Mums, gyvenantiems Lietuvoje, neretai atrodo, kad karščio bangos, sausros problemos mūsų šalyje neaktualios. Kartais mus paveda atmintis, kartais pamirštame senyvą kaimyną viršutiniame aukšte, leisgyvį dėl dieną-naktį tvyrančio karščio, o žemdirbių problemos regisi tolimos it atokiausia Visatos planeta. Tačiau mokslininkai nebesislepia už objektyvumo širmos: jie netiki, kad sugebėsime pakankamai ir laiku atvėsinti mūsų planetą, tad ragina visus kaip įmanoma sparčiau ruoštis klimato krizės padariniams, kurie ir dabar primena apie save, bet jau netolimoje ateityje užklups visa savo galimybe. Kaip tam ruošti mūsų miestus?
Kaip prisitaikymas prie klimato kaitos transformuos Europos miestus? I dalis
Pastatas, kuris taupo šilumą žiemą, nebūtinai yra atsparus karščiui vasarą
Be kitų, Europos miestams aktuali dar viena problema: dešimtmečius pastatų energetikos politika pirmiausia buvo orientuota į šildymo energijos mažinimą. Šylant klimatui, projektavimo užduotis tampa sudėtingesnė.
Gerai apšiltintas, tačiau netinkamai orientuotas, gausiai įstiklintas ir nuo saulės neapsaugotas pastatas vasarą gali smarkiai perkaisti. Todėl projektuojant ir renovuojant pastatus vis svarbesni tampa išoriniai saulės kontrolės elementai, natūralus ir naktinis vėdinimas, tinkamas langų ir įstiklintų fasadų projektavimas, pastato šiluminė masė, žaliosios infrastruktūros integravimas ir pasyvaus vėsinimo sprendiniai.
Du „Europos horizonto“ projektai – Impetus4Change ir MULTICLIMACT – Barselonoje, Paryžiuje ir Prahoje testuoja sprendimus, skirtus karščio stresui mažinti ir miesto atsparumui didinti, o jų rezultatai gali būti naudojami urbanistinio planavimo ir pastatų renovacijos politikai formuoti.
Tai aktualu ir Lietuvos miestams: renovacijos kokybė ateityje vis labiau turės būti vertinama ne tik pagal tai, kiek energijos pastatas sutaupo sausį, bet ir pagal tai, ar jame saugu gyventi vasaros karščio bangos metu.
Pavėsis tampa miesto infrastruktūros dalimi
Tradiciniame miesto planavime medžiai, skveras ar želdynas neretai buvo vertinami pirmiausia kaip estetinė arba rekreacinė miesto dalis. Klimato krizės akivaizdoje toks požiūris yra neadekvatus. Medžių lajos, dirvožemis, vanduo ir želdynai yra klimato infrastruktūra.
Jie gali mažinti paviršių ir oro temperatūrą, suteikti pavėsį, sulaikyti lietaus vandenį, palaikyti dirvožemio drėgmę ir biologinę įvairovę. Tačiau svarbu ne vien pasodintų medžių skaičius. Klimato atsparumui užtikrinti svarbūs brandžių medžių išsaugojimas, lajų danga, medžio augimui skirtas dirvožemio tūris, vandens prieinamumas ir žaliosios infrastruktūros junglumas.
Klimato atsparumui užtikrinti svarbūs brandžių medžių išsaugojimas. Šaltinis: DesirMED https://www.desirmed.eu/p/the-project
Tarptautiniai DRYAD, MED-IRENir DesirMED projektai testuoja gamta grįstus sprendimus, skirtus mažinti sausros ir gaisrų riziką. Tarp jų yra pasitelkiamos tokios priemonės, kaip miškų atkūrimas ir dirvožemio būklės gerinimas, kas padeda išlaikyti drėgmę ir reguliuoti vietos temperatūrą. Trees4Adapt Portugalijoje nagrinėja ieško galimybių atkurti teritorijas po gaisrų ir aiškinasi, ar atkurtosios miško ekosistemos gali būti atsparesnės būsimiems karščio bangoms ir gaisrams.
