės įsivardyti, kokios aplinkybės yra aktualios.

Atėję į konkrečią vietą, žiūrime, kur esame ir ką buvusios kartos mums paliko. Ne norėdami tiesiogiai pratęsti, kadangi genius loci dažnai yra nuvalkiotas ir labai sausai, tiesiogiai interpretuojamas. Mūsų supratimu, reikia dirbti pratęsimais – pasiimti tuos vertingus sluoksnius, kurie jau sukritę, įdėta daug įdirbio, tačiau drauge ir užduoti tolesnę kryptį, o ne statiškai fiksuoti buvusius sluoksnius.

Kaip Jūsų akiračiai plėtėsi užsienyje?

Iš pradžių baigiau meno studijas Vilniaus dailės akademijoje, paskui ten pat ir architektūrą. Vos baigusi sumaniau, kad reikia važiuoti ne į akademinį, o į gyviausią ir įdomiausią kultūrinį foną. Šitaip atsidūriau Niujorke, galerijoje „Storefront for Art and Architecture“, kurios sritis – procesai ir iššūkiai tarp architektūros ir meno. Ši vieta buvo įsteigta 1982 m. kaip eksperimentinis forumas ir parodinė erdvė – platforma naujiems pastatytosios erdvės diskursams, – eksperimentui ir inovacijai meno, dizaino ir architektūros laukų susikirtime. Dabartinė galerijos erdvė labai maža, o erdvinę koncepciją jai kūrė menininko ir architekto duetas – architektas Stevenas Hollas kartu su performanso kūrėju Vito Acconci. Taip pat dirbau pas Joną Meką, tai buvo tolesniam keliui labai reikšminga patirtis. Kaip tik dabar menų inkubatoriuje „Rupert“ kuriame šią vasarą įvyksiančios Jono Meko parodos architektūrą. Ką užkoduoji gyvenime, tas vystosi tolyn.

Vėliau dirbau Briuselyje, kooperatyve „Rotor“. Šis kolektyvas yra tarpdisciplininės prigimties ir užsiima daugeliu iš pirmo žvilgsnio sunkiai į vienį susumuojamų veiklų su kritine arba kvestionuojančia prieiga per architektūrą, interjerą, parodas, knygas, ekonominius modelius ir politinių strategijų kūrimą. Savo kryptį bendrai įvardija kaip materijos judėjimo (angl. material flows) koordinavimą. Paprastai tariant, stengiasi, suvaldyti medžiagų naudojimą – per tyrimus, projektavimą ir strategavimą kuria naują supratimą apie medžiagų (resursų) migravimą. Tad tai labai ekologiškas požiūris į rydieną. Nuo šių metų jie pradėjo dėstyti AA (Architectural Association School of Architecture), taigi, jų plėtojama mintis labai reikalinga ir aktuali.

P. Išora atėjo po gana ilgo įdirbio architektūros plotmėje. Kaune ilgą laiką dirbo pas Audrį Karalių, o Vilniuje Rolando Paleko studijoje. Vėliau Londone jis dirbo „Architects of Invention“, galima vadinti OMA atšakoje, kol galiausiai abudu grįžome, susikaupėme ir pradėjome kurti kažką sava.

Ugniaus Gelgudos nuotr.

Ugniaus Gelgudos nuotr.

Kokios yra pasaulinės architektūros aktualijos ir kas bus svarbu rytoj?

Aktualijos visada yra dvejopos – globalios ir lokalios. Kalbant apie stambaus mastelio globalias aktualijas, tai būtų ekologija, antropocenas, žmogaus veiklos padariniai, kaip mes ribotus išteklius verčiame pastatyta erdve, kaip tai konvertuojame, kokiomis sąnaudomis visa tai vyksta. Tai bus stipriausiai jaučiama rytoj: juk kol kas dar gyvenome kaip gyvenę.

Tai yra pagrindiniai dalykai, kurie netrukus palies visus, mūsų ir ateinančias kartas. Turėsime mąstyti visiškai kitomis sąvokomis: ne tūriais, ne dominantėmis. O galbūt ateities tendencija bus atsisakyti kūrėjo ego? Gal iš kūrėjo bus vis labiau tampama tam tikru vadybininku, suvaldančiu tuos labai greitai kintančius kontekstus, kurie vis labiau keičia architektūros sandą.

