Blog

Daugiau gyvybės Vilniaus senamiestyje: po rekonstrukcijos viešąsias erdves atvėrė „Senatorių pasažas“

Rūmų kiemo transformacija (1962 ir 2020 metai). „Do architects“ nuotr.

Domininkonų g. 9/11 Vilniuje esantis pastatas kadaise buvo garsių didikų šeimų namai, kaip ir dera, puikavęsi išdidžia prabanga. Tačiau iki šiol neišraiškingas gelsvai dažytas administracinis kompleksas su uždaru vidaus kiemu nieko nedomino. Situacija iš esmės pasikeitė šių metų liepos pabaigoje, kai ši apmirusi Senamiesčio kvartalo dalis tapo itin gyvybinga – joje atverta viena didžiausių miesto viešųjų erdvių su kavinėmis, restoranais ir parduotuvėlėmis.

XVI amžiuje šiuos rūmus pasistatė viena seniausių turtingųjų Vilniaus giminių atstovų – Vainų šeima. Vėliau rūmus jie perleido Pociejų šeimai ir ilgą laiką pastatai priklausė būtent šiai giminei. Keičiantis savininkams rūmai buvo pritaikomi ir prie pasikeitusių poreikių – tretieji rūmų savininkai, Umiastovskiai, patys čia negyveno, bet nuomojo apartamentus pasiturintiems miestiečiams. „Šis Domininkonų ir Stiklių gatvių sankryžoje esantis gana didelis kvartalas, jeigu žiūrint į mastelį Vilniaus Senamiesčio žemėlapyje, mūsų kartai yra mažai pažįstamas kaip viešoji erdvė, kaip svarbus objektas. Labai retas miestietis ką nors žinojo apie šį pastatą, naudojosi ar apskritai atkreipdavo į jį dėmesį“, – sako Gilma Teodora Gylytė, „Do architects“ partnerė, architektė.

Vietoj biurų pastato – visuomeninė ir daugiafunkcė erdvė

„Kai mes pradėjome su šiuo projektu dirbti maždaug prieš trejetą metų, kaip visuomet, prieš pradėdami projektavimo darbus, vaikščiojome po objektą, žvalgėmės – ieškojome detalių, kurios galėtų pasufleruoti idėjų, suprasti pastato struktūrą. Tuo pat metu, kalbėdamiesi su užsakovu, įsiklausėme ir į jo pageidavimus. O užduotis buvo gana paprasta – įrengti administracinės paskirties biurų patalpas nuomai. Bevaikščiodami pradėjome svarstyti – ar viskas, ką mes šiandien matome, buvo taip sugalvota ir taip atrodė?“ – pasakoja G. T. Gylytė.

Architektai intuityviai pajuto, o kiek vėliau ir tyrimais buvo pagrįsta, kad anksčiau tai buvo pereinamasis kiemas tarp Stiklių ir Domininkonų gatvių su pagrindiniu reprezentaciniu įėjimu į rūmus iš Domininkonų gatvės. Pro jį ateidavo svečiai ir patys šeimininkai, o Stiklių gatvėje esantis įvažiavimas į uždarą ūkinį kiemą visą laiką buvo užtvertas tvora ir ilgainiui tapo praeivių suvokiamas kaip siena. Anuometinis kompleksas susidarė iš solidžios pagrindinės rūmų dalies, arklidžių, ūkinių pastatų ir oficinų (vienu metu tai buvo aludės arba kepyklos, raštinės ar įvairios kitos veiklos).

Iš pradžių niekas nesitikėjo, kad pastate atsiras dar viena funkcija – aktyvi viešoji erdvė.G. T. Gylytė

Vietoj buvusio uždaro kiemo atverta viešoji erdvė – svarbiausia architektų sumanymo dalis.‎‎

Tyrimais nustatyta, kad pastatų grupė, kadaise priklausiusi Lietuvos didikams, turėjo pereinamą kiemą – su pagrindiniu įėjimu ir ūkiniu įvažiavimu. Tai ir užfiksuota dabartinėje projekto stadijoje.

