Lietuvai Venecijos architektūros bienalėje atstovaujančios instaliacijos „Planeta iš žmonių“ autorius Julijonas Urbonas teigia, kad architektūra visada buvo persmelkta dviejų problemų – žmogaus ir gravitacijos. Projektu „Planeta iš žmonių“ jis ir Lietuvos erdvės agentūra (Lithuanian space agency) kviečia pasvarstyti, kas būtų, jei šių problemų neliktų.
Esate apsirengęs keistą blizgų rūbą. Kas tai?
Tai viena komunikacinio dizaino, „institualizacijos“ priemonių, kuriomis stipriname tikėjimą Lietuvos erdvės agentūros tikrumu. Identitetui kurti naudojame įvairias priemones: vizualinius rekvizitus ir logotipą, specialią dinamišką tipografiją, interneto svetainę, įvairias kitas skaitmenines priemones, specialiai suprogramuotą eilės bilieto-plakato-lankstinuko spausdintuvą, ir šią aprangą. Apranga – hibridiškas aksesuaras, kažkas tarp seilinuko ir kartais gatvėse dėvimos reklamlentės. Šis objektas universalus visomis prasmėmis, tolerantiškas skirtingiems žmonėms: skirtingos odos, ūgio, lyties, formų.
Visos mūsų grafinės ir komunikacinės priemonės naudoja žmogaus skeletu grįstą kalbą, sukelia daug refleksijų. Daugelis jų yra atspindinčios, tačiau ne todėl, kad mūsų socialinėje vaizduotėje kosmosas dažnai siejamas su kažkuo blizgančiu, o todėl, kad pats reflektyvumas reiškia apmąstymus, apsvarstymus. Aplinką atspindintis objektas ja ir tampa, tarytum joje dingsta, bet įgyja ir savą tapatybę.
Žodį space į lietuvių kalbą verčiate kaip erdvę, prancūzų, anglų kalbose reikšmės kitokios. Kaip suprantate šį žodį?
Space terminas anglų kalboje susiformavo istoriškai. Vėliau, supratus susipainiojimą tarp erdvės čia ir erdvės virš galvos, buvo įtraukti terminai outer space ir extraterrestrial, viršžemiška erdvė. Lietuvių kalboje to neturime, erdvę atskiriame nuo kosminės erdvės. Erdvė yra labai plati sąvoka, tad gal pavadinimą ir būtų galima versti kaip Lietuvos kosmoso agentūra. Bet nenorime susitapatinti su jau egzistuojančiomis institucijomis, tokiomis kaip Lietuvos aerokosmoso asociacija. Be to, norėtume kalbėti ne tik apie kosmosą, kuris konvenciškai suprantamas kaip esantis virš galvos, bet ir apie kosmosą, esantį mumyse.
Ypač vertiname daugiaprasmę kosmoso sampratą lietuvių kalboje – ji reiškia ir kažką gluminančio, nesuvokiamo, ekstremalaus, labai brangaus. Kodėl taip yra? Daug skyriau dėmesio tyrinėti terminui kitose kalbose – neaptikau nieko panašaus į mūsų kalbos vartoseną. Todėl lietuviškai galime galvoti apie kosmosą nebūtinai kaip apie apibrėžtą lokaciją, kažką už žemės traukos lauko, bet kažką apibrėžto socialiai.
Kosmosas gali būti kažkas, kas kelia iššūkius žemiškai prigimčiai, kas reikalauja iš mūsų savotiško atitolimo, susvetimėjimo patiems sau, pasižiūrėjimo į save iš ateivio perspektyvos, klausimo, kas iš tikrųjų esame?
Kodėl taip svarbu tikinti, kad Lietuvos erdvės agentūra yra tikra organizacija? Kaip ji persvarsto architektūrą?
Tai formuoja intymesnį empatinį ryšį tarp publikos ir projekto naratyvo, nugramzdina į „Planetą iš žmonių“ bei siejasi su vienu iš agentūros tikslų – priminti, kad viskas – nuo ekonomikos, politikos iki etikos, moralės – yra vaizduotės vaisius. Provokuojame susivokti, suprasti, kad viskas gali būti persvarstoma, nėra nekeičiama tiesa, kad viskas yra savotiška fikcija.
Lietuvos erdvės agentūra skatina persvarstyti architektūrą kaip vieną iš paveikiausių ir labiausiai persismelkusių vaizduotės priemonių, kuri šiandien išgyvena krizę. Daugelis, jei ne visos, didžiosios vizijos yra praeities šmėklos, prisotintos kolonializmo, rasizmo, elitizmo, homofobijos bei prilipusios prie Žemės, net jei ir mėginama discipliną katapultuoti į kosmosą. Agentūra visa tai redukuoja į dvi esmines architektūros problemas – žmogų ir gravitaciją – ir mėgina įsivaizduoti, kas būtų, jei jų nebebūtų. Ar išliktų architektūra?
