• tikkurila
  • ruukki
  • tikkurila
  • ruukki

Klaipėdos dramos teatras – pakilęs iš griuvėsių

2016 gegužės 29 d.

Po ilgų rekonstrukcijos metų duris atvėręs Klaipėdos dramos teatras naują gyvavimo etapą pradėjo visai kitu statusu. Senoji uostamiesčio teatralų citadelė šiandien įvardijama moderniausiu Lietuvos ir vienu moderniausių Baltijos regiono teatrų.

Priekaištavo, kad per mažai nugriovė

Seniausias šalyje teatras buvo pripažintas avariniu ir uždarytas dar 2007-aisiais, tačiau realūs jo pastatų ansamblio atnaujinimo darbai pradėti 2010 metais, kai buvo pasirašyta sutartis su generaliniu rangovu – bendrove „Pamario restauratorius“. Rekonstrukcijos ir interjero sprendinių projektą rengė klaipėdiečiai architektai Kristina Jurkutė, Stanislovas Lukšas ir Saulius Manomaitis.

S. Lukšas pripažino, kad po pastarosios teatro rekonstrukcijos sovietmečiu buvo nusidėvėjusi ne tik technologinė įranga – įvertinę nevykusius anuomečius projektinius sprendinius ir nekokybiškus statybos darbus specialistai diagnozavo ir itin prastą konstrukcijų būklę.

s luksas

Stanislovas Lukštas, architektas

Tai projektuotojus įtikino imtis drąsių sprendimų, kurie leistų pakeisti padėtį iš esmės. Užuot renovavus teatro priestatą iš Danės upės pusės, apsispręsta jį nugriauti. Po rekonstrukcijos išliko trys autentiški fasadai: iš Teatro aikštės, Teatro gatvės pusės ir vidinis.

„Ekspertai siūlė įvairių variantų, kaip sustiprinti konstrukcijas, tačiau tai būtų buvę gana brangu ir neracionalu. Ir nors iš pradžių dar buvo nemažai abejonių, ar tikrai verta griauti, vėliau net sulaukėme priekaištų, kad per mažai nugriovėme“, – su šypsena prisiminė pašnekovas.

Tai projektuotojams atrišo rankas ir sprendžiant neracionalaus patalpų išplanavimo problemą. Antai anksčiau grimo patalpos buvo suprojektuotos centrinėje pastato dalyje, tad jų nepasiekdavo natūralus apšvietimas, o sandėliams buvo skirtos erdvės prie išorinės dienos, gaunančios dienos šviesą.

„Rekonstrukcijos metu tarnybinių patalpų struktūrą ir išplanavimą pakeitėme iš esmės. Erdves, kurioms svarbus natūralus apšvietimas, iškėlėme ties išorine siena. Sykiu buvo pagyvintas nykus fasadas Žvejų gatvėje – jame atsirado daugiau langų“, – komentavo architektas.

Po pastatu užplombavo šaltinį

Bendrovės „Pamario restauratorius“ specialistai, nuardę senojo Dramos teatro priestatą, po senuoju pastatu iškasė gruntą ir paklojo naujus polinius pamatus. Kad teatras stovėtų stabiliai, neskilinėtų jo sienos, iš viso buvo įrengti keturių tipų poliai, kurių bendras ilgis siekia beveik 7 kilometrus.

a kliukas

Aldas Kliukas, bendrovės „Pamario restauratorius“ vadovas

Po Didžiosios salės scena ir parteriu numatytiems kėlimo mechanizmus teko gerokai išgilinti gruntą. „Pamario restauratoriaus“ vadovo Aldo Kliuko skaičiavimu, iškastos šachtos gylis siekia 4 metrus žemiau Teatro aikštės ir 2 metrus žemiau Danės upės lygio. Sudėtingai hidraulinei stūmoklių ir kitų mechanizmų sistemai įrengti pamatų duobė buvo paversta didžiule betono dėže.

„Betonavimo darbams buvo naudojamas sutankintas betonas, kuris nepraleidžia vandens ir atlaiko didelį jo spūdį. Tiesa, per kelerius rekonstrukcijos metus vandens tai vienur, tai kitur pasirodydavo, tačiau ilgainiui išgaudėme kiekvieną skylutę. Tam naudojami specialūs geliai, sandarinimo juostos“, – pasakojo A. Kliukas.

„Pamario restauratoriaus“ vadovas prisiminė ir kuriozinę situaciją – tarsi būtų maža iššūkių, kasdami gruntą statytojai aptiko šaltinį. „Ką gi su juo daryti – į kitą pusę nenukreipsi, neužtvenksi. Sunkiausia užduotis buvo organizuoti darbus taip, kad vanduo neišplautų betono, iki jis sukietės. Įleidome šulinio žiedą, siurbėme vandenį ir betonavome. Galiausiai šaltinėlis liko užplombuotas po betoninėmis grindimis“, – prisiminė pašnekovas.

