Apie architektūros kokybę kalbama daug, skelbiami konkursai, turintys padėti išsirinkti geriausią projektą. Visgi, neseniai daug diskusijų kėlęs Palangos kino teatro „Naglis“ rekonstrukcijos projekto konkursas parodė, kad ne visuomet pasirenkama geriausia architektūrinė idėja. Konkursas pasibaigė, laimėtojas paskelbtas, tačiau ar ateityje nepasikartos analogiškas scenarijus? Ar galima tobulinti griežtas viešųjų pirkimų nuostatas?
Kūrybinės architektų grupės – nacionalinės premijos laureato Audriaus Ambraso vadovaujamo architektų biuro kartu su Olandijoje reziduojančių lietuvių architektų studija N’OTHER pasiūlytas projektas surinko daugiausia komisijos balų, tačiau viešųjų pirkimų specialistų buvo atmestas dėl neatitikimo kvalifikaciniams reikalavimams.
„Sąlygose buvo reikalaujama būti apsidraudus civilinės atsakomybės draudimu. Projektuotojams nurodžius, kad privalomuoju projektuotojo CA draudimu draudžia atskirus objektus, kurių projektavimui turi sudarytas sutartis ir šis projektas, pasirašant sutartį taip pat būtų apdraustas, viešųjų pirkimų komisija tai įvertino kaip neatitikmą sąlygoms ir atmetė projektą“, – sako architektas Audrius Ambrasas.
Viešasis interesas neturi nukentėti
Skelbto „Naglio“ kinoteatro architektūrinio projekto konkurso sąlygose buvo numatytas tikslas – „Išrinkti projektus, geriausiai atitinkančius urbanistinius, architektūrinius ir funkcinius aspektus bei kitus reikalavimus, išvardintus šiose konkurso sąlygose ir jų prieduose“. Tačiau konkurso baigtis neatitinka iškelto tikslo.
„Iš patirties žinome, kad panašios situacijos architektūriniuose konkursuose, vykstančiuose pagal Viešųjų pirkimų įstatymą, nutinka gana dažnai, todėl manome, kad būtent dėl to svarbu netylėti ir ieškoti būdų, kaip problemą spręsti. Viešasis interesas dėl to nukentėti neturėtų,“ – įsitikinęs Audrius Ambrasas.
Kad projektas pripažintas geriausiu, nieko nereiškia
Ambraso architektų biuras sprendimą ginčijo teisme, tačiau ieškinys buvo atmestas. „Tai, kad ieškovo projektas pripažintas geriausiu, nereiškia, jog viešojo pirkimo reikalavimai, nustatant pirkimo laimėtoją, tokiu atveju ieškovui netaikytini“ – nurodyta teismo sprendime. Todėl architektai nusprendė padovanoti projektą, taip atkreipdami dėmesį į jų nuomone ydingą viešųjų pirkimų praktiką.
„Norime kelti seniai aktualų klausimą: ką perkame už viešuosius pinigus?“ – taip savo sprendimą aiškina studijos N’OTHER vienas iš architektų Mindaugas Arlauskas.
Svarbiausios architektūros, interjero ir paveldo naujienos – nepraleiskite!
Kokią architektūros kokybę provokuoja viešieji pirkimai Lietuvoje?
Projekto užsakovo UAB „Lietuvos kinas“ pranešime skelbiama: „Pagal Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus, architektūrinį konkurso vertinimą sudaro du segmentai, vykdomi dviejų komisijų: architektūrinę dalį (architektūrinius, estetinius, funkcinius ir pan. elementus) įvertina Vertinimo komisija, o atitikimą kvalifikacijos reikalavimams (tinkama patirtis, kvalifikuota komanda, draudimas ir pan.) atlieka Viešųjų pirkimų komisija.
Tai reiškia, kad architektūriniams konkursams privalo galioti Viešųjų pirkimų įstatymas, leidžiantis šias procedūras įgyvendinti skaidriai, t. y. „laikantis lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo, skaidrumo principų“. Be to, projektų vertinimas šiais dviem aspektais padeda užtikrinti, kad architektūrinė idėja bus ne tik kokybiškai vizualizuota, bet ir kokybiškai įgyvendinta realybėje“.
Vienas iš studijos N’OTHER architektų Mindaugas Arlauskas kelia klausimą: „Kokiai architektūrai atsirasti Lietuvoje viešieji pirkimai sudaro sąlygas, jeigu net patyręs ir nacionaliniu mastu įvertintas architektas Audrius Ambrasas, įgyvendinęs ne vieną reikšmingą viešos paskirties objektą, staiga tampa nekompetentingas vadovauti 700 kv.m rekonstrukcijai?“.
Architektūros kriterijaus prioritetas
Lietuvos architektų sąjungos, organizavusios šį konkursą, pirmininkė Rūta Leitanaitė patikslina, kad kiekviena perkančioji organizacija sudaro Viešųjų pirkimų komisiją, kurios skelbiamos sąlygos visiems dalyviams yra vienodos.
„Architektams reikėtų labai įdėmiai jas išsistudijuoti, įvertinti, kokie reikalavimai yra taikomi tiek paties darbo pateikimui, tiek kvalifikacijai ir nuspręsti, ar dalyvauti konkurse, ar ne“, – sako R. Leitanaitė.