„Daugiau žalumos“ nėra pilnavertis atsakas
Architektams ir kraštovaizdžio specialistams vertėtų vengti pernelyg supaprastintos formulės, kad kiekviena žalioji priemonė automatiškai reiškia prisitaikymą prie klimato kaitos. Sprendinys turi būti vertinamas pagal vietos klimato rizikas.
Pavyzdžiui, naujiems želdiniams, kuriems per sausras reikia labai daug papildomo vandens, gali būti sunku išlikti. Netinkamai parinkta augmenija arba neprižiūrima sausa biomasė tam tikrose miesto ir laukinės gamtos sandūros teritorijose gali didinti gaisro plitimo riziką. Intensyvus laistymas gali konkuruoti su kitais vandens poreikiais sausros metu.
Todėl reikalingas ne tiesiog miesto „žalinimas“, bet klimatui atsparus, vandens ciklą ir gaisrų riziką įvertinantis urbanizuotos aplinkos žalinimas.
Karštis, sausra ir gaisras turi būti vertinami kartu
Dar vienas esminis pokytis – nuo atskirų pavojų vertinimo pereinama prie sudėtinių ir kaskadinių klimato rizikų.
Pavyzdžiui, karščio banga didina garavimą. Ilgalaikis kritulių trūkumas sausina dirvožemį ir augmeniją. Sausa augmenija didina gaisrų pavojų. Gaisras gali sutrikdyti elektros energijos tiekimą, transportą ar vandens infrastruktūrą. Sutrikus elektros energijos tiekimui per karščio bangą, gali nebeveikti aktyvaus pastatų vėsinimo sistemos. Gaisrų dūmai tuo pat metu dar labiau didina pavojų sveikatai.
Todėl miesto, miestelių valdžios pasirengimas nėra tik gebėjimas užgesinti gaisrą ar vietos bendruomenėms įrengti kondicionuojamą patalpą. Tai sistemos gebėjimas funkcionuoti sąlygomis, kai vienu metu patiriami keli tarpusavyje susiję klimato krizės sukelti iššūkiai.
Būtent tokią problematiką nagrinėja projektas MIRACA. Ispanijos atvejo tyrime vertinama, kaip transporto tinklai gali būti pritaikyti bendram karščio bangų, sausrų ir gaisrų poveikiui, kad ekstremaliomis sąlygomis būtų užtikrintas jų veikimas ir saugumas.
Kritinė infrastruktūra turi veikti ir esant ekstremaliam karščiui
Architektūros ir teritorijų planavimo požiūriu tai reiškia, kad būtina kelti klausimą ne tik „ar objektas gali būti pažeistas?“, bet ir „kas nutiks miestui, jeigu šis objektas nebefunkcionuos?“
Ką reikštų elektros pastotės gedimas karščiausią metų dieną? Ar ligoninė galėtų veikti nutrūkus elektros tiekimui? Ar ugniagesiai galėtų pasiekti priemiestyje stovintį kvartalą, jeigu gaisras atkirstų pagrindinį kelią? Ar evakuacijos maršrutas pats nepatenka į didelės gaisro rizikos zoną? Ar vandentiekio sistema išlaikytų vienu metu išaugusį gyventojų ir gaisrų gesinimo vandens poreikį?
Tokie klausimai klimato kaitos sąlygomis turėtų būti keliami dar prieš tvirtinant teritorijų planavimo ir projektinius sprendinius, o ne tik rengiant ekstremaliųjų situacijų planą jau pastatytai teritorijai.
Dirbtinis intelektas ir jutikliai leidžia pavojų nustatyti anksčiau
Prisitaikymas prie klimato kaitos vis labiau remiasi ne vien ilgalaikiu planavimu, bet ir realaus laiko duomenimis.
Bulgarijoje vykdomame MountResilience projekte sukurta platforma, jungianti stebėjimo priemones ir dirbtiniu intelektu pagrįstą prognozavimo algoritmą. Ji skirta anksti perspėti apie potvynius, miškų gaisrus ir kitus ekstremalius meteorologinius reiškinius. Projekto partneriai taip pat įdiegė termovizines kameras, galinčias aptikti karštį dar prieš pasirodant matomiems dūmams.