Gaila, kad daugelis architektūros mokyklų vis dar moko tais pačiais metodais kaip ir mūsų tėvų kartą, nors mūsų laukia visai kiti uždaviniai. Ne tiek formos, kiek poveikio, darnaus būvio, tvarumo klausimai. Architektai vis dar labai stipriai užsikodavę nesaikingai naudoti išteklius. Lietuvoje mąstymas labai atsiribojęs nuo visų kitų ne architektūrinių kontekstų. Architektai beveik nežiūri į kraštovaizdžio, konteksto problemas, ateina ganėtinai aklai. Labai retai projektai įžvelgia situacijos galimybes, potencialą – dažniausiai ateinama su ambicija viską nušluoti, kurti sau paminklus, o ne viską įvertinus duotai situacijai pasiūlyti optimalius sprendimus. Dar apmaudu, kad architektai yra tokie atsiriboję, pavyzdžiui, gaila, kad jie daug dirba ir nedalyvauja platesniuose kūrybiniuose kontekstuose, kurie galėtų juos daug kuo informuoti: vis dar mažai domisi šiuolaikinio meno ar literatūros pasauliu.

Minėjote, kad Jūsų kartos architektūros praktika labai pakito, palyginti su ankstesnėmis kartomis. Kokie dar skirtumai išryškėja?

Mūsų praktikos vis dažniau ima kurtis visai kitokiais pagrindais, visai kitokios nei mūsų dėstytojų, jos labai smarkiai skiriasi tiek savo įrankiais, tiek organizaciniais metodais. Architektūros sąvokos labai greitai keičiasi, kontekstas kinta, ateityje laukia daug naujų iššūkių. Pastebiu, kad vis daugiau jaunųjų praktikų, ypač užsienyje, dirba bendradarbiavimo režimu. Nebūtinai prisirišama prie kažkokio konkretaus modelio. Kiekviena aplinkybė sugeneruoja savas žmonių ir išmanymo sferų konsteliacijas.

„Friends & Frame“ atėjo su komerciniu pasiūlymu, bet ieškojo kažko neįprasta. Dariaus Petrulaičio nuotr.

„Friends & Frame“ atėjo su komerciniu pasiūlymu, bet ieškojo kažko neįprasta. Dariaus Petrulaičio nuotr.

Ar jau jaučiate, kad Lietuva po truputį įsijungia į tarptautinį tinklą?

Manau, ties mūsų karta tasai atsivėrimas ir prasidėjo: maždaug mūsų mokymosi laikotarpiu atsirado Architektūros fondas. Tai buvo institucija, atvėrusi sienas ir leidusi tiems, kam įdomu, susilieti su pasauliniais kontekstais. Tai buvo didžiulė revoliucija, istorinis įvykis. Miniu būtent Architektūros fondą, nes kelionių metais, kai dar neturėjome savos studijos, užsienyje žmonės sakydavo, kad lietuviai, labai įsitinklinę: pažįsta vieni kitus, greitai keičiasi informacija. Tuo metu daugelis tų aktyviųjų Architektūros fondo žmonių buvo išvažiavę į užsienį, įsitinklinimas labai padėjo jaustis visavertiškesniam: imi greitai disponuoti įvairių kolegų įvairiu žinojimu, tad greitai įsijungi į įvairias aktualijas. Dabar labai daug kas yra sugrįžę, kiti dar ketina tą padaryti. Todėl galiu sakyti, kad net jei mūsų mokslų pradžioje dar buvo kažkokia skirtis, dabar bendroje vietinių jaunųjų architektų studijų perspektyvoje jos lieka vis mažiau.

Dažnai kuriate parodų architektūrą. Kuo ji specifinė?