„Kita problema, kurią Audrius iškelia, yra architektūros kriterijaus prioritetas prieš kitus. Nes architektūrinis konkursas tam ir organizuojamas, kad išrinkti pačią kokybiškiausią architektūrinę idėją. Labai apmaudu, kai dėl formalių reikalavimų neatitikimų yra atsisakoma geros idėjos“.
Pertekliniai reikalavimai užkerta kelią jauniems architektams
„Visuomet stengiamės įtikinti perkančiąsias organizacijas neuždėti perteklinių kvalifikacinių reikalavimų konkurso dalyviams, kurie ne tik sukuria pagrindą neapsižiūrėjimams ar klaidoms, bet ir užkerta kelią sudayvauti architektūriniame konkurse mažesniam architektų biurui ar jaunesniems architektams“, – sako R. Leitanaitė.
„Kita vertus, Viešųjų pirkimų komisija turi galią skirti pakankamai laiko patikslinti ar papildyti dokumentus. Jeigu yra išrinkta geriausia architektūrinė idėja, kaip šiuo atveju, linkėčiau viešųjų pirkimų komisijai pasižiūrėti atsakingai į savo darbą – ne biurokratiškai, o geranoriškai. Tokia konkurso baigtis yra skaudi netektis Lietuvos architektūrai ir pačiam „Lietuvos kinui“, – prideda LAS pirmininkė.
Nyderlandų praktika – konkursai vykdomi keliais etapais
Gabrielius Varnelis – Nyderlanduose reziduojantis architektas, vienas iš studijos N‘OTHER įkūrėjų, pasakoja apie Nyderlanduose susiklosčiusią praktiką. Jis išskiria du vyraujančius konkursų tipus: konkursai, kurie būna kviestinio pobūdžio, arba konkursai, kurie yra atviri visiems, bet į juos patekti dažnai reikalingas realizuotų panašių objektų portfolio. Patekus į tokį konkursą, projektavimas vyksta keliais etapais, kurių metu dažnai būna organizuojami susitikimai su komisija bei perkančiąja organizacija.
Kelių etapų metu, komandų sąrašas yra trumpinamas iki kol lieka dažniausiai penkios perspektyviausios. Pastarosios gauna detalesnę užduotį ir turi pateikti toliau išvystytus savo projektų pasiūlymus. Tokio tipo konkursai būna skelbiami didesniems arba specifinių kvalifikacijų reikalaujantiems objektams (pvz. traukinių stotims).
Mažesniuose konkursuose taip pat vyrauja etapiškumas, tačiau į juos gali patekti ir komandos, kurios nebūtinai turi įgyvendintų panašaus tipo projektų. Šiuose konkursuose perkančioji organizacija kartu su atstovais iš savivaldybės turi daugiau įsipareigojimų. Jos neretai konsultuoja konkurso dalyvius, rengia kūrybines dirbtuves, į kurias būna įtraukiami ir kitų specialybių atstovai ar net vietiniai gyventojai.
Atrinkus geriausią projektą, skelbiamas atskiras konkursas, ieškant statybos rangovų, kurie siūlo savo sąlygas projekto realizacijai. Dažnai rangovas turi savo projektavimo tiekėją, kuris atlieka techninį ir darbo projektą. Šiame etape būna sprendžiami kvalifikaciniai klausimai, draudimai ir kiti techniniai aspektai.
Lietuvoje laimi dokumentus atitinkantis pasiūlymas
„Tokia viešųjų konkursų praktika užtikrina demokratišką ir skaidrų procesą. Objektyviai siekiama geriausiai konkurso užduotį atitinkančio rezultato ir tik tada ieškoma būdų kaip jį realizuoti. Tuo tarpu Lietuvoje per centrinę viešųjų pirkimų sistemą vykdomi konkursai būna dažnai tik vieno etapo. Tai lemia, jog dalyvaujantys tiekėjai iš karto turi atlikti ne tik visą konkurso užduotį, bet ir atitikti visas kvalifikacines bei technines sąlygas. Taip ir atsiranda ydinga sistema, kuomet sąlygos tampa perteklinės ir laimi nebūtinai geriausia idėja, o tiesiog formaliai visus dokumentus atitinkantis pasiūlymas.
Panaši situacija buvo ir „Naglio“ kino teatro konkurse. Nors konkurso objektas nedidelis (700 m2), bet buvo reikalingas ir konsultuojantis kino technologas, ir kvalifikuotas architektas, kuris per pastaruosius trejus metus realizavo kultūrinės funkcijos objektą, rengė šiam techninį projektą, turi specialų draudimą ir kitus dokumentus. Todėl nenuostabu, jog konkursas sulaukė tik 7 darbų“, – sako G. Varnelis.
2021-09-15, 9:38
Tikrai apmaudu, kai laimi ne idėja, patirtis ir žinios, o popierizmas ir biurokratija. Formalus požiūris ir nenoras gilintis į pačią idėja, dažnu atveju užkerta kelią norintiems dalyvauti konkurse, kvalifikacijos atitikimo reikalavimai ir kriterijai yra perkeliami iš vienų konkursų į kitus net nesigilinant ar tikrai tie dokumentai apskritai reikalingi. Ir kada gi baigsis biurokratija ir atsiras viešojo intereso gynimas ir Lietuvoje?