Architektūra nuo modernizmo aušros orientuojasi į vizualinius sprendimus, siekdama sukurti „švarias“, patrauklias erdves. „Švarias“ – formos, spalvų atžvilgiu (neskaitant sąlyginai trumpos postmodernizmo ryškių spalvų pertraukos). Tačiau toks požiūris dažnai apriboja erdvės patirtį, ypač tiems, kuriems regėjimas nėra pagrindinis būdas suvokti pasaulį. Dalyvaujamojo dizaino principai ir multisensorinės architektūros integracija parodo, kaip žmonių su negalia patirtys gali praturtinti erdvės kūrimą. Toks požiūris leidžia įtraukti platesnes pojūčių sistemas, kurios ne tik padeda gerinti prieinamumą, bet ir kuria gilesnį ryšį tarp erdvės ir žmogaus. Šiuos instrumentus savo praktikoje pasitelkia belgų architektas, dr. Peteris-Willemas Vermeerschas žvilgsnį savo profesiniame gyvenime telkiantis į žmonių, turinčių specialiuosius poreikius, patirtis urbanistinėje aplinkoje. Savo žiniomis jis geranoriškai pasidalino ir su Lietuvos auditorija.

Vizualumo dominavimas ir multisensorinių patirčių ignoravimas: gali būti kitaip?

Peteris-Willemas Vermeerschas pabrėžia, kad architektūrinė praktika dažnai remiasi vizualiniu šališkumu, kurį sustiprina modernistiniai abstrakcijos principai ir architektūriniai įrankiai, tokie kaip 3D modeliai ar brėžiniai. Šie įrankiai sukuria aplinką, kurioje daugiausia dėmesio skiriama vizualinei estetikai, ignoruojant kitus pojūčius. Tai gali lemti nepatogias ar net neprieinamas erdves, ypač žmonėms su regėjimo, klausos ar judėjimo negalia.

Nuo ko paprastai prasideda projektavimas? Mums rūpi sužinoti, kokios pagalbos reikia vienus ar kitus specialiuosius poreikius turintiems žmonėms. Ir mums rūpi jų orumas, tad ieškome, kaip fiziniais daiktais palengvinti jiems dalią, tarkime, patogiame aukštyje sumontuoti turėklus šalia laiptų. 

Tačiau už fizinės interakcijos veriasi mums nepasiekiamas savitas pasaulis, kur grožis įgauna kitas dimensijas. Prisipažinkime, kuris iš mūsų pagalvojame, kad prisilietimas gali būti… gražus? Toks buvo vieno žmogaus su regos negalia komentaras, kai jis palytėjo durų rankeną.

O amerikietė Elaine Ostroff, visą gyvenimą kovojusi už visiems prieinamos aplinkos kūrimą, universalaus dizaino principų diegimą, dar 1997 m. atkreipė pasaulio dėmesį į faktą, kad ir naudotojas yra ekspertas – kas geriau gali žinoti, ką patiria žmonės su negalia, keliaudami per miestą ar po pastatą. 

Natūralu, kad paskaitoje dėstytų minčių atrama – kaip empatija ir dialogas nutiesia kelią į prieinamumą. Prieinamumas nėra prabanga, tai – kiekvieno žmogaus teisė laisvai judėti norima kryptimi. 

Peteris-Willemas, besigilindamas į šią sunkią sritį, susisiekė ir susitiko su fenomenaliu architektu iš Portugalijos, Carlosu Mourão Pereira. Portugalų architektas yra puikus pavyzdys, kaip galima peržengti vizualumo ribas. Po to, kai 2006 m. neteko regėjimo, Pereira pradėjo tyrinėti, kaip architektūra gali būti suvokiama per kitus pojūčius. Savo projektuose jis akcentuoja lytėjimo, garso ir kvapo svarbą, siekdamas sukurti erdves, kuriose žmonės galėtų laisvai orientuotis ir jaustis patogiai. Pavyzdžiui, viename jo projekte – jūros maudyklos erdvėje – buvo įtraukti įvairūs taktiliniai ir akustiniai elementai, kurie padėtų žmonėms patirti aplinką ne tik vizualiai, bet ir per kitus pojūčius.