Menas ir architektūra parodose susitinka dinamiškoje dialektikoje. Viena jų, tiksliai nežinau, iš kur atsiradusi, yra ta, kad menas kuria pro blemas, o architektūra jas sprendžia. Tad toks santykis su menininkais dažnai ir būna: bendradarbiavimas su rebusais, kuriuos reikia išspręsti. Kita vertus, architektas Audrius Ambrasas yra pasakęs, kad architektūra – toks kompleksiškas problemų rinkinys, kad tik menas jas gali išspręsti. Taigi, meno ir architektūros santykis turi savotišką in ir jang atspalvį. Architektai meną supranta kaip tam tikrą atsipalaidavimą, patekimą į kūrybinę tėkmę, o menininkai architektus mato kaip atsakytojus į klausimus, procesų valdytojus.

Mūsų akimis parodų architektūra yra aikštelė naujai vystomoms, eksperimentinėms mintims: tai nėra savaime estetinis objektas, turintis apibrėžtus kanonus. Yra dirbama su minčių rinkiniais, su skirtingais fonais, kiekvieną kartą architektūrine kalba reikia integruoti idėjas. Taip pat parodos mums tarsi eksperimentų laukas, kur daug greičiau galime patikrinti tam tikras idėjas, medžiagas, kompleksinius ryšius, diskursus. Tai mums labai paranku, džiaugiamės, kad dirbame su nuostabiais menininkais, tai turtina mūsų, architektų, įrankius.

Taip pat labai svarbus ir bendradarbiavimo aspektas. Dirbant su parodomis, išmokstama skirtingų jo režimų ir tai vėliau įvairiomis formomis atsispindi kūryboje.

Maži skirtingi mėlyno metalo spalvos elementai užima tuščias vietas lentynėlėse, kai nėra akinių. Dariaus Petrulaičio nuotr.

Maži skirtingi mėlyno metalo spalvos elementai užima tuščias vietas lentynėlėse, kai nėra akinių. Dariaus Petrulaičio nuotr.

Ar galima matyti paralelių tarp parodos ir akinių salono „Friends & Frame“ interjero? Kaip tai siejasi su būtent šia preke – akiniais?

Tiesą sakant, likus kelioms dienoms iki parduotuvės atidarymo, užsakovas, įkvėptas visų idėjų, pasistatė kėdę prieš vieną akinių rėmelių lentyną, atsisėdo ir juokavo: „Žiūrėkit, čia visai kaip galerijoje!“ Bet ir žiūrint rimčiau, paralelė tarp parodos ir šios erdvės yra gana aktuali.

„Friends & Frame“ atėjo su komerciniu pasiūlymu, bet ieškojo kažko neįprasta. Galbūt tą komercinį aspektą buvo lengviau nulaužti dar ir dėl to, kad tai yra optika ir tai yra rega. Šioje erdvėje ir buvo pritaikyti keletas optinių žaidimų: vizualinių koridorių – atspindžių ir matymo kiaurai, perregimumo. Perregimumas šiuo atveju ne tik vizualinis, bet ir konceptualus – žvelgimą kiaurai vietos istorijos, – sukurta interpretacija šios vietos iki Antrojo pasaulinio karo, taip pat atidengtas sovietinis sluoksnis.

Istoriškai egzistavęs urbanistinis vaizdinys tapo istoriniu klojiniu erdvės projektinei logikai.

Perkloję istorinio ir esamo užstatymo planus, dabartinės optikos vietoje radome ankščiau čia plytėjusį vidinį kiemą, o gretimoje posesijoje – vieną pirmųjų miesto viešųjų šulinių. Atrijaus, kaip viešosios erdvės, sodo ir vandens ištraukos tapo aplinkybine inspiracija interpretuotiems erdviniams sprendiniams. Atkurdami viešąją erdvę, norėjome psichologiškai atkurti vertikalę, atviro dangaus iliuziją, padaryti, kad žmogaus neslėgtų betoninė perdanga. Veidrodinė palangė, ypač vasarą, pagauna saulės spindulius ir perduoda juos folija dengtoms luboms. Tai sukuria iš viršaus plieskiančios saulės šviesos iliuziją, lyg lubose būtų stoglangiai. Kita vertus, optiniai žaidimai pasitarnavo ir psichologiškai išlyginant erdvės nereguliarumus, kuo mažiau papildomo erdvinio naratyvo. Taip pat čia yra keli važinėjantys trikampiai veidrodžiai, kurie kuria optinius koridorius. Tad optika, optinės iliuzijos, regėjimas šioje erdvėje siejasi tarpusavyje.

