Europa eilę metų bando suprasti, kodėl gausiai finansuojami mokslo ir inovacijų pasiekimai nesukuria realaus proveržio kontinento pramonėje, kodėl – įvykus kataklizmams – vis dar susiduriame su mirtinais, katastrofiškais padariniais? Prisiminkime 2024 metų Valensiją ar šių metų Prancūzijos, Ispanijos, kt. šalių gaisrus, mirtis dėl perkaitimo.
Atotrūkis tarp mokslo žinių ir praktikos
Šviesiausi Europos protai spėja, kad tai padiktuota atotrūkio tarp mokslo sugeneruotų žinių ir jų diegimo praktikoje. Stiprėja suvokimas, kad mokslinių tyrimų rezultatų nepakanka vien sukurti: juos būtina kuo greičiau paversti praktiniais sprendimais, demonstruoti realiomis sąlygomis, diegti ir plėsti jų taikymo mastą. Kartu akcentuojama, kad tokių iššūkių kaip klimato kaita, energetinis saugumas, skaitmeninė transformacija ar visuomenės atsparumas sprendimas yra tiesiogiai susijęs ir su Europos konkurencingumu bei strateginiu savarankiškumu.
Sprendimas? „Europos horizontas“ – tyrimams ir inovacijoms dedikuota programa, kurioje daug dėmesio skiriama ne tik žinių kūrimui, bet ir jų demonstravimui, diegimui, sisteminei transformacijai. Maža to, nuo 1984 m. vis kitais pavadinimais egzistuojanti ši tyrimų ir inovacijų programa 2021 m. buvo papildyta penkiomis ES misijomis, kurių pagrindinis tikslas yra iki 2030-ųjų pasiekti visuomenei apčiuopiamą rezultatą.
ES misija „Prisitaikymas prie klimato kaitos“
Viena jų yra skirta miestų prisitaikymui prie klimato kaitos (angl. Adaptation to Climate Change). Jos uždaviniai ir žinių generavimo bei diegimo procesas nuoseklus: visų pirma, būtina suprasti klimato kaitą, tada – įvertinti rizikas, po to sukurti atitinkamus sprendimus, vėliau juos išbandyti miestuose ir regionuose, o paskutiniuose etapuose: pritaikyti juos kitose teritorijose, galiausiai – mobilizuoti investicijas ir diegti didesniu mastu.
ES misijos „Prisitaikymas prie klimato kaitos“ chartiją pasirašiusios šalys ir savivaldos. Šaltinis: ES misijos „Prisitaikymas prie klimato kaitos“ portalas
Iš pradžių Misijos ambicijos buvo kuklios: norėta remti bent 150 Europos regionų ir vietos valdžios institucijų, siekiant didinti jų atsparumą klimato kaitai. Dabar jos smarkiai užaugusios, kaip ir įsitraukimas: šiuo metu Misijos chartiją jau yra pasirašę 333 ES regionai ir vietos valdžios institucijos (Lietuvoje: Alytaus m., Kėdainių r., Klaipėdos m., Panevėžio m., Tauragės r., Ukmergės r., Utenos r. ir Vilniaus m. savivaldybės), ir papildomai – 17 signatarių yra iš su „Europos horizontu“ asocijuotų šalių.
Kadangi su klimato krizės keliamomis grėsmėmis susiduriame vos ne kasmet, šis uždavinys yra neatidėliotinas, tad neapsiribojama vien darbu su tiesiogiai įsitraukusiomis vietovėmis, institucijomis – kuriama stipri prisitaikymo prie klimato kaitos praktikos bendruomenė, dalinamasi patirtimis, gerosiomis praktikomis, vis daugiau vietovių siūlosi tapti mokslininkų sukurtų inovacijų bandymo poligonais.
Per šešerius metus pavyko sugeneruoti tiek gerų sprendimų, instrumentų, kad darosi sunku naviguoti jų gausoje, tad Europos Komisija baigai kurti Prisitaikymo prie klimato kaitos sprendimų ieškiklį (Climate Resilience Solutions Explorer).
Kokios naujausios tyrimų kryptys?
Europa rengiasi ne šiaip ekstremaliam karščiui, sausroms ir gaisrams. Ji jau turi patirties – karščio bangos, sausros ir miškų bei gamtinių teritorijų gaisrai Europoje nebėra pavienės ekstremalios nelaimės. Jie vis dažniau tampa tarpusavyje susijusia rizikų grandine, kuri tiesiogiai veikia miestų planavimą, pastatus, viešąsias erdves, infrastruktūrą ir visuomenės sveikatą. 2026 m. vasara tai parodė ypač ryškiai.
