Ieva Merkė ir Elena Paleckytė
Šiandieninės Lietuvos mokyklos vis labiau skiriasi nuo sovietmečiu statytų pastatų. Naujos mokyklos statomos remiantis visai kitais, atviresniais principais, įtraukiant mokyklos bendruomenę į projektavimo procesą, o rekonstrukcijų metu senosios erdvės tampa vis atviresnės ir patogesnės. Būtent apie sėkmingas rekonstrukcijas ir naujas šalies mokyklas rugsėjo 1-osios proga kalbamės su „2L Architects & Engineers“ vadove Viktorija Blažiene. Jos vadovaujama įmonė realizavo keturių mokyklų projektus, laukia, kol atsidarys penktoji, o šiuo metu kuria dar trijų mokyklų projektus.
Lietuvoje – naujų mokyklų augimo ir transformacijų metas. Šiuolaikinė mokykla ir jos architektūra – kokios jos?
Apie modernias mokyklas šiuo metu kalbama labai daug – jos turi būti atviros, visiems prieinamos, šviesios, patogios, energetiškai aktyvios ir dar daug visko. Ypač džiugina Vilniaus miesto užsispyrimas naujas mokyklas ir darželius projektuoti rengiant architektūrinius konkursus, nes atsiranda dėmesys ne tik pastato funkcijai, modernumui, bet ir aukštai architektūros kokybei, projekto kontekstualumui ir konceptualumui.
Tačiau prisidėjus prie kelių skirtingų mokyklų projektavimo procesų, man šiuolaikinė mokykla yra nebeatsiejama ir nuo šiuolaikiškų, aktyvių ir nuoširdžiai vertininčių savo darbą mokyklos vadovų. Tokie vadovai aplink save buria kitaip į mokymosi procesus žiūrinčius mokytojus, kurie dažnu atveju pritraukia vis aktyvesnių mokinių ir jų tėvų, aplink mokyklą pradeda formuotis stipri bendruomenė. Tokie vadovai ieško bendraminčių architektų, kurie klausosi, ko reikia tokiai mokyklai sklandžiai veikti ir sudeda tai į projektą. Architektams užtenka išgirsti, ko reikia aktyviems mokytojams, kad jų neribotų klasės sienos, svarbu išgirsti mokyklos administraciją, kuri pasidalys patirtimi, kokie įrankiai padėtų jiems lengviau naudotis mokykla ir, galiausiai, svarbu pamatyti mokinius – kaip jie mėgsta mokytis, kaip ilsėtis, kaip žaisti ar bendrauti.
Besiruošdami British School of Vilnius (BSV) mokyklos projektavimui, kalbinote pačius mokinius, su jais surengėte kūrybines dirbtuves. Kokius pageidavimus, prašymus išsakė jie patys?
Dirbtuvių metu vaikai spėjo suprojektuoti visą mokyklą! Net nespėjus užduoti klausimų, jie tiksliai žinojo, ko naujai mokyklai reikia. Visi pasiūlymai rėmėsi erdvėmis ar detalėmis iš esamos mokyklos. Kai kurie jų minėti dalykai veikia puikiai jau dabar arba atvirkščiai, šiuo metu neveikia ir juos norėtųsi pakeisti.
Tiek mes, tiek mokytojai buvome maloniai nustebinti, kad vaikai daug dėmesio skyrė naujam mokytojų kambariui su daug minkštasuolių, masažinėmis kėdėmis ir didele virtuve, o direktoriaus kabinetą papuošė disko kamuolys. Naujoje mokykloje jiems buvo svarbu turėti vandens stotelių ir vietų savo gertuvėms ir maisto indeliams susidėti; valgykloje būtinai reikia laikrodžio, kad nepavėluotum į pamokas, o vieną iš klasių reikėtų dedikuoti kino teatrui ir būtinai turėti įrašų studiją filmuoti podcastams.
Tai, kad mus supanti mokymosi erdvė daro didžiulę įtaką mūsų aplinkos suvokimui patvirtino ir tai, kad visi BSV mokyklos mokiniai piešdami biblioteką visuomet nupiešė apvalų minkštą fotelį knygų lentynoje (lygiai tokį, kokį turi ir labai naudoja savo mokykloje), o vaikai iš Ukrainos piešdami mokyklą būtinai ten nupieš ir slėptuvę.
Kam projektuojant šiuolaikines mokyklas skiriami didžiausi prioritetai?
