Statybų aikštelėje, ant pastato stogo, neretai galima pamatyti iškeltą vainiką. Lietuvoje ši tradicija turi itin gilias šaknis ir yra vis dar puoselėjama. Portalas SA.lt pasidomėjo, ką reiškia vainiko iškėlimas ant stogo ir kokius laikus ši tradicija gali siekti.

Užkelti vainiką – garbės reikalas

Lietuvos statybininkų asociacijos Statybininkų veteranų klubo prezidentas Julius Laiconas teigia, jog iškeltas vainikas ant statomo namo stogo reiškia, kad pagrindiniai statybos darbai yra baigti. Anot jo, vainikas įprastai iškeliamas tuomet, kai pastatomos gegnės – statybinės konstrukcijos, laikančios stogą.

„Esu iš Biržų krašto, taigi, kiek pamenu, ši tradicija ten vadinosi šelmenų baliumi. Vainiką trobos šeimininkams tekdavo „išsipirkti“ – buvo rengiamas balius. Ši tradicija yra atkeliavusi iš amžių glūdumos. Man atrodo, ji egzistuoja nuo pirmųjų žmonijos papročių atsiradimo. Vainikai taikomi jau nuo amžių glūdumos ir įvardinti tikslesnius metus būtų sunku. Manau, kad vainikai ant namų buvo pradėti kelti dar prieš Kristaus gimimą.

Tiesa, su vainiku yra siejama ir daugiau tradicijų: varduvininko pasveikinimas – vainiko užkėlimas virš durų ir vėliau ant galvos, derliaus užbaigtuvės, laidojant pinami gedulingi vainikai ir t.t.“, – kalbėjo J. Laiconas.

Pašnekovo teigimu, šiais laikais vainikas neretai keliamas ir didesnėse statybose.

„Paprastai rangovai ir vystytojai tai laiko garbės reikalu – pranešti, kad statyba baigiama. Po to statytojas, vystytojas ar rangovas palinki statiniui stiprybės, kad jis ilgai gyvuotų. Tradicija taikoma ir kitose šalyse, pavyzdžiui, Vokietijoje, kur itin iškilmingai atžymimi nauji statiniai.

Vienas žymiausių prancūzų architektų Le Corbusier yra pasakęs, jog gyvenamą būstą jis laiko šeimos šventove ir, jeigu, gyvenime egzistuoja šventi darbai, vienas iš jų yra gyvenamo būsto statyba.

Lietuvoje anksčiau trobos irgi buvo statomos kaip savotiškos šventovės – svarbus buvo trobos vietos parinkimas, stengdavosi, kad troba atitiktų biolokacijos principą, o ypač – statant bažnyčias. Jos anuomet buvo statomos ten, kur nėra tektoninių lūžių ir kitokių energetinių jėgų, esančių po žeme, arba vandens srautų, kas sukuria tam tikrus magnetinius laukus. Tai buvo daroma, kad žmonės atėję į bažnyčią jaustųsi labai ramiai. Panašiai tai buvo taikoma ir gyvenamiesiems namams“, – pasakojo J.Laiconas.

[prenumerata mailpoet_form_id=”7″ bg_color=”#b1cbd9″  image_url=”https://sa.lt/wp-content/uploads/2022/01/kranas.png” intro_text=”Svarbiausios” white_text=”statybų, NT, inžinerijos” outro_text=”naujienos – nepraleiskite!”]

Ant stogo keldavo ne tik vainikus

Etnologas Libertas Klimka tvirtina, jog skirtinguose Lietuvos regionuose vainiko iškėlimas ant statomo namo stogo, kaip tradicija, turėjo net keletą skirtingų pavadinimų su tam tikrais išskiriamaisiais bruožais.

„Nemuno žemupyje vainiko iškėlimą vadindavo bėringiu, Biržų krašte – kruoniu. Tačiau tuodu skiriasi nuo vainiko, nes iškeliami horizontaliai, tarsi kokia namo karūna. Iš eglišakių, karklo ar lazdyno vytelių padaromas karkasas, kuris prikaišomas ąžuolo, klevo, beržo šakelių, įtarpuojant ir lauko bei darželio gėlių.

Čia tinka ir bijūno žiedas, ir jurginas. Vėlų rudenį užbaigus darbus, tenka vainiką pinti iš pušų ir eglių šakelių. O vasarą papuošdavo jį net rugių varpomis. Bet ypač dažni vainikai iš ąžuolo lapų, – manyta, kad tuo suteikiama statiniui tvirtybės.

Žemaitijoje meistrai į vainiko vidurį įkabindavo iš medžio lentelės išpjautus sūrį ir butelį, – tokią laukiamų vaišių užuominą. Kitur dar kabindavo savo profesijos ženklą – medinius pjūklą, kirvuką, reples, kampainį, skriestuvą. Tokius pabaigtuvių vainikus galima būdavo pamatyti Užnemunėje bei Dzūkijoje“, – teigė L.Klimka.

Anot etnologo, neretai pasitaikydavo ir tokių papročių, kuomet statybos vadovui tekdavo lipti gegnėmis aukštyn ir iš bėringio pačiam pasiimti įvairius statybininkų sudėtus daiktus, pavyzdžiui, batus, marškinius, pirštines ir austinį rankšluostį. Tuo metu darbininkai laidydavo juokus ir su įvairiais rakandais mėgindavo sukelti triukšmą.

„Sėkmingai nusikabinusį dovanas meistrą parankiniai pakilodavo, tada daina pasveikindavo šeimininką. O šeimininkė ant stalo jau deda dideliausią dubenį šutinio, keptuvę „stačiokės“.

Pabaigtuvių vaišės turi savo pavadinimą, bet vėlgi, skirtingą įvairiose Lietuvos regionuose. Aukštaitijoje – „šelmenų balius“, jos šiaurės vakarų dalyje – „kruonio nugėrimas“, Mažojoje Lietuvoje – „bėringės“, Žemaitijoje – „kazilinės“, Užnemunėje – „sparinės“.

Pakeldamas pirmąją taurelę, meistras tradiciškai linki, kad trobesys visus pergyventų, kad jo vėjas nesugriautų, žaibas nenutrenktų, kad jis pilnas geros nuotaikos būtų“, – pasakojo L.Klimka.

Pažymėjus šį statybų etapą, darbai nesibaigdavo – likdavo uždengti patį stogą, sudėti grindis, įstatyti duris ir langus bei sukrėsti krosnį.