Europos klimato, infrastruktūros ir aplinkos vykdomoji įstaiga (CINEA) 2026 m. rugpjūtį paskelbė apžvalgą kaip programos „Europos horizontas“ finansuojami mokslinių tyrimų ir inovacijų projektai padeda Europai reaguoti į ekstremalų karštį, sausras ir gaisrus bei prie jų prisitaikyti.
Šių projektų rezultatai aktualūs ne vien klimato mokslininkams. Jie vis labiau keičia ir architektų, urbanistų, savivaldybių vyriausiųjų architektų, teritorijų planuotojų, kraštovaizdžio architektų, infrastruktūros specialistų bei savivaldos administracijų darbą.
Karštis žudo daugiau žmonių, nei gaisrai
Gaisras yra matomas. Liepsnos, evakuacija, sudegę pastatai ir miškai iš karto atsiduria pirmuosiuose naujienų puslapiuose. Ekstremalaus karščio poveikis daug mažiau matomas, tačiau jo poveikis visuomenės sveikatai gali būti nepalyginamai didesnis.
2026 metų vasarą gaisrai Europoje. Sugeneruota DI, remiantis įvairiais šaltiniais
Vienas skaudžiausių 2026 m. Ispanijos gaisrų Almerijos provincijoje liepą nusinešė mažiausiai 12 žmonių gyvybių, o dar 23 žmonės tuo metu buvo laikomi dingusiais (neminint virš 7 tūkst. išdegusio ploto su visa flora ir fauna). Prancūzijoje vienas iš didžiųjų liepos gaisrų nusinešė dviejų ugniagesių gyvybes, o 2026 m. vasaros gaisrai privertė evakuoti dešimtis ir net šimtus tūkstančių žmonių.
2023 metų vasaros stichiniai gaisrai, tarp kurių – ir Lietuvoje. Šaltinis: EFFIS © EU 2023
Palyginimui, pažvelkime į tokį fenomeną kaip mirčių perviršis – reiškinys, kai faktinis mirčių skaičius tam tikru laikotarpiu yra didesnis nei įprastas (bazinis) tokių pat laikotarpių vidurkis, apskaičiuotas remiantis ankstesnių ramių metų duomenimis.
2026 m. Prancūzijoje karščio banga paveikė 92 departamentus, kuriuose gyvena 98,5 % žemyninės Prancūzijos gyventojų. Viename jų, Île-de-France regione, birželio 17 d.–liepos 2 d. smirčių perviršis siekė beveik 2 000 žmonių, t. y. 81,2 proc. buvo didesnis už tikėtiną. Tuo metu šalies sveikatos sistema fiksavo didelį tiesioginį karščio poveikį. Liepos 10 d. dėl hipertermijos ir šilumos smūgio, dehidratacijos bei hiponatremijos Prancūzijos skubiosios pagalbos skyriuose apsilankė 587 žmonės, o hospitalizacijų po tokių apsilankymų skaičius liepos 6–10 d. augo, o iki liepos 16 d. svyravo tarp 250 ir 350 per dieną. Ir nors tai ne kliniškai patvirtintų mirčių nuo karščio rodiklis, vis dėlto jo mastas labai aiškiai parodo karščio keliamą visuomenės sveikatos riziką.
Tai reikia turėti omenyje, kai kalbame apie karščio pavojų: gaisrų aukos registruojamos tiesiogiai, o didelė karščio poveikio žmonėms dalis nustatoma vėliau, epidemiologiniais ir statistiniais metodais, tad ir padarinius galime įvertinti po laiko.
Šis skirtumas svarbus miestų planavimui: didžiausia vasaros klimato grėsmė žmogui nebūtinai yra ta, kuri akivaizdžiausia.
Karščio banga – ir architektūros bei urbanistikos problema
Ekstremalus karštis nėra vien meteorologinis reiškinys. Jo poveikį lemia ir tai, kaip suprojektuotas miestas.
2022 m. birželio 18 d. Paryžaus nuotraukoje užfiksuota, kad rečiau žaliosios ar užstatytos teritorijos įkaista ženkliai mažiau, nei tankaus užstatymo. Šaltinis: NASA/JPL-Caltech
Tankiai užstatytose teritorijose asfaltas, tamsūs stogai ir fasadai, dideli nelaidžių dangų plotai, nepakankamas medžių lajų kiekis, menkas pavėsis ir prastas natūralus vėdinimas gali sustiprinti miesto šilumos salos efektą. Ypač svarbi tampa naktinė temperatūra: jeigu tankiai užstatytas rajonas naktį neatvėsta, žmogaus organizmas negauna galimybės atsigauti po dienos karščio.
Todėl klausimas „kaip sumažinti temperatūrą mieste?“ tampa ne vien aplinkosaugos, bet ir urbanistinės struktūros, architektūros, kraštovaizdžio, mobilumo ir visuomenės sveikatos klausimu.