Architektams pavyko suformuoti naują šio kvartalo urbanistinę idėją ir įtikinti užsakovą, kad verta vėliau užstatytas įėjimo ir įvažiavimo į kiemą dalis, t. y. apie 100 kv. m tiesiog išgriauti ir padaryti vietoj patalpos lauką, kitaip tariant, grąžinti tą ryšį, kad būtų nebe uždaras kiemas, o atviras pereinamasis pasažas, kaip išnykusi Vilniaus tipologija, kurią verta atskleisti naujai. Negana to, architektai pasiūlė atverti visus įėjimus pirmame aukšte iš kiemo, kurie sovietmečiu buvo užmūryti. Todėl rekonstrukcijos metu atverti net 34 įėjimai, formuojantys atvirą gyvastingą kiemą su daugybe krautuvių, parduotuvių, praėjimų, terasų ir pan. Užsakovas su entuziazmu priėmė naują koncepciją. „Jo galvoje šis projektas persivertė aukštyn kojomis, nes jis manė, kad tai bus biurų pastatas. O dabar čia išsiskleidė viena didžiausių Vilniaus Senamiesčio viešųjų erdvių su nuolat veikiančiais restoranais, kavinėmis, barais, parduotuvėlėmis, labai daug meno ir įvairių kitų renginių. Turėjo įvykti didelis perversmas ir visų projekto dalyvių požiūryje – iš pradžių niekas nesitikėjo, kad pastate atsiras dar viena funkcija – aktyvi viešoji erdvė. Tai pagrindinis dalykas, ką pavyko padaryti“, – sako architektė.

Istorinių sluoksnių dėlionė

Pastate per daugelį amžių istoriškai susiklostė daug sluoksnių – juk čia gyveno trys didikų šeimos: Vainos, Pociejai, Umiastovskiai. Ir kiekvienas jų paliko kažką naujo, padarė ką nors savito. Pagrindinė architektų užduotis buvo, kaip suderinti tarpusavyje svarbius sluoksnius: Vainų, Pociejų, Umiastovskių, šiandienos? Tai vyko tarsi dėlionė – remiantis istorine medžiaga, architektūriniais, archeologiniais tyrinėjimais ir t. t. Pagrindinė užduotis buvo sujungti Domininkonų ir Stiklių gatves per pasažą, transformuojant dalį pastato į viešąją erdvę. Tarp minėtų gatvių per ilgą laiką susidarė 2,5 m skirtumas.

Anot architektės G. T. Gylytės, pirmą aukštą teko pažeminti gana drastiškai, sugrąžinant atgal, kas buvo sukelta su šiluminėmis trasomis. Pavyko sugrąžinti ir ankstesnę fasadų spalvą. Lyginant 1890 m. darytas nuotraukas su sovietmečio fasadais, tyrimų medžiaga, matyti, kad pastatas anksčiau buvo pilkas, o Vainų laikais – juodas. Nuotraukose taip pat matyti, kad spalvos, dalinimai, vitrinos buvo sunaikintos. Remiantis tyrimais ir nuotraukomis, fasadams grąžinta buvusi sodri spalva. Tose vietose, kur nėra išlikusios medžiagos, architektai pritaikė naujus spendimus. „Šiuo metu grąžinamas į savo vietą knygynas, bet vartai buvo mediniai, tad, nenorėdami uždarų vartų, padarėme interpretacijas moderniais sprendiniais, išlaikydami senųjų detalių stilistiką“, – patikslina G. T. Gylytė.

senatorių pasažas

Seno ir naujo kontrastu atskleisti pokyčius

Vykdant architektūrinius, polichrominius žvalgomuosius tyrimus, kuriems vadovavo Robertas Zilinskas (UAB „Atodangos“), surinkus iš archyvų praeito amžiaus pradžios nuotraukas tapo akivaizdu, kad Stiklių gatvelė buvo pilna gyvybės – krautuvėlių, dirbtuvėlių ir kt. Sovietmečiu jų durys buvo užmūrytos, o paliktų langų apačios pakeltos taip, kad einantysis gatve nematytų už lango stovinčio žmogaus, todėl architektai turėjo atsižvelgti į buvusias angų proporcijas ir dalinimus, norėdami suformuoti kuo daugiau įėjimų – su smagiomis moderniomis detalėmis, metalo lakštais, rėmais, kad per medžiagiškumą matytųsi, kas yra sukurta naujai.