Grįžtant prie parodos ir interjero sąvokų, manau, kad jos šiais laikais labai takios, ir mėgstu pasakyti, kad jos (sąvokos) tampa mažiau svarbios. Nes vos tik po ilgų ieškojimų kažką įvardiji, pamatai, kaip greitai tai pasičiumpama ir naudojama manipuliuojant skirtingomis reikšmėmis. Sąvokomis vis labiau manipuliuojama. Iš to atsiranda tai, kad, pavyzdžiui, kartais projektai yra puikiai pristatomi verbaliai, bet kai žiūri į patį objektą, nematai nieko panašaus į tai, kas buvo pasakyta. Taigi, tos sąvokos drauge yra ir vieta spekuliacijai.

Visi stumdomieji baldai pagaminti iš cetrio. Dariaus Petrulaičio nuotr.

Visi stumdomieji baldai pagaminti iš cetrio. Dariaus Petrulaičio nuotr.

Kokie buvo svarbiausi erdviniai sprendimai?

Stengėmės duotus erdvinius rėmus kuo labiau išvalyti nuo konkrečių fiksuotų sprendinių, norėjome, kad erdvė būtų atvira kuo įvairesniems scenarijams. Būtų galima pradėti nuo tokių techninių detalių kaip tai, kad įtikinome užsakovą pasirinkti šildomųjų grindų sprendimą, šitaip išvengiant vizualiai fiksuotų šildymo agregatų. Na, o pagrindinis sprendimas buvo išvalius erdvę sukurti centrinį organizuojantį kvadratą, levituojančią (virš veidrodžių) plokštumą. Per renginius ar kad ir šiaip vakare visi baldai gali suvažiuoti po ja, pasijungti į savo „motininę plokštę“, visa erdvė vėl tampa išvalyta nuo dienos scenarijų.

Dar vienas labai svarbus erdvinis sprendimas tas, kad visiškai atsisakėme kasos, ir po ilgų diskusijų įkalbėjome, kad šioje erdvėje reikia maksimaliai išvengti įprastinio kliento ir pardavėjo santykio. Be to, užsakovas ir pats skatino, kad žmonės ateitų ir nebijotų tiesiog pasižvalgyti.

Buvo planuota daug potencialių erdvinių scenarijų per objektų – baldų, kėdžių, sofų, veidrodžių – migracijų kombinacijas. Tad ir dabar kartais, bendraudami su čia dirbančiais žmonėmis, jiems primename tas erdvės kitimo idėjas ir skatiname būti erdvės architektais – kurti mūsų projektavimo metu įvardytus ir galbūt dar neįvardytus scenarijus nuolat perrašant erdvę. Net naudojant tik čia esančius mobiliuosius trikampius veidrodžius ir nejudinant baldų jau galima sukurti daug vizualinių žaidimų, naujų erdvės veidų, įkvėpti tiek praeivius iš lauko, tiek lankytojus pasijusti vis kitaip.

Kitas svarbus elementas yra funkcinis įdėklas. Tai yra dvinaris objektas, sudarytas iš optometrijos kabineto ir archyvo, privatesnės darbuotojų erdvės, kas įprastai salonuose visiškai uždara. O čia šios patalpos yra atskiriamos tik lengva simboline skirtimi – užuolaida. Siekta, kad lankytojas nejaustų skirties tarp to, kas vieša ir privatu, ir viską matytų kiaurai, niekas nuo jo akies nebūtų paslėpta. Tai tęsia perregimumo ir dinamikos idėjas, kurias minėjau prieš tai.

Su kokiais menininkais bendradarbiavote kurdami šią erdvę?

