Aiškumas būtinas, kitaip įsivyraus chaosas, ir šalia profesionalių architektų ir toliau turėsime apsišaukėlių, spėjusių tapti architektūros magistrais ir mokslų daktarais, bet neturinčių jokio supratimo apie architektūrą. Pagrindinės tokių asmenų veiklos sritys – neaiškios paskirties tarptautiniai ES projektai, seminarai, konferencijos, viešųjų ryšių akcijos, t. y. veikla, nesusijusi su architektūra. Pavyzdžiui, vieno tarptautinio projekto interneto puslapyje nurodomi tokie projekto vykdytojo ar atestuoto architekto mokslo interesų sektoriai: miestų architektūros ir visuomenės sąveika, miestų planavimas ir projektavimas, visuomenės partnerystė ir dalyvavimas formuojant miestų architektūrą, planavimo reglamentavimas ir demokratija (?!), miestų architektūros planavimo valdymas, miesto kultūra.
Lieka paklausti: kaip tai susiję su architektūra? Sąžiningas atsakymas būtų toks: pagrindinis interesas yra socialinių ir politikos mokslų sritys, todėl tai niekaip nesusiję su architektūra. Arba reikia išaiškinti terminus, nes neaišku, kuo skiriasi tradicinis terminas „architektūra“ nuo naujadaro „miestų architektūra“ ir kaip tai susiję su politine valdymo forma demokratija.
Archiurbopopulizmas
Formos, erdvinių struktūrų dimensija užgožiama antraeiliais dalykais, pavyzdžiui, pradedama komentuoti viena ar kita objekto ypatybė, t. y. dalykai, kurie iš tikrųjų yra siekiamybė, o ne realus projektavimo objektas. Pavyzdžiui, dabar labai madingi terminai, kurie daugiau yra bendro pobūdžio deklaracijos negu mokslinio naratyvo terminologija: ekologiška architektūra, ekologiška urbanistika, žalioji urbanistika, subalansuota, darni, tvari architektūra, išmanusis miestas, humaniška aplinka, tvarus judrumas ir t. t.
Tokius terminus kaip savotiškus burtažodžius vartoja politikai, viešųjų ryšių specialistai, valdininkai. Tai yra paprasčiausias gudravimas, nes neįmanoma prieštarauti savaime suprantamiems dalykams, kad architektūra turi būti estetiška, pigi, ekologiška, humaniška, kontekstuali, taktiška, demokratiška, profesionali, moderni, efektyvi ir t. t. Tokie pat nepaneigiami yra teiginiai, kad miestas turi būti kokybiškas, patogus, jaukus, saugus, žalias, ekologiškas, konkurencingas, bendruomeniškas ir t. t.
Aplinkosauginių, paveldosauginių ar eksploatacinių aspektų eskalavimas yra išsigelbėjimas architektūros diletantams. Taip susiformavo nauja kasta – mokslų daktarai, nerašę monografijų, ir architektai, neįgyvendinę kūrybinių projektų. Anksčiau projektai buvo braižomi, o dabar – rašomi. Iš tiesų esmė labai paprasta: architektūra arba yra profesionali (vadinasi, ir ekologiška, ekonomiška, ergonomiška), arba ne. Kita veikla arba priklauso ne architektūros sričiai, arba yra paprasčiausias archiurbopopulizmas.
Tokia situacija virsta realia problema. Profesinio atestavimo sunkumus LAR vienaip ar kitaip sprendžia, bet kur kas daugiau problemų yra architektūros studijų procese. Nekokybiškas studijų procesas tiesiog kuria naujų problemų: painiojami žanrai, ištrinamos architektūrinės kompetencijos ribos, iškreipiama architektūros autoriteto (meistro) samprata.
Atotrūkis tarp realios architektūros praktikos ir studijų – didelis. Studijų procese neproporcingai didelė žmonių, neturinčių nieko bendra su architektūros praktika, bet vadinančių save architektūrologais, kultūrologais, menotyrininkais ir pan., įtaka. Taip pat neaiški architektūrinė dėstytojų, save vadinančių teritorijų planavimo specialistais, kompetencija. Žinoma, tokiu atveju architektūros bakalauras ir magistras nebūtinai atlieka realią praktinę veiklą, nes egzistuoja įvairiausių veiklų, kurioms nebūtina net minimali profesinė architekto kvalifikacija: teritorijų planavimas, instaliacijos, viešinimas, parodų organizavimas, leidyba, kūrybinės dirbtuvės, videomenas, komunikacija, paveldosauga, aplinkosauga, gamtosauga, politika ir t. t. Ką ir kalbėti apie viešojo administravimo sektorių, kuriame galioja procedūrų, o ne profesinės kompetencijos logika.
Architektūros mokymas ir studijos architektūros mokykloje
Kartais teigiama, kad architektą sugadina rinka. Dalis tiesos yra, bet tiesa ir tai, kad dažnai turime reikalų su išsilavinusia profesine negalia (educated incapacity), už kurią atsakinga architektūros mokykla.
Mokymas ir studijos nėra sinonimai, nes galima studijuoti architektūrą ir būti absoliučiu architektūros diletantu. Praktiniai architektūrinio ir urbanistinio projektavimo pagrindai, įrankiai ir pagrindiniai kūrybos principai išdėstomi pagrindinėse (bakalauro) studijose. Be šio etapo diskutuoti apie kokybišką architektūrą nėra prasmės. Taigi architektas yra profesija, kuriai reikalingi tam tikri praktiniai įgūdžiai. Todėl šios profesijos gali išmokyti tik tas, kuris pats yra jos atstovas.
Interpretacijos prasideda magistrantūros studijose, kurios savo esme yra dviprasmiškos. Viena vertus, magistrantūros studijos architektūros kryptyje yra tolesnis profesinių įgūdžių lavinimas, suteikiant studentui daugiau fundamentinių architektūros ir urbanistikos mokslo srities žinių. Tai yra kita išsilavinimo pakopa, kuri angliškai kalbančiose šalyse apibūdinama kaip education and improvement of professional skills. Kita vertus, magistrantūros studijose kalbama apie gretutines sritis (pavyzdžiui, komunikaciją, parodų organizavimą, videomeną, instaliaciją, gamtosaugą, paveldosaugą ir pan.), kurioms nereikia profesinių architekto žinių išmanymo. Tai vadinama studies or self-education – tokios studijos gali būti traktuojamos kaip tobulinimosi kursai.
Pirmu atveju kalbame apie architekto profesiją, todėl dėstytojai turi būti aukšto lygio profesionalai, turintys didelį autoritetą ir praktinį patyrimą. Antru atveju kalbame apie dėstytojus, kuriuos galima vadinti generalistais (I. Laurs terminas). Kitaip tariant, tai žmonės, kurių žinios paviršutiniškos, o interesų laukas – labai platus. Jie negali mokyti architektūros meno, negali atskleisti didžiosios kūrybos paslapties, nes jų architektūrinė kompetencija neidentifikuota arba jos iš viso nėra. Tokie asmenys tegali dėstyti vieną ar kitą modulį. Architektūros meistro ir pagalbinės disciplinos dėstytojo kompetencija yra skirtingos.