Domininkonų „broma“ bus tamsiai juoda su slypinčiais joje įėjimais. O Stiklių „bromą“, kur visą laiką buvo tvora, architektai interpretavo kaip sandūrą tarp dviejų pastatų. Anksčiau šioje vietoje buvęs nenaudojamas pastatas tapo įveiklintas – jame suformuotas praėjimas, kuriame pavyko sukurti miesto svetainę. Vienoje jos pusėje matysis rūmų fasadas, kitoje – oficinos, o tarpinėje erdvėje už tvoros architektai įkurdino visiems miestiečiams atvirą susitikimo vietą su masyviais metaliniais aprėminimais, visuomet degančiu židiniu, šildomais mediniais suolais – prisėsti ir palaukti draugų, nusipirkti bandelę. „Metalas, jo aštrumas pabrėš, kad tai yra šiandienos stilistika ir šiandienos mūsų įsivaizdavimas, o kontrastas, kad paryškintume, kas yra kas“, – sako G. T. Gylytė.

Kiemas, kurį buvome įpratę matyti su vienu įėjimu į administracinį pastatą ir automobilių aikštele, šiandien yra visiškai pasikeitęs – pagyvintas modernaus apšvietimo, sklindančios muzikos garsų. Antrame aukšte, kur Pociejų laikais plytėjo atvira arkada, įrengtos 6 m aukščio stiklinės vitrinos be dalinimų, kad šiuolaikinėmis galimybėmis būtų galima parodyti, jog kažkada čia buvo laukas, o dabar yra vidinė erdvė. Tokiu moderniu sprendimu eksponuojama, kas buvo anksčiau, atsižvelgiant į šiandienos poreikius. Arkadoje bus įrengtas prabangus degustacinis restoranas su stiklinėmis durimis, pro kurias matysis Domininkonų gatvėje stovinti bažnytėlė.

Rūmų kiemo transformacija (1962 ir 2020 metai).

„Sovietmečiu viskas buvo nudažyta vientisa gelsva spalva, tačiau tai buvo trijų pastatų kompleksas. Tai fasade ir stengėmės parodyti. Čia gerai matosi, kad juoda – tai yra rūmų dalis, oficinai parinkome net kitokią stogo dangą, norėdami parodyti, kad tai buvo kitokios paskirties pastatas. Kur kadaise buvo arklidės ir ne tokie reikšmingi pastatai, fasadai yra tik tinkuojami ir dažomi“, – pabrėžia architektė. Kiemui suformuoti buvo reikalinga jautriai ir atidžiai įvertinti didelį 2,5 m aukščių skirtumą.

Kiemo dangai buvo parinktos belgiškos trinkelės nuo vieno pastato sienų iki kito, o vidinėje kiemo dalyje įsikūrusiems restoranams, kavinėms ir parduotuvėms suformuotos tarsi lapeliai pakabintos plono betono plokštumos. Prie tokio seno, solidaus rūmo ypatingu kontrastu atsiskleidžia tai, kas yra nauja ir modernu. „Tokie naujo ir seno deriniai yra labai gražūs ir įspūdingi – galima išskaityti, kada ir kas sukurta. Taip architektūrine kalba galime papasakoti raidą, istoriją, urbanistinę ir architektūrinę, net gyvenimo įpročius“, – įsitikinusi architektė.

Dekoro galimybės istorinei pastato raidai pabrėžti

Viena rūmų dalis (oficina ir ūkiniai pastatai) nudažyta paprastais statybiniais dažais, o kita dalis – dekoruota, parodant, kaip gali skirtis ir dažymo technikos. Stiklių gatvės dalyje šis skirtumas atsiskleidžia geriausiai, kaip ir kiemo fasade matyti skirtingos tų pačių rūmų dalys. „Specialiai ieškojome tokių niuansų, kad būtų galima žmonėms parodyti, kad spalva tai dar ne viskas, – yra tekstūra, niuansai ir begalės kitų dalykų, kurie keičia vaizdą iš esmės. Tarkime, fasadas Vainų ir Pociejų laikais buvo tamsus. Bet kiek tame tamsiame dar galima rasti gylio? Todėl stengėmės atskleisti visą puokštę galimybių. Nesiremti kokiu nors vienu standartu, nes tiesiog per daug svarbus ir per daug savyje talpinantis šis objektas, kad jam būtų galima sugalvoti kokį nors unifikuotą sprendimą“, – pažymi G. T. Gylytė.