Prieš tai minėtos užuolaidos yra kurtos puikios dizainerės Mortos Griškevičiūtės. Jų medžiaga atšvaitinė ir labai subtili, tad ir pats kūrinys kartu yra ir kosminis, ir nuosaikus. Kitas objektas – menininko Donato Jankausko-Duonio staliukas. Kurtas iš tikro akmens atplaišos, jis tartum žaidžia, bendrauja su mūsų kurtu, šiek tiek sintetinę uolą primenančiu objektu. Gražiausiai jis atrodo, kai yra saulėta, jame vėlgi atsikartoja tas jau prieš tai minėtas šio interjero perregimumas. Tad čia jau prasideda mažieji naratyvai. Vietai specifinius šviesos objektus kūrė Rafałas Piesliakas. Davėme jam visišką laisvę, įvesdami į bendrą kontekstą, nuo gana ankstyvos stadijos per vizualizacijas supažindinome su bendromis architektūrinėmis koncepcijomis. Tad tam tikra prasme panaikinome tą funkcionalųjį (klasikinį vitrinos apšvietimo) sluoksnį ir pakeitėme jį poetiškuoju šviečiančių kūrinių sluoksniu.

Dariaus Petrulaičio nuotr.

Dariaus Petrulaičio nuotr.

Žurnale „Frame“ optikos erdvės viduryje esantis objektas įvardijamas kaip šulinio interpretacija. O kas tai iš tiesų?

Visų pirma, norėjome objekto – erdvėlaikio, kuris neturėtų išankstinių sąvokų, kuris būtų aiškiai neįvardijamas, semantiškai surištas, bet ateinančiam žmogui keltų klausimų, skatintų analizuoti. Gal dar ir dėl to erdvė panaši į parodą: gera paroda yra ta, kuri įvyksta ir galvoje, o ne tik vizualinio pasigėrėjimo lygmeniu. Bandėme sukurti tokį objektą, kurio sąvokos būtų tarsi iš ateities, dar lyg ir ne laikas jas įvardyti. Tai objektas, kuris jungia praeitį ir ateitį. Praeitis yra interpretacija šitos vietos savybių: ne konkrečiai šioje vietoje, bet šalia ilgą laiką buvo viešasis šulinys. Kartu su čia buvusiu atrijumi tai tapo reflektuojamų idėjų kompleksu. Vandens ištrauka, kuri ne tiesiogiai, ne atkuriant fizinį šulinį, grąžina tą praeities pojūtį.

MB „Piritas“ įrengė metalines lentynas, palanges, lentynų laikiklius iš poliruoto nerūdijančiojo plieno.

Daugiau informacijos:
info@piritas.lt
www.piritas.lt
https://www.facebook.com/MBPiritas

Kaip šis objektas buvo padarytas?

Tai buvo mano rankomis kurta skulptūra. Šį maketą skenavome 3D skeneriu ir išdidinę skaitmeniškai apdorojome kartu su kolega Dominyku Dauniu. Taip buvo siekiama sukurti kažką, kas yra tarpinė situacija tarp fiziškai apčiuopiamo vandens ir virtualiai nujaučiamo skaitmens, tarp dviejų visiškai skirtingų takių pradų. Skaitmeniškai apdorojant skulptūrą buvo pritaikytas kompleksas skirtingų strategijų: pasikartojimas, aidas, prasisukimai, prasitempimai ir panašiai, trumpai tariant, siekiama sukurti virtualios (realios) gamtos pulsą. Kiekviena vieta turi tam tikrą savą logiką, tam, kad neatsibostų žiūrėti, juk šis objektas yra dėmesį atkreipiantis, ryškus, tam tikra prasme erzinantis, tad turi būti kažkiek nesuprantamas, iki galo neperprantamas, kad niekada jo neįskaitytum iki galo, kad netaptų aišku jo atsiradimo aplinkybės, bet nuolat skatintų žvilgsnio smalsumą. Jei jis būtų atliktas tik skaitmeniškai, jį būtų pernelyg lengva perprasti, tas pats ir su atlikimu vien ranka, tad reikėjo žaidimo, kuris neleistų objektui tapti nuobodžiam. Taigi, ir savo technologine prasme šis objektas irgi atvaizduoja tą praeities (rankos–amato) ir ateities (skaitmeninio manipuliavimo) santykį. Ši kalba yra dalinai pasiskolinta iš gamtos, dalinai iš postinternet kalbos, bet nėra nei viena, nei kita.

Dariaus Petrulaičio nuotr.

Dariaus Petrulaičio nuotr.

