Gyvybingi miestai – utopija ar kasdienės praktikos rezultatas?

Tvarieji žalieji miestai
Unsplash nuotr.

Dvidešimt metų – tiek skiriasi skirtinguose Londono rajonuose gyvenančių žmonių vidutinė gyvenimo trukmė Consumer Data Research Centre duomenimis. Šis faktas byloja apie gilėjančias miestų problemas, Europos komisijos Įžvalgumo kompetencijų centro apibendrintas kaip urbanizacijos proceso megatendencijas: aplinkos degradacija, mažėjantis būsto prieinamumas, mobilumo iššūkiai, senėjanti populiacija, socialinė atskirtis ir iš paskos sekanti aplinkosauginė nelygybė (angl. environmental injustice).

Su šiais iššūkiais susiduria net labiausiai ekonomiškai išsivystę miestai, pavyzdžiui, Londonas. Tačiau kaip miestų gyvenamąją aplinką padaryti palankią žmogui – šį klausimą jau keliame dešimtmečiais. Jan‘as Gehl‘as, danų architektas urbanistas, kalbėdamas apie gyvybingo miesto (angl. livable city) idėją teigia: „Pirma gyvenimas, tada erdvės, o tada pastatai – priešingai niekada neveiks” (angl. ‘First life, then spaces, then buildings – the other way around never works.’). Ir tai puikiai iliustruoja viešųjų erdvių (gatvių tinklo, parkų, skverų, aikščių, pakrančių ir pan.) svarbą miestų urbanistiniame audinyje. Tai kasdien patiriama aplinka, kuri, jei kokybiškai suprojektuota, atsveria klimato kaitos padarinius, sudaro sąlygas bendruomeniškumo ir socialinio kapitalo augimui, skatina smulkią ekonominę veiklą bei formuoja miesto veidą.

Kaip kurti ne pastatus, o gyvenimą tarp jų, galime mokytis iš kitų Europos miestų. Nors gyvybingo miesto terminas nėra oficialus, įvairių vertinimo skalių top penketuke nuolat sukasi šie Europos miestai: Viena (Economist Intelligence Unit, 2019), Kopenhaga, Ciurichas, Helsinkis, Stokholmas (Monocle Quality of Life Survey, 2021), Miunchenas (Mercer’s Quality of Living Survey, 2019). Tuo tarpu Vilnius tos pačios įmonės Mercer vertinimu 2019 metais atsidūrė 81-oje vietoje.

Quai Branly muziejus Paryžiuje.
Quai Branly muziejus Paryžiuje. Giedrės Puzinauskienės nuotr

Miestai lyderiai – Viena

Viena dėl savo griežto būstų reguliavimo ir subsidijavimo sugeba nesiplėsti į išorę ir kartu užtikrina viešojo transporto paslaugų paprastumą bei įperkamumą. Tačiau lygiagrečiai taikomos ir kitos priemonės: Viena vystosi pagal urbanistinio vystymosi strategiją Urban Development Plan Step 2025, kurioje viena iš kertinių dedamųjų yra žaliosios viešosios erdvės. Dokumente teigiama, kad viešosios erdvės yra miesto svetainės kambariai, tad svarbiausia žmonių iš skirtingų socialinių, kultūrinių ir etninių kontekstų susitikimų vieta. Kartu pripažįstama, kad viešųjų erdvių priežiūra ir plėtra yra būtinoji sąlyga socialiniam vientisumui palaikyti. Gali kilti abejonių, kaip plėsti viešųjų erdvių tinklą tankiame ir kompaktiškai užstatytame mieste? Strategijoje numatyti praktiniai žingsniai, orientuoti į smulkias, bet visą miestą apimančias intervencijas: fasadų, stogų ir kiemų žalinimą, vandens pakrančių aktyvavimą, nebereikalingos eismo infrastruktūros konvertavimą į žaliąsias erdves, mikro viešųjų erdvių kūrimą, naują sodininkavimo tipą, siejamą su asmenine atsakomybe už savo gyvenamojo kvartalo aplinką, fragmentuotų erdvių jungimą į tinklą ir pan.

Apleistame šiltnamyje įrengta biblioteka, kavinė
Le Serre dei Giardini Margherita apleisti šiltnamiai pritaikyti bendruomenės darbui, mokslui, kavinėms ir renginiams, Bolonija. Ignės Degutytės nuotr.