Architektė sako, kad nė vienos detalės nėra tokios pačios, bet visos jos susijungia į darnią visumą. Anot architektės, buvo svarbu, kad visuma būtų suvokiama vieningai ir stipriai, o per detales atskleistų stilistiką, skonį, kvapą ir dar papildomą prieskonį. Tokiu pačiu principu kuriami ir antro bei trečio aukšto interjerai. Pastate įrengtos penkios laiptinės – visiškai šiurkščių paviršių, be jokių apdailų, nes interjere sienų nereikia saugoti nuo kritulių ir kitų nepalankių klimato sąlygų. „Kadangi jos jungia visus aukštus, tai bus šiek tiek aptrupėjusios, kad būtų tikros, beveik nieko su jomis nebus daroma. O patys laiptai – plono metalo“, – teigia architektė.

Daugiafunkcis kompleksas

Pirmas komplekso aukštas skirtas krautuvėms, restoranams, antrame įsikurs biurai, o trečias, kuris iki šiol buvo neeksploatuojama palėpė, numatytas nuomojamiems apartamentams. Į jį galima patekti minėtais metaliniais laiptais, virš buvusių laiptinių suprojektuotais tarsi papildomi antstatai, – kur buvo išlikusios senosios laiptinių dalys. Ties pastato dalimi, vietoj anksčiau apleisto negyvenamo pastato stogo numatytas didžiausias stiklinis važinėjantis stoglangis Vilniuje. Pro jį bus galima matyti visus aplinkinius bažnyčių bokštus ir girdėti iš jų sklindantį varpų skambesį. Ši struktūra jungs abiejų pastatų kompleksą. Jau pastaruosius statybų mėnesius visa ši erdvė kvepėjo cinamonu, nes kavinėse ir restoranuose buvo montuojama ir tikrinama įranga, kepamos bandelės ir jomis vaišinami statybininkai.

Komplekse yra ir du pagrindiniai rūsiai – maisto ruošimo ir laikymo patalpos. Visos kitos erdvės – viešos ir atviros. Iš parduotuvėlės į parduotuvėlę bus galima vaikščioti per vidines atidarytas, anksčiau buvusias užmūrytas durų angas. Parduotuvių interjeras buvo patikėtas „YES design“ kūrėjams.

Antrame aukšte įsikurs ne tik biurai. Ties abiejomis „bromomis“ bus daugiau ryškesnės šviesos, klegesio. Tad viešos erdvės virš jų yra ir antrame aukšte – arkada tapsianti prabangiu restoranu, o prie Stiklių gatvės dalies su nuvažiuojančiuoju stikliniu stogu irgi bus restoranas „14 horses“. Visa kita yra nuomojami biurai. Projektuodami jų interjerus, architektai stengėsi pademonstruoti įvairių sluoksnių apdailą, sieninį dekorą ar tapybą. „Kad žmonės suprastų, kur jie dirba ir kad tai nėra paprastas naujas pastatas“, – paaiškina architektė.

Šiose biurų dalyse yra galimybė pakilti ir į trečią aukštą, kur bus įspūdingos tapybiškos erdvės, atsiskleis rūmų didybė. Ties Stiklių gatvės įėjimu per greta esančią laiptinę bus galima patekti ir į trečiame aukšte numatytą nedidelį konferencijų centrą. Šalia laiptinės čia taip pat įrengtas ir liftas su keltuvu. O visur kitur suprojektuoti butai, apartamentai. Iš vienos laiptinės patenkama į du apartamentus. Vienas jų – su terasa ir uždaru kiemeliu, iš kurio galima išlipti ant stogo ir grožėtis Senamiesčio panorama. Kitoje pusėje – didieji apartamentai, iš kurių matysis tiek vidaus kiemas, tiek bažnyčia, taip pat pirmo aukšto stendai su sumuštinukais, stogeliai ir intriguojantis apšvietimas, kuriantys ypatingą nuotaiką.