Kuo šiai erdvei svarbi flora?

Šiame objekte floros kolonijai yra sukurta nepriklausoma ekosistema. Ji tartum skirta grąžinti šios vietos, kaip atviro kiemo, pojūčius. Augalai buvo komponuojami pagal geografinę poziciją, pavyzdžiui, ant šiaurinio šlaito jų beveik nėra. Vėliau einant aplink, ima rastis atšiaurios augalijos, kol galiausiai pietuose ji gradialiai perauga lyg į atogrąžų miškų florą. Visa tai vėlgi yra žaidimas logika. Ši flora labai svarbus elementas dar ir dėl to, kad ji nuolatos natūraliai kinta, taip pildydama takaus scenarijaus bendrą naratyvą. Pavyzdžiui, anksčiau čia augo žolės, kurios augino mėlynas uogytes, joms nudžiūvus ąžuolas išleido keturis lapus, o paparčiai orinėmis šaknimis pradėjo sekti objekto kontūrus; arbatmedis, juodasis pipiras ir siauralapis fikusas nuolat testuoja savo galimybes suklestėti šioje jiems natūraliai neįprastoje aplinkoje ir panašiai. Vystydamasi ir keisdamasi, ši floros kolonija tarsi primena šiandienos laiko tėkmes ciklus, horizontaliai papildydama prieš tai jau minėtą vertikalų praeities ir dabarties laikų santykį.

Kalbant apie šią erdvę nuolatos akcentuojama laiko svarba. Kokiomis dar detalėmis ji atsiskleidžia?

Laiko kalba medžiagoje atsiskleidžia daugybėje detalių, į kurias, atidžiau neįsižiūrėjus, žvilgsnis to tiesiog nefiksuos. Pavyzdžiui, anksčiau fasadas stovėjo per sprindį giliau ir tik jau po 2000-ųjų stiklas buvo perkeltas į lauką, tad interjere, vitrinoje, eksponuojamas seniai nebegaminamas griliažinis fasadas ir fasadinių langų statymo medžiaginės subtilybės. Greta atsidengia restauratorių ilgai tvirtintas smėlio su, matyt, prastai užgesintomis kalkėmis mišinys, kurio jau taip pat seniai nerasite. Drauge su restauratorėmis radome kiaurymę sienoje, kuri šiandien kryptingai fokusuoja žvilgsnį. Arba senoji elektros skydinė, kurią išlaikėme, – elektrikas ilgai pasakojo, kaip ta sistema veikė. Šis medžiagos laike skaitinys gali būti labai ilgas. Tokie elementai padeda sukristi daugianarei visumai ir mezga naujus tarpusavio naratyvus, kurie didele dalimi yra apie laiko persiklojimą, bet kartu ir tiesiog apie regėjimą.

Privatesnės darbuotojų erdvės atskiriamos tik lengva simboline skirtimi – užuolaida. Ugniaus Gelgudos nuotr.

Privatesnės darbuotojų erdvės atskiriamos tik lengva simboline skirtimi – užuolaida. Ugniaus Gelgudos nuotr.

Kaip kitos šio interjero detalės siejasi su bendra visuma?

Mums buvo svarbu, kad viskas būtų siejama iki paties mažiausio mastelio. Interjero įgyvendinimo darbams jau artėjant į pabaigą, ėmėmės net ir mažiausio mastelio, kuris net nėra interjeras. Pavyzdžiui, tie maži skirtingi mėlyno metalo spalvos elementai yra tarsi atskilę nuo pagrindinio objekto, jie atlieka praktinę funkciją: užima tuo metu tuščias vietas lentynėlėse, kai nėra akinių. Atsitiktine tvarka paminint kitą nedidelę, bet svarbią interjero detalę, kuri vėlgi skleidžia visuminį perregimumo estetinį priėjimą, yra visiškai skaidrios specialiai kurtos detalės, kurios uždengia profilių, ant kurių laikomos akinių lentynėlės, galus, – šie uždengti, tačiau žvilgsnis eina kiaurai. Visos detalės yra tik smulkesni bendro, šiai vietai kuriamo krūvio tęsiniai.