Miestai lyderiai – Kopenhaga

Kopenhaga – kitas miestas lyderis, turintis ambicingą tikslą tapti klimatui neutraliu iki 2025 m. Buvusio mero Frank‘o Jensen‘o teigimu, daugiau negu 62 proc. miestiečių jau dabar važiuoja dviračiu į darbą ir mokyklą kasdien. Tačiau mobilumas nėra vienintelis aspektas, ties kuriuo Kopenhaga daro proveržį. Šio miesto urbanistinė strategija, orientuota į gyvybingumą arba tinkamumą gyventi (angl. liveability), susideda iš trijų dedamųjų: ekonominės dinamikos, socialinės įtraukties ir aplinkosauginių iššūkių. Socialinėje plotmėje strategija apima socialinių ryšių bei sveikuoliškų įpročių ugdymą per fizinių erdvių, kuriose žmonės gali susitikti, burtis, žaisti ir įsitraukti kaip aktyvūs miesto piliečiai, plėtrą. Šio žingsnio tikslas – kurti ir išlaikyti socialinių ryšių audinį, kuris yra socialinio atsparumo pagrindas.

Puikus įgyvendintos strategijos pavyzdys – Superkilen parkas, sukurtas Topotek 1, Big Architects ir Superflex kolaboracijos. Tautine prasme turtingiausias miesto rajonas kentė dėl prastos reputacijos ir smurto proveržių. Autorių pritaikyta idėja kartu su gyventojais surinkti ikoniškus objektus iš įvairių pasaulio miestų ir juos įprasminti naujoje urbanistinio charakterio erdvėje transformavo rajoną ir tapo multikultūrinio sugyvenimo kartu simboliu.

Verta paminėti, kad viena iš aplinkosauginių Kopenhagos strategijų apima atsaką į klimato kaitos kontekste didėjantį kritulių kiekį. Prognozuojama, kad esamos infrastruktūros pajėgumai bus per menki, o potvyniai bus nauja norma, sukelianti didelę finansinę žalą. Taikomas sprendimas – kaimynijų žaliosios erdvės, kurios gali kaupti ir sulaikyti  lietaus vandenį pažemėjimuose esant dideliam kritulių kiekiui sudarius.

Tvenkiniai mieste
Tvari vandentvarka Parc de Billancourt Trapeze ekorajone,  Paryžius. Giedrės Puzinauskienės nuotr.

Aplinkosauginis atsparumas

Apibendrinus globalius, tokius kaip Jungtinių tautų Darnaus vystymosi tikslai, ir Europos, pavyzdžiui, Naujojo europinio bauhauzo iniciatyvos, prioritetus ir miestų lyderių strategijas, galima išskirti dvi reikšmingas veiksmų kryptis – tai aplinkosauginis ir socialinis atsparumas (angl. environmental and social resilience). Čia vertėtų paaiškinti, kad šių principų taikymas nestabdo miestų plėtros, ekonominio augimo ir nereiškia kompromiso tarp skirtingų funkcijų. Atvirkčiai, vietovės (angl. places), projektai ar sklypai turi tarnauti intensyviau, kad kurtų sinergijas tarp visų užsakovo tikslų ir visuotinio intereso. Į klausimą, kaip to pasiekti, atsakymas – multifunkciškumas. Tokios sinergijos pavyzdys – tai Foster + Partners projektuota Canary Wharf Crossrail stotis Londone. Nors tai metro infrastruktūros projektas, tačiau statinyje integruotos komercinės erdvės, finansuoja priežiūrą ir papildo lankytojų patirtį, o ant viršutinės perdangos įkurta nauja viešoji erdvė – parkas – tenkina rekreacinius poreikius tokių erdvių stokojančiame tankiame verslo rajone.

Parkas ant perdangos virš Canary Wharf Crossrail stoties. Londonas.
Parkas ant perdangos virš Canary Wharf Crossrail stoties. Londonas. Giedrės Puzinauskienės nuotr.

