Kokioje srityje ir kokioje kryptyje rengiamos magistrantūros studijos, priklauso nuo architektų ir generalistų santykio. Tai jau yra architektūros mokyklos valdymo ir organizacinės struktūros klausimas. Šiuo metu pastebima tendencija architektūros mokyklose kurti studijų programas srityse, nesusijusiose su menų (architektūros) studijomis. Naujų studijų programų rengimas – požymis, kad architektūros mokyklos yra akademinės rinkos dalyviai. Tai tikrai nieko gera nežada.
Priklausomai nuo profesinės ir mokslinės architektūros mokyklos vadovo kompetencijos architektūros mokyklos veiklos ir administravimo modelis gali kisti nuo struktūrinio profilinių padalinių modelio iki biurokratinės piramidės. Tai svarbu, nes kalbama ne apie esminę teorinių paradigmų kaitą skirtingais periodais, bet apie naujos kompetencijos, nesusijusios su architektūra ir urbanistika, atsiradimą. Problema yra tai, kad neaišku, kas ir kaip nustato vienos ar kitos studijų programos poreikį. Kokybiško naujų specialybių poreikio identifikavimo mechanizmo nėra.
Kritikos gerokai sumažėtų, jeigu studijų procese architekto profesija nebūtų tapatinama su ideologija, jeigu būtų aiškiai skiriamas procesas nuo procedūros, verbalinė populistika nuo amato. Aiški mokslinės ir profesinės veiklos struktūra padėtų atsakyti į klausimą: kokį specialistą rengia architektūros mokykla – kūrėją, turintį tvirtus profesijos pagrindus, ar archiurbopopulistą?
Strateginis klausimas – kokio lygio architektus gali parengti architektūros mokykla, sukonstruota jėgos, t. y. biurokratinės piramidės, principu? Atsakymas – architektai bus parengti pagal individualią mokyklos vadovo nuomonę, o tai gali visai nesutapti su visuotinai priimta aukšto lygio architekto samprata. Kodėl tokia schema turi galimybę funkcionuoti?
Atsakymas aiškus – tik pasitelktus biurokratinę piramidę galima daryti įtaką studijų programų turiniui, būnant kitos kompetencijos lauke, tik taip galima dalyvauti architektūros studijų procese, formaliai būnant kitoje, pavyzdžiui, socialinių mokslų (teritorijų planavimo, komunikacijos) arba humanitarinių (menotyros) mokslų, srityje, neturint jokių architekto profesijos įgūdžių ir kompetencijos.
Kalbant apie architektūros ir urbanistikos studijas aišku viena – tai yra sudėtingas procesas. Architektūros ir urbanistikos amato gali išmokyti tik aukšto lygio profesionalas. Tai daug laiko ir pastangų reikalaujantis darbas, nes dirbama individualiai, su konkrečiu studentu, o ne su auditorija. Kitu atveju galima kalbėti apie universitetinę biocenozę, kur architektų rengimas nėra veiklos prioritetas.
Kadangi daugelis universitetų orientuojasi į paslaugų teikimą, paprasčiausias būdas išlikti verslo logikos lauke – palengvinti universitetinio išsilavinimo reikalavimus, kad studentams būtų paprasčiau gauti studijų baigimo diplomą. Tokiu atveju galutinai aišku, kad architektūros bakalauras ir architektūros magistras nėra tinkamai parengti profesinei veiklai.
1999 metais 29 Europos šalių ministrai, atsakingi už aukštąjį mokslą, susirinkę Italijos Bolonijos universitete numatė Europos aukštojo mokslo bendros erdvės sukūrimo ir Europos aukštojo mokslo sistemos stiprinimo bei plėtojimo pasauliniu mastu gaires. Bolonijos deklaracijoje suformuluoti pagrindiniai siekiai turėjo būti įgyvendinti iki 2010 metų. Tačiau dabar tampa aišku, kad kai kurie esminiai dalykai liko neįgyvendinti. Įvairūs tyrimai atskleidžia, kad universitetinių studijų kokybė kai kuriose šalyse yra smarkiai smukusi, netgi vertinant minimaliausiais kriterijais.
Europos architektų taryba (EAT) perspėja apie pavojų, pamažu augantį daugumoje šalių, kurių akademinėse mokyklose veikia Bolonijos akademinio lygio vertinimo sistema (skaičiuojami kreditai). Mat čia dominuoja kiekybinis vertinimas, o EAT mano, kad su viešuoju interesu susijusių profesijų rengimo srityje būtina rūpintis ir studijų kokybe. Taip pat EAT skelbia pavojų, kad nuo valdžios kontrolės išsilaisvinusios aukštosios mokyklos papuolė į rinkos spąstus ir vis labiau pasiduoda iš išorės primetamiems poreikiams, kurie kelia grėsmę profesijų rengimo kokybei.
Reikia apsispręsti – ar rengiame architektus, ar išduodame diplomus studijavusiesiems architektūrą. Šias iš pirmo žvilgsnio labai panašias alternatyvas skiria vienas kriterijus – kokybė.
Užsakovas, atlikdamas buržua vaidmenį, dar XIX amžiuje suprato, kad architekto demiurgo laikai praėjo. Architektas pats to nesuvokdamas tapo verslo ir politikos kombinacijų priedėliu, galų gale ir pats tapo verslininku. Todėl galvojant apie profesinę architekto kompetenciją reikia galvoti apie ilgaamžės, prasmingos vertės kūrimą, atsižvelgiant į specifinius ekonomikos, socialumo ir aplinkos aspektus. Architekto kūrybos objektas – nebe meninė forma, o ilgalaikė socialinė, kultūrinė vertė. Kitaip architekto profesijos turinys pasieks neregėtas seklumas.