C. M. Pereira – kūrėjas, kuriam aklumas – ne kliūtis. Jis projektuoja, ir neretai – tokio pat likimo bičiuliams. Vienas objektų – atviros jūros maudyklės („Sea Bathing“) Atlanto pakrantėje prie Lorinjano (Portugalija), neregiams galintis dovanoti neišdildomą patirtį – saugias maudynes jaučiant vandenyną pašonėje. Taip, žmogus, turintis regėjimo negalią, negali matyti vandenyno, bet jo artumas leistų patirti vandenyną: jis girdi bangomūšą, jaučia ją vandens purslais ant savo kūno, kai banga lūžta, o purslų intensyvumas, gausa nusako bangos dydį ir jėgą. Bendra negalia padėjo C. M. Pereirai padiktavo sprendimus, kaip maudyklose būtų galima nesunkiai orientuotis, viską sukurti taip, kad būtų saugu, maža to, dalis maudyklų potvynio metu būtų užliejamos bangų, taip lankytojai galėtų saugiai atsidurti bangose tiesiogine ta žodžio prasme. O su sūriu vandeniu, į maudyklas atklystų ir mažoji jūros gyvūnija, užsilikdama specialiuose rezervuaruose – žmonės liestų aštrius moliuskų kiautus pirštais ir tokiu būdu galėtų patirti, kas tai yra. Taip šalia garsų, pažadinamos ir taktilinė, kvapo bei kitos juslės.

Neapsimestinė žmonių su negalia įtrauktis

Lektorius ne tik tyrinėjo architektūrą iš žmonių su negalia pozicijos, bet ir kūrė procesą, kaip būtų galima – ne formaliai – įtraukti šiuos žmones į projektavimą ir sukurti erdvę, kurioje bent didžioji dalis visuomenės jaustųsi patogiai. Tai pavyko įgyvendinti projektuojant „Multisensorinį muziejų“ Van Abbe muziejuje, po ilgamečio (2015-2022) prieinamumo ir įtraukties tyrimo, kurį inicijavo Įtraukiosios visuomenės ambasada. Van Abbe muziejus Eindhovene (Nyderlandai) veikia nuo 1936 metų ir yra vienas garsiausių Vakarų Europos šiuolaikinio meno muziejų. Prieš kurdami objektą, visų pirma jie sumodeliavo procesą: kiek etapų, kokios trukmės bus bendradarbiaujama su visais dalyviais. Jie – tai architektai Peteris-Willemas Vermeerschas, Jeandonné Schijlen ir Tomas Dirrixas kartu su Van Abbe muziejumi ir Liuveno universitetu (Belgija).

Be žmonių su negalia, į procesą buvo įtraukti ir muziejaus darbuotojai, kad suvoktų būsimųjų lankytojų poreikius. Savo kaip mokslininko ir architekto atradimais bei kolegų patirtimi P.-W. Vermeerschas pasidalino ir paskaitoje.

Projektuojant, anot jo, pirmas judesys, turėtų būti įsisąmoninimas, kad pakviesti žmonės su negalia nėra stebėtojai – jie pilnaverčiai projektavimo dalyviai, o dialogas tarp architektų ir žmonių su negalia turėtų būti simetriškas, t. y. jie turėtų veikti kaip bendradarbiai, o ne užsakovo-paslaugų teikėjo ar pan. santykiai.

Atlikti įvairių visuomenės grupių įtraukimo į projektavimo procesą eksperimentai iškėlė naujus klausimus: Belgijoje jau svarstoma, kad visi žmonės, aktyviai įtraukti į projektavimo procesą, turėtų būti įvardijami kaip bendraautoriai, o svarbiausiai, jie turėtų gauti ir atlygį, antraip sunku būtų tikėtis nuoseklaus bendradarbiavimo – ypač su specialiuosius poreikius turinčiais žmonėmis, kuriems vis dar sudėtinga keliauti, sudėtingiau ir susirasti nakvynę, nekalbant apie būtinų poreikių užtikrinimą. Taip, taip, projektuojant muziejų, buvo sukviesti žmonės su negalia iš visos šalies, ne tik vietos gyventojai. Tai – tikroji demokratija.

Projektavimas iš žmogaus su specialiaisiais poreikiais pozicijų

Dialogas tarp architektų ir būsimųjų naudotojų – svarbus. Tačiau ne mažiau reikšmingas yra dialogas tarp skirtingus poreikius turinčių grupių, kurie gali būti net prieštaringi. Tarkime, atviros erdvės, kurios tinka klausos negalią turintiems žmonėms, gali būti per daug triukšmingos autizmo spektro sutrikimus turintiems asmenims. Neregiams būtina taktiline ir garso forma pateikta informacija: taktiliniai paviršiai, akustiniai signalai ir aiškios kvapų ribos padeda jiems lengviau orientuotis erdvėje. Van Abbe muziejaus projekte buvo sukurta taktilinė grindų danga ir akustiniai slopintuvai, kurie sumažino triukšmą ir pagerino orientavimąsi.

