Vienas sudėtingiausių įmonei „Irdaiva“ tekusių uždavinių – pakeisti, renovuoti visus pastato inžinerinius tinklus, nepažeidžiant rūmų vertingųjų savybių ir kartu užtikrinant muziejaus lankytojams bei darbuotojams optimalias sąlygas. Specialūs saugos ir mikroklimato reikalavimai buvo keliami ir muziejaus ekspozicijoms: įrengta sudėtinga eksponatų saugos sistema, seifas meno vertybėms saugoti, patalpose užtikrinta ventiliacija, vėsinimas, temperatūros ir drėgmės režimas. Salėse, kur vyks koncertai, ribojamas ventiliacijos sistemos skleidžiamas triukšmo lygis. Galinga pastato ventiliacijos sistema įrengta pastogėje, kur sumontuota ventiliacijos kamera ir šaldymo agregatas.

Muziejus pritaikytas žmonėms su negalia: prie pagrindinio įėjimo įrengtas lauko keltuvas, pastato viduje – liftas, kiekviename aukšte – neįgaliesiems skirtas sanitarinis mazgas.

R. Budrys pasidžiaugė, kad nuo šiol Palangos gintaro muziejus – modernus ir šiuolaikinis. Čia planuojama organizuoti įvairaus masto renginius: tam ateityje ketinama įsigyti audiovizualinių priemonių, mažojoje konferencijų salėje jau įrengtas vaizdo ekranas.

Generalinio rangovo – bendrovės „Irdaiva“ – generalinio direktoriaus pavaduotojas Vitas Lopinys pabrėžė, kad Palangos rūmai statybininkams nėra eilinis pastatas. Tai sudėtingas objektas, pareikalavęs daug laiko, žinių ir ypatingo kruopštumo. Juolab kad įmonės specialistams teko dirbti veikiančiame objekte. Kol vienoje rūmų dalyje buvo atliekami darbai, gintaro muziejaus eksponatai buvo perkeliami į kitas lankytojams prieinamas erdves, tad teko atidžiai derinti ir darbų atlikimo eiliškumą, ir vertingų eksponatų perkėlimą bei jų apsaugą.

Rėmėsi ikonografine medžiaga

Įmonės „Irdaiva“ specialistai kartu su subrangovais dirbo ir Palangos botanikos parke, dabar jau vadinamame Birutės parku. Palangos parkas įkurtas buvusio šventojo Birutės miško ir Birutės kalno teritorijoje maždaug 1895–1898 metais. Manoma, kad dvaro rūmus projektavęs architektas F. H. Schwechtenas ir rekomendavo F. Tiškevičiui pasikviesti parko projektuotoją – žymų prancūzų parkų specialistą Édouardą François André.

Sumaniai įkomponavus šimtametį pušyną, supantį Birutės kalną su koplyčia, ir pajūrio kopas, buvo suformuota peizažinė parko planavimo struktūra, pasodinta medžių ir krūmų, iškasta tvenkinių, pastatyta mažosios architektūros formų.

Formuojant rūmų terasą buvo naudojamos žemės iš netoliese buvusios drėgnos žemumos – jos vietoje iškasti vaizdingi susisiekiantys tvenkiniai, o jų centre – sala. Ansamblį papildė priešais rūmus suprojektuotas didysis parteras su fontanu centre ir už rūmų ant tos pačios kompozicijos ašies įrengtas pusapvalis rožynas. Į pietus nuo rūmų buvo suprojektuotas netikėtai, tačiau organiškai į planinę parko struktūrą įsikomponuojantis mažasis parteras.

Rengiant istorinės parko dalies restauravimo projektą (tai darė PRI specialistai), buvo atlikti dendrologiniai, archeologiniai, inžineriniai geologiniai ir hidrologiniai tyrimai. Restauruojant Palangos botanikos parką remtasi É. F. André projekto kopija, nuotraukomis iš asmeninių archyvų, kitų pasaulio parkų, kuriuos projektavo garsusis parkų architektas, planais ir metodiniais patarimais, pateiktais jo XIX amžiaus pabaigoje išleistoje knygoje apie parkų meną.