Tokios sistemos miestams atveria galimybę kurti dinamišką klimato rizikos valdymą: stacionarūs ir mobilūs jutikliai, palydoviniai duomenys, meteorologinės prognozės, DI modeliai ir gyventojų teikiami duomenys gali būti integruojami į savivaldybių GIS ir sprendimų priėmimo sistemas.
Adaptacijos klimato pokyčiams plano mastelis – viena konkreti gatvė
Savivaldybės klimato kaitos prisitaikymo strategija netenka didelės dalies vertės, jeigu jos tikslai neatsispindi teritorijų planavimo dokumentuose, projektavimo užduotyse, viešųjų erdvių konkursuose, infrastruktūros projektuose, pastatų renovacijoje ir investicijų prioritetuose.
Todėl vis svarbesnės tampa vadinamosios prisitaikymo trajektorijos (adaptation pathways) – ne vien galutinis priemonių sąrašas, bet nuoseklus sprendimų kelias, leidžiantis savivaldybei prisitaikymo priemones keisti ir stiprinti didėjant klimato rizikai.
Projektų Impetus4Change ir MULTICLIMACT dalyviai kuria priemones, kurios padeda miestams ir vietos valdžios institucijoms rengti bei įgyvendinti prisitaikymo prie klimato kaitos priemones būtent tokiu masteliu. Taip pat projekte NEVERMORE kuriamos klimato rizikos vertinimo ir prisitaikymo strategijų planavimo priemones: Mursijos (ispanija) atvejo tyrime daugiausia dėmesio skiriama sausrai ir vandens trūkumui, o Sitijoje (Graikija) – bendram karščio ir sausros poveikiui.
Karštis yra ir socialinės nelygybės klausimas
Du vienodo dydžio ir vienodos temperatūros miesto kvartalai nebūtinai patiria vienodą klimato riziką.
Gyventojas, turintis gerai izoliuotą ir nuo saulės apsaugotą būstą, galimybę jį vėsinti, automobilį bei progą laikinai išvykti, karščio bangą patiria visiškai kitaip nei vienišas vyresnio amžiaus žmogus, gyvenantis viršutiniame prastai renovuoto daugiabučio aukšte.
Todėl klimato atsparumo negalima atskirti nuo socialinio pažeidžiamumo.
ISMED-CLIM projektas Viduržemio jūros šalyse testuoja ankstyvojo perspėjimo sistemas, individualizuotas rekomendacijas ir sveikatos priežiūros reagavimo planus pažeidžiamoms grupėms. Graikijoje ir Ispanijoje dėmesys skiriamas lauke dirbantiems žmonėms, o Kipre ir Italijoje – nėščiųjų apsaugai nuo karščio.
Tai keičia ir urbanistikos klausimą. Reikia klausti ne vien „kur mieste karščiausia?“, bet ir „kur karštis sukels didžiausią žalą žmonėms?“
Viešoji erdvė turi būti tinkama naudoti ir itin karštą dieną
Klimato kaitai atspari viešoji erdvė negali būti vertinama tik estetiniu aspektu. Reikia patikrinti, ar vasaros dieną joje yra pavėsio, ar suoliukas nestovi saulėje, ar dangos neįkaista iki pavojingos temperatūros, ar yra geriamojo vandens, ar medžiai turi pakankamai dirvožemio ir vandens, kad išliktų po kelių iš eilės sausų vasarų.
Tai ypač svarbu projektuojant mokyklų ir darželių aplinką, ligoninių teritorijas, senjorų globos įstaigas, viešojo transporto stoteles, aikštes, pėsčiųjų gatves ir intensyvaus judėjimo maršrutus.
Kitaip tariant, svarbiu projektavimo kokybės kriterijumi tampa tai, kokį mikroklimatą ji sukurs ekstremaliausią vasaros dieną.