O klausos negalią turintiems tai nėra svarbu. Jiems aktualiau, kad būtų naudojamos vizualinės priemonės, tokios kaip šviesos ženklai ir specialūs vaizdiniai signalai, užtikrinantys geresnį komunikavimą ir orientaciją. Tačiau autizmo spektro sutrikimus turintiems žmonėms tylios erdvės ir struktūruota aplinka leidžia sumažinti sensorinį perkrovimą, užtikrinant ramesnę patirtį.

Savo ruožtu, žmonių neįgaliojo vežimėlyje horizontas – ties stovinčios žmogaus pusiauju, tad jiems lengviau prieinama informacija, kuri yra žemiau. Jiems architektai integravo platesnius posūkius ir tinkamus sėdimų vietų aukščius, kad žmonės, naudojantys ratukus, galėtų lengvai judėti ir bendrauti.

„Kaip parodyti projektuojamas erdves žmogui su regėjimo negalia? – pasakojo apie proceso eigoje architektams kilusius iššūkius P.-W. Vermeerschas. – Paprastai klientams rodome vizualizacijas, 3D virtualius modelius, ir jiems aišku.“ Pasisėmę patirties iš aklųjų architektų: portugalo Carloso Mourão Pereiros ir amerikiečių Christopherio Downey (Kalifornija, JAV), jie ėmėsi daryti maketus. Perpratę subtilumus ir suvokę, kokių žinių patiems trūksta, Peteris-Willemas su kolegomis atidžiai stebėjo, kaip žmonės su regos negalia liečia maketą, kaip jų piršai pamažu juda iš patalpos į patalpą – „juk analogiškai jie judės ir realioje erdvėje!”, – suvokė kūrėjai. Todėl stebint šį pažinties procesą, galima identifikuoti tokių žmonių judėjimo prioritetus, projekto trūkumus. Siekiamybė – kad žmogus su negalia kuo sklandžiau orientuotųsi erdvėje. 

Kartu su naujaisiais partneriais – būsimaisiais lankytojais, jie testavo ir medžiagas, vertino jų paviršiaus tekstūrą. Įvesta tikrai daug pagalbinių priemonių, lengvinančių žmonių su negalia būtį muziejaus aplinkoje, pavyzdžiui, poilsio – tylos! – zonas akliesiems; taip pat – užapvalino kampus, kad jie neužsigautų, ir kt.

Išmoktos pamokos

Integruojant žmonių su negalia patirtis į architektūros procesą, sprendžiamos prieinamumo problemos ir kuriamos įtraukios, multisensorinės erdvės. Tokie projektai kaip „Multisensorinis muziejus“ ir Carloso Mourão Pereiros darbai parodo, kaip architektūra gali tapti ne tik funkcionali, bet ir prasminga, suartindama žmones per bendrą pojūčių patirtį. Tačiau šis procesas reikalauja atidaus poreikių balansavimo, tinkamų priemonių naudojimo ir kūrybiško požiūrio, siekiant sukurti erdves, kuriose kiekvienas jaustųsi laukiamas ir suprastas.

Pasak Peterio-Willemo, ši patirtis – tai abipusis mokymasis: „Mes, sveikieji, mažai išmanome apie žmonių specialiuosius poreikius, tad dirbdami kartu, mokėmės ir mes!” Taip pat jie patyrė, koks imlus laikui šis procesas, ir ne tik architektams, bet ir kitiems proceso dalyviams: žmonėms su negalia, Van Abbe muziejaus darbuotojams. Labai svarbi to dalis – dialogas, kuriame vienodai gerai girdimi visų balsai, o pagarba leidžia išgirsti kitą bei rasti aukso vidurį tais atvejais, kai poreikiai skiriasi. 

Visa tai paakino architektus atidžiau projektuoti tiek su apšvietimu, garsu, tiek su medžiagomis ar erdve susijusius klausimus, kurti novatoriškus sprendimus. Apie tai, kaip ir dalyvaujamojo dizaino procesą (kiek etapų, kokios trukmės ir kt.) galite išklausyti Peterio-Willemo Vermeerschopaskaitoje „Enriching our understanding of architecture through disability experience“ („Turtinant mūsų supratimą apie architektūrą per žmonių su negalia patirtį“).

Straipsnis parengtas remiantis belgų architekto, hum. m. dr. Peterio-Willemo Vermeerscho paskaita „Enriching our understanding of architecture through disability experience“ („Turtinant mūsų supratimą apie architektūrą per žmonių su negalia patirtį“).  Paskaita skaityta Architektūros kokybės vystymo asociacijos kartu su partneriu „Statyba ir architektūra” / sa.lt rengtame nuotolinių paskaitų cikle „Pojūčių turtinga architektūra“, kurį finansavo Lietuvos kultūros taryba ir JUNG Vilnius.