Metų pradžioje įsigaliojo nauji, dar griežtesni, A+ energinio naudingumo reikalavimai naujai projektuojamiems pastatams. Ar energiškai efektyvesni pastatai pasmerkti neišraiškingai architektūrai ir apriboja architektų fantaziją renkantis fasado sprendinius bei ką jie reiškia užsakovo kišenei ir būsimai pastato eksploatacijos kainai?

Sprendimus diktuoja užsakovo kišenė

Architektų biuro „Roda Architects“ architektas, pasyviųjų namų projektuotojas Rytis Kaminskas priminė, kad fasadas – sudėtinga sistema, o tai, ką matome išorėje, yra fasado apdaila, ir ji tėra tik viena sudedamųjų dalių.

Kalbėdamas apie pokyčius projektuojant fasadus, architektas išskyrė vėdinamųjų fasadų technologiją. Įrengiant vėdinamąjį fasadą laikikliai tvirtinami prie laikančiosios konstrukcijos. Laikikliai kerta apšiltinimo sluoksnį ir sukuria šalčio tiltelius. Iki šiol populiariausios medžiagos gaminant šiuos laikiklius buvo plienas ar aliuminis. Dabar, skaičiuojant energinį naudingumą ir vertinant visus šalčio tiltelius, metaliniai laikikliai tampa problema, tad tenka naudoti kitas, efektyvesnes, sistemas. Vienas geriausių sprendimų – stiklo pluošto laikikliai, taip pat galima rinktis nerūdijančiojo plieno strypelių sistemą“, – paaiškino R. Kaminskas. Aliuminio laikiklius pakeitus stiklo pluošto laikikliais, fasado apdailai gali būti naudojamos keraminės plytelės, akmens masės plokštės, metalas, medis.

Kiti niuansai, į kuriuos architektams tenka atkreipti daugiau dėmesio, yra šešėliai ir saulės šviesos patekimas. Didelis šešėliavimas žiemą reiškia, kad į namo vidų nepatenka saulės šviesos, taigi, prireikia daugiau energijos šildymui. Antra vertus, nepakankama apsauga nuo saulės vasarą reikš ir didesnes energijos sąnaudas apsaugai nuo perkaitimo bei patalpų vėsinimui. „Būtina įvertinti, kaip pietinę, vakarinę ir pietvakarinę pastato puses apsaugoti nuo saulės perkaitimo vasarą. Rinktis galima tarp pasyviųjų ir aktyviųjų priemonių. Pasyviosios priemonės – suprojektuoti stogeliai, lamelės. Aktyviosios – automatizuotos lauko žaliuzės, ritininės užuolaidos. Žiemą didelę įtaką šešėliavimui turi įvairūs išsikišę elementai: erkeriai, balkonai ir netgi tai, kaip giliai įstatytas langas, nes didelis angokraštis įprastai pradeda šešėliuoti, prisideda prie energijos balanso, kuomet vertinama saulės prieteka per langus“, – pasakojo R. Kaminskas.

Automatizuotos lauko žaliuzės yra efektyvios, bet yra tam tikrų iššūkių, kaip jas integruoti į fasadą. Būtina iš anksto nuspręsti, ar šie elementai bus matomi, ar integruoti, paslėpti po fasado apdaila. Jei matomi, tai priimami vienokie sprendimai, jei paslėpti, tada svarbu įvertinti ir numatyti jiems vietas, išlaikant reikiamą apšiltinimo sluoksnio storį ir nepakenkiant pastato sandarumui. Beje, saulėtą dieną žaliuzės taip pat keičia fasadą – jis įgauna kitą veidą, dinamikos.

Taigi, iš pažiūros atskiri, pavieniai elementai tampa visumos dalimi ir diktuoja galimus architektūrinius sprendimus. Kaip fasade derės automatizuotos lauko žaliuzės? Kas geriau – lauko žaliuzės ar lamelės? Anksčiau, architekto žodžiais, tai buvo užsakovo pasirinkimas, atsižvelgiant į estetines preferencijas ir finansines galimybes, dabar – neišvengiamas reikalavimas.

Ne mažiau svarbūs tampa visi pakabinamieji elementai – balkonai, erkeriai. Šie privalo būti tinkamai apšiltinti. Jei anksčiau šie elementai galėjo būti elegantiškesni, tai dabar kiekvieną konstrukciją reikia apšiltinti daug storesniu šiltinimo sluoksniu, dėl ko gali nukentėti estetiniai, architektūriniai sprendimai. Taigi, reikia apgalvoti, kaip tą spręsti: ar naudoti kitokias, brangesnes medžiagas, išsaugant eleganciją, ar tam tikrų dalykų iš karto atsisakyti.