Mano nuomone, pati tinkamiausia vieta tokiam minties eksperimentui yra niekis (angl. nothingness). O artimiausias ir lengviausiai pasiekiamas niekis yra atviras kosmosas ar, tiksliau, tam tikros vietos kosmose, kuriose nieko nėra. Žinoma, juodoji skylė – idealiausias pretendentas, bet ji yra pernelyg hipotetiška ir nepasiekiama fiziškai. Todėl „Planetai iš žmonių“ parinkau Lagranžo taškus, kuriuose atsiradę žmonių kūnai laisvai sklandytų ir pradėtų vienas kitą traukti savo silpnomis gravitacinėmis jėgomis, susitelktų į gumulą ir iš savęs formuotų naują kosminį kūną.
Ką mums sako tokia kosminės architektūros kompozicija iš žmogiškosios biomasės? Na, visų pirma, čia iškeliamas iššūkis architektūros prigimčiai. Juk nuo pat pradžių architektūros centre buvo žmogus, kuris „Planetoje iš žmonių“ tampa pačia architektūra. Vitruvijaus architektūros inversija!
Apsvarstomi ir kiti aktualūs šiuolaikinės architektūros sampratos klausimai, kaip kad teraformavimas ar planetinio mastelio architektūra, ekstremali architektūra, architektūrinė fikcija ir jos kūrybiniai metodai.
Maurice Merleau-Ponty kalbėdamas apie erdvę, sakė, kad erdvės taškas tampa vieta tik tada, kai galime ten įsivaizduoti žmogaus kūną. Ar galima sakyti, kad savo projektu kosmosą paverčiate erdve? Kaip projektas siejasi su fenomenologinėmis problemomis?
Taip, fenomenologijoje iš esmės viskas apibrėžiama per žmogiškąjį kūniškumą. O šiuo projektu kalbame net ne apie pasaulį be žmonių, bet apie žmones be pasaulio. Kaip tai įsivaizduoti?
Pastaruoju metu tam tikrose filosofinėse „mokyklose“ žmogus netenka centro. Staiga kone viskas – nuo grindų, dulkių iki supermenų, picų, smėlio kopų ir asteroidų – tam tikra ontologine prasme sulyginama į vieną mąstymo plotmę. Atsiranda kryptis, kalbanti apie antiantropocentrinę filosofiją. Mėginama pasvarstyti, kas tas žmogus, kai viską, ką žinome apie žmogų, ką apibrėžiame kaip žmogų, stumtelime į šoną. Jis tampa tuo, kuo ir yra: kosmine dulke ar plyta, iš kurios statoma kažkas naujo. Tai viena iš perspektyvų, per kurias galima svarstyti architektūrinės vaizduotės ir mąstymo restartą.
Žmogus tampa plyta, objektu, tad gal čia nebėra fenomenologijos sritis?
Žmogaus „suplytinimas“ galėtų būti lyginamas su esminiu fenomenologiniu metodu – redukcija – įsitikinimų apie žmogų ir pasaulį suskliautinimu ar suspendavimu. Tiesa, paviljono instaliaciją „įskliautinančios“ sienos-burės tam tikra prasme būtent į tai ir referuoja. Kita vertus, fenomenologinis mąstymas projekte padeda sustiprinti empatinį tiltą tarp „Planetos iš žmonių“ pasakojimo ir publikos. Čia svarbus terminas vaizduotė, kuris pats savaime turi polinkį į okuliacentriškumą, vaizdinę vaizduotę. Projekte svarstoma apie visas jusles, ypač kūniškąjį būvį, kinestezę, choreografinę vaizduotę, klausiama, ką kūnas gali ten, kur nėra žemiškųjų aplinkybių ir gravitacijos.
Vienas iš projekto elementų yra trimatis skeneris, savotiška striptizo scena, kurioje publika kviečiama „nusirengti“ savo žemiškąjį kūną. Nuskenuotas kūnas perkeliamas į simuliuojamą specialią kosmose vietą, kurioje nėra gravitacijos, oro, yra super šalta ir tamsu. Stebėdamas savo sklandantį kūną, veikiamą unikalių astrofizinių aplinkybių, žmogus susivokia, kad esminės erdvės sąvokos – viršus ir apačia, vertikalu ir horizontalu – praranda prasmę. Kas tokiu atveju yra vertikali laikysena, kai kojos nebetenka ryšio su žeme? Šios žemiškos sąvokos pakimba ore, tampa mentaliniais ar vaizduotės konstruktais. Galva ir užpakalis tampa hierarchiškai lygūs.