Kaip šioje erdvėje naudotos medžiagos ir baldai permąsto prabangos sąvoką?

Materija šiame interjere labai svarbi, tai prabangos termino permąstymo dalis.

Prie patalpų paviršių liestasi tik vietose, kur naujas prisilietimas reikalingas įsikuriančiai funkcijai. Viso interjero medžiagiškoji prigimtis – kuo arčiau pirminių sąvokų, kuo mažiau apdorota materija. Kuriamos sąvokos, iš kurių atsiranda estetika, ne atvirkščiai.

Šiai erdvei rinkomės ciklinės ekonomikos baldus ir neapdirbtas, kuo grynesnes medžiagas. Pavyzdžiui, visi stumdomieji baldai pagaminti iš cetrio (cemento-pjuvenų plokštės naudojamos fasadams). Derinant prie betono grindų mums reikėjo ko nors grubaus, tačiau drauge ir šilto. Buvo tikras iššūkis mūsų baldininkams šią nedelikačią medžiagą prakalbinti baldų gamyboje. Pagrindiniai baldų korpusai gaminti iš gruntuoto MDF – bazinio pagrindo įprastam tolesniam plokštės paruošimui. Visi ne specialiai gaminti baldai, tokie kaip kėdės arba sofos, yra žiedinės ekonomikos dalis. Jie – garsių dizainerių, bet ne pirmo naudojimo. Pavyzdžiui, šis Ligne Roset kėdžių modelis, beje, kurtas architekto, yra jau išimtas iš gamybos, matyti savo formomis pernelyg grubus devintas dešimtmetis, tačiau mūsų situacijoje jis daug vertingesnis nei iškart „nuskaitoma“ nauja tos pačios kompanijos modelio variacija, netgi turi rankenėlę toje vietoje, kur mums jos funkciškai reikėjo. Sofų blokai yra austrų gamintojo.

Pavyzdžiui, įėjimo durų rankenai pasitarnauja tikro pastolio elementas, kuris buvo nupoliruotas iki „prabangos“. Elementas iš galutiniame rezultate nematomos infrastruktūros tapo vos ne juvelyriniu kūriniu.

Visa tai yra sąmoninga permąstanti prabanga, bet ji yra tarsi „nulaužta“, svarstanti, formuojama mūsų laikotarpio realijose – vartojimo kultūros ir medžiaginių planetos procesų kontekste. Ji identifikuoja vertingąsias situacijos savybes ir santykį su naujojo sluoksnio poreikiais, šiame perklojime palikdama centrinę vietą reikšmių daugiaprasmiškumui. Prabanga kaip įžvalgus (per)mąstymas ir žinoma kūryba, kuri nelyg poezija iki galo racionaliai neišaiškinamu būdu sujungia daug sandų iš skirtingų sferų į vieną kūrinį. Savo darbu norėjome padaryti postūmį ir vietinei „turto“ sampratai, po senovei prabangą suprantančiai kaip finansiškai brangių elementų rinkinį. Čia, žinoma, reikia nepamiršti paminėti ir drąsų užsakovo požiūrį.

Prie patalpų paviršių liestasi tik vietose, kur naujas prisilietimas reikalingas įsikuriančiai funkcijai. Ugniaus Gelgudos nuotr.

Prie patalpų paviršių liestasi tik vietose, kur naujas prisilietimas reikalingas įsikuriančiai funkcijai. Ugniaus Gelgudos nuotr.

Koks šios erdvės santykis su Lietuvos interjerų kontekstu?

Nenorėjome uždaryti šios erdvės interjero sąvokoje, todėl ir vadiname ją būtent erdve. Lietuvoje yra įsismelkęs kažkoks vieno kanono interjerų reiškinys. Daugelis interjerų yra tarsi „Pinterest“ rinkiniai. Jie, kad ir estetiški, bet tik mimikuoja paviršius, nekuria naujų sąvokų, o tai, manau, yra labai ydinga. Dėl to kurdami šią erdvę kiek nerimavome, kaip vietiniai sugebės ją priimti, nes tai yra visiškai kita, nebūdinga kalba – ir kaip visuma, ir kaip pavieniai elementai, ir kaip metodai naudoti kuriant. Įdomu, kad, tik atidarius saloną, buvo komentarų, kad savininkas ne lietuvis arba kad architektai užsieniečiai. Ką suponuoja tokie klausimai? Gal kiek sujaukėme inertišką vietinio interjero tėkmę. Viliamės, kad tai paskatins jaunus kūrėjus ir netgi užsakančiąją sąmonę jaustis laisviau, drąsiau eksperimentuoti išties naujomis raiškomis, o ne tik fasadine estetika.