Lubos laikėsi lyg ant siūlų

Probleminių taškų nestigo ir Dramos teatro vestibiulyje. Didžiausią grėsmę čia kėlė įlinkusios lubos. Jas nuspręsta demontuoti, tačiau vos statybininkams pradėjus ardymo darbus lubos nugriuvo pačios, kartu nusitempdamos ir vienos sienos fragmentą.

„Lubos teatro vestibiulyje buvo avarinės būklės, kaip paaiškėjo, joms buvo panaudota labai plona armatūra. Nenuostabu, kad jos nugriuvo vos prisilietus“, – kalbėjo „Pamario restauratoriaus“ vadovas A. Kliukas.

s manomaitis

Saulius Manomaitis, architektas

Rekonstrukcijos metu lubos buvo gerokai paaukštintos, kad dar labiau atsiskleistų istorinių teatro fasadų vaizdas. Be to, projektuotojai nusprendė atsisakyti anksčiau šioje erdvėje buvusių įvairių smulkių ir nefunkcionalių patalpų.

„Ankstesnės Dramos teatro rekonstrukcijos projekto autoriaus S. Manomaičio koncepcija anuomet buvo aktuali ir logiška. Kadangi sovietiniais laikais uosto teritorija buvo uždara, nuspręsta vakarinėje pusėje esančią vestibiulio sieną projektuoti uždarą, be langų. Dabar šioje miesto dalyje vaizdas iš esmės pasikeitęs, atsirado naujų vizualiai patrauklių objektų. Norėjosi, kad visai tai būtų matoma ir teatro lankytojams, tad buvo išgriautos menkavertės patalpos, o fasadas langais atvertas į piliavietę bei uostelį“, – pasakojo architektas S. Lukšas.

Unikali garso architektūros sistema

Didžiojoje salėje įdiegtos modernios technologijos šiandien suteikia galimybę visiškai transformuoti šią erdvę ir pritaikyti ją įvairaus pobūdžio renginiams. Kėlimo mechanizmai ir sceną, ir parterį gali atskirais segmentais kiloti įvairiais lygiais. Tad parteryje nuleidus kėdes, pagal poreikį galima suformuoti ir visiškai lygų, su scena susiliejantį pagrindą, ir amfiteatro pakopas.

S. Lukšo teigimu, Dramos teatro Mažojoje salėje buvo išlaikyta ankstesnė koncepcija – esą su šia erdve susigyvenęs teatras radikalių pokyčių nepageidavo.

„Esmė nesikeitė, tik viskas buvo atnaujinta. Pavyzdžiui, žiūrovų salėje sunkiai sukosi rato konstrukcija, nes pastatas ilgainiui nusėdo, tad mechanizmai buvo sutvarkyti“, – aiškino specialistas.

Dramos teatre įdiegta vienintelė tokia Lietuvoje amerikiečių kompanijos „Meyer Sound“ elektroakustinė garso architektūros sistema „Constellation“ skirtingiems pasirodymams leis pritaikyti atitinkamus akustinius nustatymus, elektroniniu būdu keičiant pastato garso sugėrimo lygį. Šią sistemą sudaro Didžiojoje salėje sumontuoti 44 mikrofonai, 15 mikrofonų virš scenos ir maždaug 150 žiūrovų akiai nematomų garso kolonėlių. Įvairios akustikos rūšys, pasirenkamos ir valdomos kompiuteriu, sukuria buvimo skirtingose erdvėse efektą.

Senieji fasadai – visu grožiu

„Pamario restauratoriaus“ vadovas A. Kliukas bene sudėtingiausiu rekonstrukcijos etapu linkęs įvardyti pamatų įrengimą.

„Žinoma, nemažai keblumų kilo ir dėl ardymo, griovimo darbų, kurie startavo turistinio sezono įkarščiu. Vis dėlto tai senamiestis, reprezentacinė miesto vieta, o darbai susiję ir su triukšmu, ir su dulkėmis. Kad sklistų kuo mažiau dulkių, statybvietėje nuolat buvo laistomas vanduo – jo išlieta tonomis“, – pasakojo pašnekovas.

k jurkute

Kristina Jurkutė, architektė

Stringant finansavimui darbai buvo atliekami etapais. Tad 2015-uosius, paskutinius rekonstrukcijos metus, A. Kliukas įvardija kaip kupiną įtampos metą – visus teatro vidaus apdailos darbus įmonės specialistams teko įgyvendinti rekordiškai greitai – vos per devynis mėnesius.