Norint spėti su nuolat atsinaujinančiomis technologijoms bei įrankiais, skirtais padėti mokytis, labai svarbus yra universalumas ir lengva patalpų bei erdvių adaptacija skirtingoms veikloms. Kad esant poreikiui koridorius galėtų būti laikina erdvė popamokiniams būreliams, sporto salėje būtų galima organizuoti renginius, o valgykloje vaikai galėtų ruošti namų darbus ar bendrauti. Didelis dėmesys skiriamas žmogaus individualumui. Stengiamasi, kad mokyklos pastate būtų kuo daugiau skirtingų erdvių. Tiek vaikai, tiek veiklos yra įvairūs, tad reikia, kad visų jų poreikiai būtų atliepti.
Atvirumas tapo didžiausia vertybe, kai mokyklos sąvoka prasiplėtė į erdvę, kuri yra gyva visą dieną, kuria naudojasi visa bendruomenė – sporto salės, lauko aikštynai, biblioteka ir kompiuterių klasės, valgykla ar erdvūs ir šviesūs koridoriai, kuriuose vyksta popamokiniai knygų klubai, būreliai, namų darbų ruošimas.
Tiek naujuose, tiek rekonstruojamose mokymo įstaigose yra svarbūs ir racionalūs, ekonomiški bei tvarūs sprendiniai. Visuomet siekiama naudoti kuo daugiau ilgaamžiškesnių ir vaikų stichijai patvaresnių medžiagų, ieškoti balanso tarp šviesių, atvirų ir sandarių, neperkaistančių erdvių, optimizuoti energijos poreikius. Naujoji karta auga nerimaudami dėl pasaulio ekologinės krizės, mokytis tvarioje mokykloje jiems yra svarbu.
Nuo pirmosios Jūsų realizuotos mokyklos – katalikiškos mokyklos Medeinos gatvėje projekto įgyvendinimo praėjo beveik ketveri metai. Kaip vertinate šį projektą iš laiko perspektyvos? Kokie sprendiniai pasiteisino?
Man labai svarbu, kad ryšys su darželiu vis dar išliko – ne kartą teko vykti pas juos į svečius apžiūrėti erdvių jų eksploatavimo metu, išgirsti patarimų kitiems kartams ir padėkų už patogius sprendinius. Universalumas buvo vienas labiausiai juntamų ir patogių šios mokyklos aspektų – darželio transformuojamos grupės leidžia lanksčiau organizuoti veiklas pietų miego metu, amfiteatre vyksta ne tik mokyklos renginiai, bet ir mišios, o multifunkcėje salėje pavyksta suderinti mokinių, sportininkų ir bažnyčios interesus, tad ji yra dažnai įveiklinta.
Į gatvės pusę nukreiptą koridorių įstiklinome vitrinomis. Ten nuolat rengiamos parodos – iš vidinės pusės eksponuojami tematiniai piešiniai, šitaip vaikai gali atsivesti tėvelius parodyti savo kūrinių po darželio darbo valandų.
Su mokytojais ar darželio auklėtojais daug kalbėjomės ir apie gerą akustiką, vėdinimo paprasto valdymo svarbą bei interjero ir eksterjero dangas – kurios labai tiko ir norėtųsi daugiau, kurios visgi nepasiteisino ar tapo sunkiau prižiūrimos. Galiausiai, dėmesį patraukia iš toli matoma mėlyna lauko sporto aikštelė, kurią besidžiaugdami mokyklos atstovai vadina „mūsų baseinas“.
Gal galite daugiau papasakoti ir apie Kauno rajone esančių mokyklų atnaujinimo projektus?
Kauno mokyklų projektas buvo išskirtinis mums tuo metu dar nepažįstamu procesu ir forma (PPP konkursas, o vėliau ir projektas) bei savo masteliu – vienu metu buvo vystomi trys projektai Kačerginėje, Zapyškyje ir Mastaičiuose.
Pirmieji projektiniai pasiūlymai konkursui buvo pradėti rengti 2019 metų pavasarį ir tik po metų prasidėjo projektavimas. Per tą laiką buvo atlikta daug projektinių pasiūlymų korekcijų, derintasi su savivaldybe, investuotojais, rangovais, kurie buvo labai įsitraukę ir suinteresuoti projekto sėkmingu įgyvendinimu. Tai pavyko tik gan vėlai procese, bet mums buvo labai svarbu išgirsti ir rekonstruojamų mokyklų naudotojų nuomonę. Po jų įsitraukimo, projektavimo užduotis neformaliai pasipildė kasdieniškų mokyklos poreikių elementais, dėl jų pavyko išgirsti ir tėvų bei aplinkinių gyventojų pasiūlymus.