Labai ačiū už pokalbį!

„Šviesos technologijos“: apšvietimo sprendimai

Apšvietimo projektavimu ir įrengimu besirūpinanti bendrovė „Šviesos technologijos“ su optikų „Friends & Frames“ savininkais dirba jau ne pirmąsyk ir yra detaliai išsiaiškinusi jų poreikius.

Akiniai – išskirtinė prekė. Ne tik elegantiška stiliaus detalė, bet ir svarbi pagalba žmonėms, turintiems problemų su rega. Tokioje prekybos erdvėje įprastai skiriamos kelios skirtingų apšvietimo sprendimų reikalaujančios zonos.

Visų pirma, klientas turi pamatyti produktą – tam puikiai pasitarnauja kryptiniai koncentruotos šviesos austrų gamintojo „Zumtobel“ prožektoriai. Jie iš bendro parduotuvės konteksto tarsi „išplėšia“ minimalistines lentynas su jose surikiuotais akinių rėmeliais, taigi, klientas iškart pamato plačias pasirinkimo galimybes.

Prožektoriai sumontuoti į 3F trekus, tad juos patogu perstumti ar perkabinti į kitą vietą, keičiant pačią ekspoziciją ar jos akcentus. Beje, patys trekai unisonu „susigroja“ ir su brutualoku apardytų sienų interjeru, o prožektoriai dar paryškina ir netikėtą, bet puikiai savo mėliu, tarsi atsvara pilkoms sienoms, viduryje iškilusį „kalną“.

Dariaus Petrulaičio nuotr.

Ekspozicinėje erdvėje be baltų atspindinčių paviršių šviestuvų reikėjo daugiau, tačiau šie paviršių atspalviai, panaudojus kryptinius šviestuvus, leido suformuoti įdomų ir patrauklų, pro didelius vitrininius langus galimą klientą viliojantį vaizdą.

Kita svarbi zona – mediko darbo erdvė, kuri, tarsi pasislėpusi, buvo suformuota nišoje be langų. Čia papildomai nieko akcentuoti nereikėjo. Pagrindinė užduotis buvo sukurti efektyvų, bendrą nišos apšvietimą, atitinkantį gydytojo darbo specifiką. Tam puikiai pasitarnavo profiliniai, sklaidytos šviesos švedų gamintojo „Fagerhult“ šviestuvai. Juos pagal poreikį, panaudojus DIM DALI sistemą, galima ir reguliuoti – sumažinti ar padidinti šviesos intensyvumą.

Tokie pat šviestuvai buvo sumontuoti ir parduotuvės personalo darbo zonoms apšviesti.

Bendrovės atstovas Darius Vilkišius patvirtino – kaip ir bet kuriame kūrybiniame, techniniame projekte, niekas nepriklauso nuo vieno žmogaus. Sėkmę lemia komandinis darbas. Diskusijos su idėjos autoriumi, sykiu kliento poreikių išklausymas, techninio apšvietos projekto suskaičiavimas ir atitinkamų apšvietimo sprendinių parinkimas, jų derinimas tarpusavyje. „Mums tai buvo dar vienas įdomus iššūkis. Ir nepabijočiau to žodžio – kasdienis iššūkis. „Šviesos technologijų“ komanda jau daug metų dirba, ieškodama geriausių, kartais net labai netikėtų apšvietimo sprendimų, esame įgyvendinę ne vieną įsimintiną projektą. Mėgstame savo darbą, o architektai ar klientai – mūsų profesionalų ir novatorišką požiūrį“, – komentavo D. Vilkišius.

Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba. Architektūra) | 2019 sausis.

Parašykite komentarą

Atsiliepimų nėra.