Projekto CARMINE mokslininkai atlieka atvejų tyrimus Atėnuose ir Barselonoje, analizuoja būtent miesto karščio dinamiką, įskaitant naktinio karščio išsilaikymą, pasitelkdami ir gyventojų (!) surenkamus meteorologinius duomenis.
Miestų planuotojams tokie tyrimai aktualūs, nes vidutinė viso miesto temperatūra planavimo sprendimams pasako gerokai mažiau nei duomenys apie konkrečias gatves, kvartalus ir pažeidžiamas gyventojų grupes.
Nuo bendrojo miesto plano iki konkretaus kvartalo
Vienas ryškiausių pokyčių tyrimuose, ieškant tinkamų sprendimų, – klimato modeliavimas tampa vis lokalesnis.
„Europos horizonto“ projektas HealthRiskADAPT padeda miestams ir regionams labai detaliai kartografuoti karštį ir susieti jį su ligų bei mirtingumo rizika. Tokie duomenys naudojami ankstyvojo perspėjimo ir planavimo priemonėms kurti.
Dar detaliau aplinką vertina projekto AURORA tyrėjai, kurie Tamperėje ir Pori (Suomija), Vilniuje (Lietuva), Rygoje (Latvija) ir Taline (Estija), pasitelkę mašininio mokymosi modelį, kuria 1 kv. km raiškos miesto šilumos salos žemėlapius. Vėliau jie bus integruojami į šilumos smūgio rizikos vertinimo sistemą, jungiančią tris komponentus: sveikatai kylantį pavojų, ekspoziciją ir pažeidžiamumą. Vėliau dar keliuose miestuose, tarp kurių – ir Klaipėdoje su Joniškiu, bus patikrinta, ar rezultatai nėra klaidingi.
Tai labai svarbus principas teritorijų planavimui, juk vien aukšta temperatūra dar nerodo, kur klimato rizika didžiausia. Reikia žinoti, kas toje vietoje gyvena ir kas joje yra: kiek ten vyresnio amžiaus žmonių, vaikų, socialiai pažeidžiamų gyventojų, kokios būklės pastatai, ar būstai gali būti vėsinami, kiek teritorijoje medžių ir pavėsio, ar yra netoliese parkas, geriamojo vandens vieta, sveikatos priežiūros įstaiga, ar žmogus gali pėsčiomis pasiekti vėsesnę viešąją erdvę.
Tai reiškia, kad ateities miesto klimato žemėlapis turėtų būti ne vien temperatūros žemėlapis. Jis turėtų tapti erdviniu sprendimų priėmimo įrankiu.
Klimato rizikos žemėlapis gali transformuoti bendrąjį ir detalųjį planavimą
Jeigu duomenys rodo, kad konkrečiame kvartale sutampa trys dedamosios: dažnas didelis karštis, didelis gyventojų tankis ir didelis socialinis ar sveikatos pažeidžiamumas, savivaldybei skubiai reikia investuoti į šios vietos pagerinimą.
Tokioje teritorijoje būtų galima:
• didinti medžių lajų ir kitų želdinių plotą bei užtikrinti jų gyvybingumą;
• formuoti nenutrūkstamus pavėsingus pėsčiųjų maršrutus;
• mažinti nelaidžių, intensyviai įkaistančių dangų plotą;
• įrengti vandens prieigos ir atsivėsinimo vietas;
• numatyti viešai prieinamas vėsias erdves karščio bangų metu;
• saugoti miesto vėdinimo koridorius;
• nustatyti papildomus reikalavimus naujų kvartalų orientacijai, užstatymo morfologijai ir želdynams;
• prioritetizuoti mokyklų, ligoninių, globos įstaigų ir socialinio būsto renovaciją;
• pastatų renovacijoje vertinti ne tik energijos suvartojimą žiemą, bet ir perkaitimo riziką vasarą.
Kitaip tariant, klimato rizikos vertinimas gali tapti ne atskiru savivaldybės dokumentu, o vienu iš teritorijų planavimo ir investicijų prioritetų nustatymo sluoksnių.
Europos prisitaikymo prie klimato krizės politika akcentuoja būtinybę veikti proaktyviai: numatyti riziką, sukurti efektyvias prevencijos priemones, o kartu – ir ilgalaikį teritorijų atsparumą.
***
Jei norite daugiau sužinoti apie ES misiją „Prisitaikymas prie klimato kaitos“ ar savo galimybes pasinaudoti sukurtomis priemonėmis, kreipkitės į Lietuvos mokslo tarybos Nacionalinius kontaktinius atstovus (angl. National Contact Points) Aidą Štelbienę, aida.stelbiene@lmt.lt, ar Akvilę Eglinskaitę, akvile.eglinskaite@lmt.lt.