[su_quote cite=”Gintaras Čaikauskas”]Stipri, taikli mintis visuomet yra bet kokio veiksmo pagrindas, leidžiantis surasti optimalius variantus ir problemų sprendimo kelius. Niekada nebuvo ir nebus aiškių taisyklių ar gerų receptų, padedančių užtikrinti gerą pastatą su puikiais fasadais.[/su_quote]

Energinis naudingumas – ne kliūtis išraiškai

Architektų biuro „Architektūros linija“ vadovas, architektas Gintaras Čaikauskas patvirtina – energinio naudingumo klasės skaičiavimai vis svarbesni kasdieniame kūrybos procese. Kur kas daugiau specialistų geba labai tiksliai apskaičiuoti reikiamas vertes, siūlo konkrečius inžinerinius sprendimus, tiesiogiai padidinančius energinį naudingumą: tikslios pastatų apšiltinimo detalės, didesni reikalavimai atsinaujinančių energijos šaltinių panaudojimui, elektros gamybai, vėdinimo, vėsinimo, šilumos atgavimo, oro drėkinimo sistemos. Siekiant aukštesnės energinio naudingumo klasės, didelę įtaką daro įstiklintų ir aklinų pastatų išorės atitvarų plokštumų santykis, šalčio tilteliai.

G. Čaikausko nuomone, kilstelėti energinio naudingumo reikalavimai daugiau įtakos turi projektavimo ir statybų sąnaudoms, bet ne pastato formai ar idėjai: „Energinio naudingumo reikalavimai negali turėti jokios įtakos architektūriniams sprendimams, nes jie nėra tiesiogiai susiję. Didėjantys reikalavimai iš esmės diktuoja tik ekonominius pokyčius. Įprastas langų skaičius ir jų dydis pastate kainuos daug brangiau, nes jie turės būti modernesni, mažiau pralaidūs šilumai. Panašiai ir su kitais elementais – tam tikrų projektų, architektūrinių idėjų įgyvendinimas tiesiog brangiau kainuos.“

Griežtėjantys energinio naudingumo reikalavimai neturėtų apriboti meninių ir architektūrinių sprendimų, formos paieškų, idėjų perteikimo. Tik šiuo atveju daugiau lemia užsakovo valia: ar jis finansiškai įgalus mokėti didesnius pinigus ne tik už praktiškus, bet ir estetinius sprendimus? Ar galutinis vartotojas yra tiek subrendęs, kad įvertintų kokybiškesnės estetinės aplinkos naudą ir įtaką emocinei būsenai, savijautai? Viso to negalima tiesiog sudėti į energinio naudingumo lenteles ir perteikti skaičių eilutėmis.

Įgyvendinant A+ klasei keliamus reikalavimams, kone paprasčiausiu sprendimu, kaip ir anksčiau, išlieka tinkas.

Architekto R. Kaminsko nuomonė šiuo klausimu labai panaši: „Energinio naudingumo reikalavimai įtakos architektūros kokybei ir estetikai neturi – tai tik architekto profesionalumo klausimas. Visiems pokyčiams svarbu iš anksto pasiruošti, suprasti jų naudą, įsigilinti į juos. Jau pačioje projektavimo pradžioje architektai turėtų įtraukti visus projekto dalyvius, ypač inžinierius, kad pastato energinio naudingumo klasė netaptų tik formaliu klausimu, o visi sprendimai būtų sukurti tokie, kad vėliau nekiltų konfliktų ir nereikėtų priiminėti kompromisų, dėl kurių nukentėtų architektūrinės idėjos.“

Visame pasaulyje laurus skina išskirtinės architektūrinės kokybės ir energiškai efektyvūs, komfortiški, tvarūs pastatai.

Pirmenybė – architektūrinei idėjai

Architektas G. Čaikauskas mano, kad nei architektams, nei inžinieriams nereikia per daug keisti savo požiūrio į pastatus ar darbo metodų: „Bet kuriame projekte svarbiausia įkvepianti, vertinga pagrindinė projekto idėja, išgryninta aiški mintis, suformuluota siekiamybė ir tikslas. Jeigu pradėsime nuo ekonominių lentelių skaičiavimo ar bandysime pragmatiškai taupyti pinigus ir šilumą, net nepajudėsime iš vietos, o nekryptingos pastangos nueis niekais. Stipri, taikli mintis visuomet yra bet kokio veiksmo pagrindas, leidžiantis surasti optimalius variantus ir problemų sprendimo kelius. Niekada nebuvo ir nebus aiškių taisyklių ar gerų receptų, padedančių užtikrinti gerą pastatą su puikiais fasadais.“

Architektas taip pat atkreipia dėmesį į besikeičiančią statybinių medžiagų pasiūlą, naujus produktus, efektyvesnes darbo metodikas ir visus su statybų sektoriumi susijusius procesus. Tobulėjančios medžiagos, technologijos ir procesai leidžia pasiekti geresnių energinio naudingumo rezultatų neaukojant formos ir pastato vizijos.

Kas dar vakar atrodė labai brangu ir neįmanoma, rytoj gali tapti visiems prieinama banalia kasdienybe. Tą patvirtina visos pramonės raida ir rezultatai, greitėjantis progresas ir inovacijos.

Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“, 2018 / 1.