Kalbant apie aplinkosauginį atsparumą galima išskirti dvi dedamąsias – tai žaliosios infrastruktūros diegimas bei tvari vandentvarka. Kol šie terminai skinasi kelią į Lietuvos miestų strategijas, galima paminėti kelis reguliacinius mechanizmus Jungtinės Karalystės praktikoje, užtikrinančius šių principų materializaciją projektų lygmeniu: kiekvienas naujas gyvenamųjų ar infrastruktūros projektas privalo įvertinti esamą bioįvairovę ir ją pagerinti 10 proc. projekto apimtyje; kiekvienas naujai vystomas projektas, visą lietaus vandenį turi valdyti savo sklype, taip neapkraunant miesto infrastruktūros ir išvengiant potvynių rizikos žemiau; visi stogai, šlaitiniai ar plokšti, turi arba tarnauti lankytojų poilsiui, arba būti ekstensyviai apželdinti bei su saulės moduliais ir panašiai.

Iliustr. G. Kapociutes I. Kazlausko G. Znutaites
Žalioji infrastruktūra ir tvari vandentvarka schematiškai pritaikyta daugiabučių kvartalui. G. Kapočiūtės, I. Kazlausko, G. Znutaitės iliustr.

Socialinis atsparumas

Socialinio atsparumo tema yra sunkiau apčiuopiama, bet čia vertėtų paminėti kelias siekiamybes, kurios veikia sinergiškai su fiziniais žaliosios infrastruktūros ir tvarios vandentvarkos elementais ir ypač ten, kur socialinio pažeidžiamumo koncentracija yra rajono problema. Tai ilgalaikis įveiklinimas, visuomenės įtrauktis į pokyčių formavimą, kai sprendžiama kartu su piliečiais, vietos identitetas, edukacinė ir žaidybinė vertė, ir pan.

Temai iliustruoti verta paminėti visuomeninės organizacijos Livable City San Francisco gatvėse vykdomas programas Neighborfest Block Party, Play Streets ir Sunday Streets. Iniciatyvos skirtos spręsti prastos oro kokybės ir atvirų žaliųjų erdvių stygiaus krizę skurdžiausiose bendruomenėse dienai uždarant automobilių transportą miestiečių veikloms gatvėje aktyvuoti. Iniciatyvos atskleidė tokių transformacijų ilgalaikį potencialą ir kai kurios gatvių atkarpos buvo atiduotos pastoviam pėsčiųjų įveiklinimui.

2020 m. Neighborhood Empowerment Network su San Francisco universitetu publikavo Neighborfest iniciatyvos vertinimą. Daugiau negu 80% apklaustųjų tvirtino, kad reikšmingai padidėjo socialinė sanglauda bendruomenės viduje, pasidarė lengviau identifikuoti tuos kaimynus, kuriems reikia pagalbos, arba tuos, kurie gali padėti kitiems bei padidėjo bendruomenės pasiruošimas iššūkiams, tokiems kaip Covid pandemija.  Nors tai tik vienadienių intervencijų poveikis, jis puikiai iliustruoja, kokį gyvybingumą kuria kasdienei gyventojų veiklai pritaikytos gatvės.

Apibendrinant

Kaip rodo kitų miestų praktika, nepaisant ambicingų strategijų didžiausias poveikis miestų aplinkai ir gyvybingumui padaromas mikro (arba projekto) lygmeniu. Miestų gyvybingumas užtikrinamas į kiekvieną projektą žiūrint kaip į miesto visumos dalį, o į kasdienius sprendimus integruojant aplinkosauginį ir socialinį atsparumą auginančius sprendinius.

Nuotr. Tado Botyriaus Ideju lysve
Pleneras bendruomenės darže Idėjų lysvė Pilaitės mikrorajone. Tado Botyriaus nuotr.

Straipsnis pristato architektės, kraštovaizdžio architektės Giedrės Puzinauskienės paskaitą „Gyvybingas miestas“ (Livable City). Paskaita skaityta Architektūros kokybės vystymo asociacijos kartu su partneriu „Statyba ir architektūra“ / sa.lt rengtame nuotolinių paskaitų cikle „Ateities architektūros kontekstai“, kurį finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Paskaitą galima peržiūrėti čia: https://youtu.be/RLGF2kZA0Mw

pastatas

Svarbiausios architektūros, interjero ir paveldo naujienos – nepraleiskite!

Komentarai