30 mln. eurų – miestų apsaugai nuo ekstremalaus karščio
Europos Sąjunga jau finansuoja projektus, kuriuose miestai tampa realiomis prisitaikymo prie klimato kaitos laboratorijomis.
2025 m. ES papildomai investavo 30 mln. eurų į projektus, skirtus miestų pritaikymui prie ekstremalaus karščio ir žmonių sveikatos bei gerovės apsaugai. Svarbus reikalavimas (ir čia turėtų suklusti mūsų savivaldybių atstovai): nepakanka, kad projektai CLIMACARE, EUROASIS ir PROTECT pademonstruoja, kaip ir kokie miesto vėsinimo sprendimai veikia; jie turi pasirūpinti, kaip šiuos sprendimus multiplikuoti ir finansuoti, kad jais galėtų naudotis daugiau Europos savivaldybių (vadinasi, bus skelbiami konkursai apsiimti išbandyti naujoves ir gauti tam finansavimą).
Tai esminis etapas: prisitaikymo prie klimato kaitos politika pereina nuo pavienių demonstracinių projektų prie klausimo, kaip veiksmingus sprendimus paversti įprasta miesto investicijų ir projektavimo praktika.
Ką tai reiškia Lietuvos miestams?
Lietuva nėra Viduržemio jūros regionas, tačiau būtų klaida manyti, kad ekstremalaus karščio problema mūsų miestams nėra aktuali.
Pastatai, viešosios erdvės ir infrastruktūra eksploatuojami dešimtmečius. 2026 m. projektuojamas kvartalas gali būti naudojamas ir 2070–2080 metais, kai klimato sąlygos bus kitokios nei tos, pagal kurias buvo formuojama didelė dalis dabartinių projektavimo normų ir praktikos. Todėl svarbu, projektuojant šiandien, vertinti ne vien istorinį klimatą, bet ir būsimą klimatą per visą numatomą pastato ar infrastruktūros gyvavimo laiką.
Savivaldybės turėtų klimato rizikos vertinimą nuosekliai sieti su bendraisiais planais, miesto želdynų politika, darnaus judumo planais, renovacijos programomis, infrastruktūros investicijomis, viešųjų erdvių projektavimo užduotimis ir architektūriniais konkursais.
Tad vyriausiojo architekto, urbanisto ar projektuotojo profesiniame lauke atsiranda vis daugiau klausimų, kurie anksčiau galėjo atrodyti esantys išimtinai aplinkosaugos specialistų kompetencija: kokia bus maksimali temperatūra šiame kvartale po 30 metų? Ar pastatas neperkais, jeigu kelias paras iš eilės naktį temperatūra reikšmingai nenukris? Kiek gatvės ploto vidurdienį dengs medžių ar statinių metamas pavėsis? Ar brandūs medžiai išliks po rekonstrukcijos? Kur nutekės vanduo per liūtį ir kur jis bus kaupiamas sausros laikotarpiui? Ar gyventojas galės pėsčiomis pasiekti vėsią, pavėsingą viešąją erdvę? Kas atsitiks, jeigu ekstremalaus karščio metu nutrūks elektros energijos tiekimas? Ar planuojama teritorija atspari ne vienam pavojui, o karščio, sausros, gaisro, liūties ir infrastruktūros sutrikimų kombinacijoms?
Tai jau nebe papildomi „žalieji“ klausimai. Jie tampa architektūros ir urbanistikos kokybės klausimais, pamatiniais mūsų ar mūsų vaikų išgyvenimui. Prisiminkime, kad miestas, kurį projektuojame šiandien, turės veikti būsimomis – ne tokio mums palankaus klimato – sąlygomis.
***
Jei norite daugiau sužinoti apie ES misiją „Prisitaikymas prie klimato kaitos“ ar savo galimybes pasinaudoti sukurtomis priemonėmis, kreipkitės į Lietuvos mokslo tarybos Nacionalinius kontaktinius atstovus (angl. National Contact Points) Aidą Štelbienę, aida.stelbiene@lmt.lt, ar Akvilę Eglinskaitę, akvile.eglinskaite@lmt.lt.