Kita vertus, pasirinkta poza monumentalizuojama amžiams, milijonams metų. Apie tai svarstant įtraukiama choreografinė vaizduotė, kelianti iššūkį tam monopolizuotam terminui – vizualioji vaizduotė. Kaip kūniškai, choreografiškai įsivaizduoti save ir, viena vertus, tapti kosminiu šokėju, choreografu, kita vertus, kosminiu architektu, matančiu save kaip choreografinę plytą, iš kurios konstruojama planetinio mastelio struktūra, monumentas, kosminė fosilija.
Kaip astrofizikas Karlas Saganas yra sakęs: esame iš kosminių dulkių, galiausiai vėl tampame dulkėmis, iš kurių formuojasi nauja planeta. Tam tikra prasme paviljone skatiname empatiją mikromasteliui, dulkei. Bet drauge kalbame ir apie didžiulį mastelį. Siekiame publikos suglumimo gretinant mikro ir makro skales, painiojant, kas yra žmogus, o kas planeta.
Gal galite daugiau papasakoti apie jau minėtą parodoje esantį skenerį?
Nuskenavęs žmogaus trimatį modelį, jis išgauna tam tikrus kūno parametrus: preliminarų svorį, tūrį, kontaktinius taškus. Pagal gan paprastą astrofizikos formulę paskaičiuojamas kiekvieno kūno gravitacinis laukas ir priskiriama atitinkama orbita. Katapultuoti į simuliajamas Lagranžo taško aplinkybes, ilgainiui traukdami vienas kitą, kūnai sutelkiami tam tikroje konsteliacijoje, žmonių žvaigždyne, susiformuoja daug orbitinių judėjimų, kūnai sukasi vienas aplink kitą, kol atsitrenkia, sukimba. Skenerio struktūra sudaryta iš šešių ratu išdėliotų išsleidžiamų modulių, ant kurių iš vidaus yra prikabinti juodi blizgūs veidrodžiai, o iš išorės – specialūs ypač pailgi ekranai. Pastaruosiuose rodomos skirtingos astrofizinės simuliacijos perspektyvos ir etapai: pirmasis rodo ką tik nuskenuoto kūno modelį, antrasis – kūną su priskirtu orbitiniu judėjimu, katapultuotą į Lagranžo tašką, trečiasis – kelis šimtus kartų pagreitintą ‘planetos iš žmonių’ simuliaciją.
Skenerio technologiją vystėme kone 3 metus ir pasiekėme išties unikalų rezultatą, kurį liaupsina tiek publika, tiek technologai. Visų pirma siekėme skenerį padaryti kiek įmanoma draugiškesnį skirtingiems žmonėms; skeneryje nebūtina sustingti, į jį galima patekti per bet kurią pusę, jis nėra choreografiškai didaktiškas. Choreografinį efektą sustiprina ekranai, aplink kuriuos lankytojai yra priversti vaikščioti bei tupinėti ir stiebtis norint apžvelgti visą ekranų vaizdą. Taip pat sprendėme, kaip padaryti šią gan didelo tūrio reikalaujančią instaliaciją prisitaikančią skirtingose erdvėse ir logistiškai tvarią. Sprendimai labai pasiteisino; jau suplanuoti turai į Australiją ir Kiniją!
Populiaru kalbėti apie tarpdiscipliniškumą, bet kaip jis įmanomas? Diciplina yra tam tikra prieiga, tapytojo prieiga skiriasi nuo mokslininko, netgi fiziko prieiga visai kita net biologo. Kaip jie susikalba, jei jų kalbos visiškai skirtingos?
Priklauso nuo pačių autorių, kūrėjų, vieni susikalba, kiti ne. Dažniausiai susikalba tie, kurie apskritai linkę į kitą, toleruoti ir būti empatiški. Yra tokių, labai plačia prasme kalbu, kurie netoleruoja ir nenori to daryti. O jei toks noras visgi yra, tai gausu įvairiausių būdų, nėra vieno recepto. Aš pats linkęs empatizuoti, simpatizuoti ar susirišti su kita disciplina, skiriu laiko su ja susipažinti, tada vyksta visai kitas dialogas su tos srities ekspertu.