Kadangi apimtis buvo didelė, jį įgyvendinome su partneriais architektais, kurie padėjo atliepti į pagrindinius projekto tikslus – esamų statinių prieinamumo užtikrinimą, energinio efektyvumo gerinimą, trūkstamų erdvių ir mokymosi vietų užtikrinimą bei vidaus klimato sąlygų pagerinimą. Matyt, šie tikslai yra pagrindiniai siekiant atnaujinti daugelį senų mokyklų. Džiugu, kad rekonstrukcijų atveju daug dėmesio skiriama ir lauko infrastruktūros gerinimui bei naujų funkcijų atsiradimui – lauke norima organizuoti vis daugiau mokymosi veiklų, ten svarbu kokybiškos sporto ir žaidimų erdvės, patogus mokyklos aptarnavimas, dviračių stoginės, kiss and ride vietos, kuriami pažintiniai daržai ir sodeliai.
Šiemet Kačerginės, Zapyškio ir Mastaičių mokykloje jau bus švenčiama antroji mokslo metų pradžia, nekantriai laukiu pamatyti į mokyklą žygiuojančius moksleivius ir kartu labai džiaugiuosi, kad po ilgo proceso šis PPP projektas buvo įvertintas Jungtinių Tautų dėl poveikio aplinkai mažinimo ir atkartojamumo. Tikiuosi, tai padrąsins Kauno rajono bei kitas savivaldybes toliau intensyviai naujinti ir gerinti mokymosi erdves.
Kur semiatės žinių, kas įkvepia kuriant šiandienos mokyklas?
Įkvėpimo ir energijos šaltinis yra vis nustebinantys vaikai. Tapo labai svarbu juos visokiausiomis formomis įtraukti į mokyklos kūrimo procesą, skatinti atidžiau stebėti mokyklos erdves, inžinerines sistemas, operavimo procesus, leisti patiems kurti. Bendraujant su jais, supranti, kas šiuo metu yra aktualu (podcastų ir streaminimo kabinetai, erdvės tiktokų kūrimui), kas juos ramina ir intriguoja (mažas zoologijos kabinetas, baseinai, kino salės, lenktynių trasos), kartais išgirsti, kad reikia tiesiog daugiau sūpynių mokyklos kieme.
Dalyvaujant Architektūros fondo organizuojamose Keliaujančiose architektūros dirbtuvėse pasimato, kad vaikai gali ne tik kurti, bet ir patys pasistatyti sau erdvės žaidimams, poilsiui, o vėliau jomis ir nuoširdžiai rūpintis – tereikia juos nukreipti tinkama linkme!
Kartu labai įdomu šiame procese bendradarbiauti su įvairiais Lietuvos ir Europos architektais – lenkais, ispanais, ukrainiečiais. Tai padeda palyginti šių šalių požiūrius, teisines sistemas, išgirsti ir pritaikyti jų gerąją praktiką, nekartoti jau ankstesnių klaidų. Šiuo metu kartu su ukrainiečių partneriais projektuojame naują mokyklą Bučai, kur jos labai trūksta. Ten kuriant naują mokyklą, žavi projekto iniciatorių, savivaldybės įsitraukimas ir kartu įdomiu iššūkiu tapo noras į šį procesą įtraukti mokytojus, administraciją, Bučos gyventojus ir mokinius. Dirbtuvių, žaidimų ir bendro mokyklos kūrimo procesas jiems buvo neįprastas, tačiau mes tikime, kad būtent visų suinteresuotų šalių įtraukimas į procesą yra ypač svarbus šiuolaikinei mokyklai.
Ateities mokykla – kokia ji? Kaip mokyklos atrodys po 20-ies metų?
Mane labai intriguoja mintis, kad ateityje mokslas, švietimas dar labiau išeis iš už mokyklos, kaip pastato, ribų. Jis kelsis į muziejus, viešąsias bibliotekas, aplinkosaugos centrus, universitetus, miškus ir kalnus – į pasaulį, apie kurį ir iš kurio turėtume mokytis. Tikiuosi, tai įgalins ir skatins technologijas daugiau naudoti kaip pagalbinius įrankius, o ne sprendimo būdus, leis lengviau pritaikyti teorines žinias praktikoje. Galbūt projektuosime mokyklų padalinius miške, kur vaikai mokysis trečiadieniais, o kartą per mėnesį fizikos ir matematikos pamokos vyks Tarptautinėje kosminėje stotyje?
Su kuo rugsėjo 1-oji asocijuojasi Jums, nuolat kuriantiems naujas mokyklas?
Rugsėjo pirmoji mums – visada ypatinga. Kaskart ima tas pirmos dienos jaudulys, kai naujai mokyklos atveria duris. Galima lengviau atsikvėpti po intensyvaus darbo siekiant laiku atidaryti mokyklą. Taip pat labai įdomu stebėti kur vyksta renginiai, kaip juda srautai, kur buriasi žmonės, smalsu, ar erdvės bus naudojamos taip, kaip suplanuota.