Architektas S. Lukšas pripažino, kad Dramos teatro interjere po rekonstrukcijos mažai kas liko autentiška. Vestibiulyje daugiausia dėmesio skirta jaukumui sukurti, nes sovietmečiu dėl medžiagų stygiaus kaip pagrindiniai apdailos elementai naudoti betonas ir kiliminė danga. Projekto autoriai prioritetą teikė natūralioms medžiagoms: vestibiulyje dominuoja medžio, granito, sanitariniuose mazguose – marmuro apdaila, betoninė balkono siena buvo pakeista skaidria pertvara iš grūdinto stiklo.

„Pagrindinis tikslas vestibiulio interjere buvo išryškinti senuosius pastato fasadus. Taip pat daug dėmesio skirta funkcionalumui, kad žiūrovams būtų patogu, jog ties drabužine ar tualetais nenusidriektų ilgos eilės. Be to, anksčiau teatre veikė vienas, o po rekonstrukcijos įrengti trys barai“, – vardijo S. Lukšas.

Restauruojant kėdes – netikėtumas

Anot architekto, teatralų pageidavimu Didžiojoje salėje pasirinkta tokia apdaila, kad šioje erdvėje spektaklių metu būtų kuo tamsiau ir nuo šviesų nesklistų atspindžiai.

„Specialios akustinės plokštės turėjo būti medinės ir sykiu nedegios. Žinoma, tokius reikalavimus suderinti sudėtinga, tačiau galiausiai suradome vienus suomių gamintojus, kurie pasiūlė faneruotas gipsines apdailos plokštes su atitinkama perforacija pagal konkrečius akustinius reikalavimus“, – aiškino pašnekovas.

Ir Didžiajai, ir Mažajai salei buvo pagamintos naujos kėdės, tačiau dalį senųjų krėslų nuspręsta prikelti naujam gyvenimui.

„Naujos kėdės buvo gaminamos pagal senųjų analogą. Tik dalį Didžiosios salės kėdžių, kurios, kaip įsivaizduoju, buvo pagamintos Adolfo Hitlerio atvykimo į Klaipėdą proga, restauravome ir tarp Mažosios salės juodų kėdžių pamėtėme tokių tamsiai raudonų akcentų. Įdomu, kad tokios spalvos gobelenas atsirado po paskutinės teatro rekonstrukcijos, mat senuosius krėslus atnaujinę restauratoriai po šia medžiaga rado žalią audinį. Tačiau kadangi baldininkai pagal ankstesnį pavyzdį jau buvo užsakę būtent tamsiai raudonos spalvos gobeleną, nebeturėjome kur dingti“, – prisiminė pašnekovas.

Tikroji tiesa – po 7 sluoksniais

Senojo Dramos teatro pastato fasadui pavyko sugrąžinti autentišką spalvą. Tiesa, ryškus raudonų plytų atspalvio dažas sulaukė nevienareikšmiškų įvertinimų.

„Ne visiems ši spalva patiko, tačiau buvo atlikti specialūs polichrominiai tyrimai, kurių metu buvo rasta bemaž 7 skirtingi dažų sluoksniai. O kadangi autentiškiausiu laikomas pirminis sluoksnis, pagal jį pastatas ir buvo nudažytas“, – aiškino pašnekovas.

S. Lukšas prisipažino, kad projekto autoriai buvo maloniai nustebinti rangovo požiūrio – kitaip nei įprastai, architektams neteko kovoti dėl daugiau investicijų reikalaujančių medžiagų, dekoro elementų.

„Buvo susitarta, kad bendrosiose patalpose reikėtų naudoti prabangesnes medžiagas ir geriau pataupyti neviešose erdvėse, nors tikrai negalėčiau pasakyti, kad ir joms buvo skirti prasti produktai“, – kalbėjo S. Lukšas.

„Pamario restauratoriaus“ vadovas A. Kliukas pripažino, kad retame objekte įmonei tenka rūpintis faktiškai viskuo – nuo statybos darbų iki baldų pirkimo.

„Prieš pradedant darbus buvo daug nežinomųjų – juk teatrai rekonstruojami ne kasmet. Objektas ne tik reprezentacinis, bet ir labai specifinis, pradedant akustiniais, priešgaisriniais, technologiniais reikalavimais, baigiant estetiniais sprendimais. Todėl jei tektų rekonstruoti Klaipėdos muzikinį teatrą, jau būtume gerai pasikaustę“, – šypsojosi A. Kliukas.

Komentarai

Nemokami mokymai architektams ir inžinieriams
statyba ir architektura
archicad