Tarpdiscipliniškumas gali būti skirstomas į įvairiausias subkategorijas: intra-, inter- multi- trans-, egzo-, Yra skirtingi dialogo modeliai ar formatai, vienas yra tiesiog pasisemti iš kito informacijos ir atsiskirti, o transdisciplininis bendradarbiavimas yra tada, kai tų disciplinų jungtis suformuoja kažką visiškai nauja, kas nesusiformuotų be sankirtos ar konflikto. Pavyzdys galėtų būti sintetinė biologija, kurioje jungiasi chemija, biotechnologijos, fizika, kompiuterija ir kiti dalykai.
Kartais pasvarstau, kaip būtų galima apjungti skirtingas disciplinas ne tik unikaliam dialogui, bet tam, kad būtų galima išlaisvinti specifinį žanrą, vežantį mano projektus daugelį metų. Tai – (mokslinė) fantastika. Kaip ją būtų galima išlaisvinti iš knygose įkalintos literatūros, kino, kuris apribotas į stačiakampį linijinį pasakojimą, kinoteatrą, jo infrastruktūrą. Todėl pasiskolinu kitų disciplinų, pavyzdžiui, inžinerijos, raiškos priemonių. Taip gali atsirasti skirtingų fantastikos modelių – ne tik mokslinės fantastikos, bet ir architektūrinės, kulinarinės, inžinerinės, korporatyvinės fantastikos ir panašiai.
Įtraukdamas žmones į šį projektą jiems visada pasiūlau įsivaizduoti, kad jų disciplina dar neegzistuoja. Įsivaizduokite, pavyzdžiui, komunikacinį dizainą kaip fantastiką, kurkite ją, išsilaisvinkite iš disciplinos konvencinių dogmų. Taip, manau, susiformuoja tikros tarpdisciplininės jungtys. Bet kartais kitos disciplinos žodyną pasirenku labai pragmatiškai – dažniausiai iš mokslo srities tam, kad pridėtų tikroviškumo mano dažniausiai fikciškiems projektams. Mokslas šiandien yra vos ne sinonimas tikrumui ir teisybei. Kita vertus, pridėjus mokslo etiketę prie meno, tampa nebeaišku, kas yra realu, o kas ne. Gluminimas yra vienas iš mano ilgiausiai ir labiausiai plėtojamų metodų, Matyt, mano vaikystė augant tėvelio vadovaujamame Klaipėdos atrakcionų parke bei vėliau pačiam vadovaujant jam, daro savo…
Mokslas tarsi tampa naująja religija, o Jūsų projektas eksponuojamas bažnyčioje. Koks yra projekto ir religijos santykis?
Bažnyčia yra savotiška referencija į terminą „tikėjimas“. Jokiu būdu nesiekiame projekto sureliginti, bet norisi jį išplėsti į kuo daugiau sluoksnių. Kaip būtų galima apibrėžti, kas yra tikra, kas ne, kas yra tikėjimas, o kas ne? Religija, kaip ir projektas, yra savotiškai pseudotikra, turi istoriją, veikia kaip žmones organizuojanti moralinė sistema, kas, aišku, turi ir pašalinių efektų. Viskas organizuojama naratyvais, pasakojimais, daugelis jų yra fikcija.
Kita vertus, bažnyčia atsirado, nes originalią vietą teko keisti dėl besikeičiančių pandemijos aplinkybių. Pradinė lokacija buvo karinėje teritorijoje, o ten epidemiologiniai reikalavimai buvo neįgyvendinami. Kaip variantą buvome radę ir bažnyčią, ji atsirado kaip naujas sluoksnis. Dėl to gan radikaliai pakeitėme visą paviljono instaliacijos schemą. Dėl to, pavyzdžiui, atsirado išskleidžiamos struktūros – deployable pop-up structure. Kartais karo metu bažnyčios būna tos vietos, kur laikinai atsiranda biuras, laboratorija, panašiai ir čia. Niekur bažnyčioje negalima naudoti paviršių tvirtinimui, klijavimui ir pan., todėl turėjome sukurti savarankišką, save palaikančią struktūrą. Bet tuo pačiu instaliacija tapo gan universali ir pritaikoma beveik bet kokiai erdvei.
Panašu į kosminę stotį, priskrendančią, prisišvartuojančią prie planetos. Kaip Jūsų kūryba išsivystė nuo Eutanazijos kalnelių iki tokių kosminių dalykų?
Visą laiką sukausi aplink kosmosą ta lietuvių kalbos prasme, kad kalbėjau apie (beveik) neįmanomus dalykus. Kita vertus, pradėjau savo gravitacinės estetikos tyrimus Karališkąjame meno koledže, kuris yra šalia Imperinio koledžo, kur yra erdvinės dezorientacijos ir kitos laboratorijos, tyrinėjančios įvairius kosmoso reiškinius. Tiesiog natūraliai trindavausi su tais žmonėmis, pradėjau bendrauti ir bendradarbiauti su įvairiais menininkais, mąstytojais, kuratoriais, norinčiais išlaisvinti kosmosą nuo komercijos, nuo karo, privatizavimo ir atverti erdvę kultūrai, menui. Kai grįžau į Lietuvą supratau, kad čia stinga tokių kosmoso kultūros diskusijų, nors Lietuva tapo kosmine valstybe, sustiprėjo susidomėjimas kosmosu. Tačiau afišose dažniausiai verslas ir technologijos, tarytum kosmoso kultūra pasibaigia su vadinama Karmano riba (kur pasibaigia žemės ekosistema). Svarsčiau, kaip būtų galima paskatinti diskusijas apie kosmoso kultūrą.
Tai vyko gan seniai, buvo begalė idėjų, kurios nugulė į eskizus arba tapo pasiūlymais kuratoriams užsienyje. Pavyzdžiui, svarstyta varyti kosminę degtinę. Mes žinomi pasaulyje tuo, kad pirmieji užauginome augalą kosmose – nuo sėklos iki sėklos, visą gyvenimo ciklą. Bendraudamas su Danguole Švegždiene, viena iš mokslininkių, siuntusių sėklas į kosmosą, svarstėme, kaip galima būtų auginti kviečius čia, ant žemės, simuliuotose kosminėse aplinkybėse, ir po to varyti degtinę. Tai išsiplėtojo iki pasiūlymo „Collective“, Edinburgo šiuolaikinio meno centrui: siūliau perprogramuoti vieną iš teleskopų taip, kad jis nuolat sektų mėnulį, mėnulio šviesa būtų nukreipiama per mano sukonstruotą optinių kabelių giją, keliautų į distileriją. Kol garas nuo raugo dar nebūtų kondensavęsis, jis būtų apšviečiamas mėnulio šviesa. Turėtume The ultimate moonshine. Net pradėjome bendrauti su džiną gaminančia kompanija, kuri būtų suteikusi laikiną distilerinę įrangą.
Kalbant apie kalnelius ir kitus projektus, jie visi yra apie tą patį – gravitacinę estetiką, o dar paprasčiau – apie choreografiją. Gali pasirodyti, kad tai labai kompleksiška, sudėtinga, bet iš tiesų yra gan paprasta. Pirmiausia pradedu galvoti ir eskizuoti nuo dar neegzistuojančios ar net neįsivaizduotos anksčiau choreografijos paieškos. O tada jau pradedu tirti, kaip realizuoti tokį „šokį“ ir kokie būtų jo jutiminiai, psichologiniai, socialiniai, politiniai ir pan. padariniai. Štai, pavyzdžiui, svarstau, koks judesys galėtų, čia, žemėje, kurti nesvarumo būseną. Yra įvairių kritimo mašinų ir situacijų, bet visos arba įkalinčios į įvairius saugos įtvarus, arba mirtinos. O kas nutiktų, jei kritimas būtų neįkalintas choregrafiškai ir galėtų vykti kolektyviai? Tokios aplinkybės sukurtų beprecendentę erdvę, kuri provokuotų unikalią fenomenologinę realybę, naujas patirtis. Šis pavyzdys materializavosi 2016 metais Milano trienalėje, Lietuvos paviljone, mano instaliacijoje „Airtime“, kurioje specialios grindys lankytojus reguliariai kėlė aukštyn ir mėtė žemyn. Tai dalyvaujamosios kinetinės skulptūros, performatyvios architektūros, antigravitacinės mašinos ir atrakciono hibridas. Sunku, jei apskritai įmanoma, sugalvoti pavyzdį, kuriame grupė žmonių su praviromis burnomis atlieka pirmykštį šokį, balansuodami ore ir išreikšdami ambivalentiškas emocijas tarp skausmo, ekstazės ir baimės. Nukritę šaukia, kvatoja, kartais – pabėga.
Kalnelius ir šią planetą sieja dar kitas dalykas – mirtis.
Savo praktikoje siekiu ekstremalumo, todėl joje atsiranda ir mirtis. Noriu stumtėleti vaizduotę ir kūną į paribius, paieškoti, kur pasibaigia žmogus ir jo vaizduotė. Tai reikalauja gan kontroversiškų temų, tabu. Kai kurie mane įvardija kaip „Daktarą mirtis“ arba „Daktarą užmerktos akys“. Esu atviras įvardijimams, neologizmams.
[su_note note_color=”#fbfbf9″ radius=”6″]Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba ir architektūra) | 2021 rugpjūtis-rugsėjis
Norite žurnalo tiesiai į namus ar biurą?
[/su_note]