„Įveiklinome nenaudojamas palėpes su nauja funkcija, kad būtų gyvastingas ir gražiai susluoksniuotas kompleksas. Daug viešosios erdvės, biurai ir dar gyvenamoji funkcija. Kompleksas bus naudojamas įvairioms veikloms, o tai yra labai svarbu Senamiestyje, kad vakare ši miesto dalis, išsiskirsčius biuro darbuotojams, neištuštėtų“, – apibendrina architektė.

Naujas Senamiesčio traukos taškas

Senatoriai buvo neoficialus Trakų ir Domininkonų gatvės pavadinimas, nes Trakų ir Domininkonų gatvė yra ant vienos ašies, tarsi viena kitos pratęsimas. Ir čia gyveno turtingiausi, įtakingiausi ir labiausiai išsilavinę miesto žmonės. Vienu metu gatvė taip ir vadinosi. Pereinamasis kiemas – pasažas tapo naujai atskleista tipologija. Todėl kompleksą nuspręsta pavadinti „Senatorių pasažu“.

Į šią naujai atvertą miesto erdvę daug investavusiam danų verslininkui Nielsui Peteriui Pretzmannui (Niels Peter Pretzmann) šis kompleksas tapo jo gyvenimo projektu. Nenuostabu – juk kuriama dar viena pastato istorija, jau ketvirtosios šeimininkų kartos. „Ši miesto dalis, Stiklių gatvė, iš esmės pasikeitė – visu Stiklių gatvės perimetru, kuris buvo visiškai uždaras ir nepatrauklus, virto nauju dideliu senamiesčio traukos tašku, be Katedros ir kitų aikščių, todėl taps viena iš tradicijų – čia ateiti ir būti“, – neabejoja G. T. Gylytė.

Anot jos, užsakovas labai patenkintas, tiki tuo, kas yra kuriama ir kas ateityje čia vyks, ir yra be galo įsitraukęs būtent į šį objektą. Čia yra jo asmeninis projektas. Visos pirmo aukšto parduotuvėlės ir restoranai priklauso tam pačiam savininkui, ponui Nielsui. Jie nėra nuomojami dalimis skirtingiems šeimininkams. Viskas yra vieno šeimininko rankose. Visi produktai yra auginami fermoje, kuri yra Ukmergės rajone ir vadinasi „Farmer Circle“, taip tarsi pratęsiant tą pačią idėją, tik skirtingose urbanistinėse teritorijose – mieste ir kaime. „Todėl norėčiau tik padėkoti užsakovui už suteiktą kūrybinę laisvę, pasitikėjimą ir vertybiškai ypač tvarius sprendimus“, – sako architektė G. T. Gylytė.

Apnuoginta autentika pastato viduje

„Senatorių pasažo“ pirmo aukšto komercinių patalpų interjero kūrėjų teigimu, objektas jau buvo ir taip pakankamai įkrautas turinio. Anot „YES design“ dizainerės Agnės Baršauskaitės, reikėjo sukurti funkcionalumą, vengti nereikalingų detalių, išlaikyti aplinką vabi-sabio stilistikoje. Ji pabrėžia, kad daiktų grožis slypi netobulume, neilgaamžiškume, trapume. „Tai yra visiškai priešinga tam, prie ko esame pripratę, – didingumui, monumentalumui, tobulumui“, – sako dizainerė.

Dizainerė tvirtina, kad pastatus tiesiog reikėjo „pagydyti“, naudojant kuo mažiau naujų apdailų. Nebuvo poreikio sukurti idealių paviršių, sterilios aplinkos. Todėl visos sienos buvo apnuogintos iki plytų arba senų tinkų, kurie eksponuojami, derinant su būtinais įrengti naujais paviršiais. Pritaikyti patogiam naudojimui, jie turi tarnauti funkcijai.

Autentiškos patalpos reikalavo daug dėmesio kiekvienai detalei, kiekvienam patalpos kampeliui, o jų tikrai buvo nemažai. Neįmanoma buvo sprendinių unifikuoti, standartizuoti ir pritaikyti kelioms patalpoms iš eilės. „Todėl projektavimas ir projekto priežiūra didžiąją laiko dalį vyko objekte, visai komandai sprendžiant vieną ar kitą klausimą. Nemažai kūrybiškų sprendimų, kurie negalėjo būti pateikti brėžiniais ar numatyti iš anksto, buvo įgyvendinti vietoje“, – pasakoja A. Baršauskaitė.

senatorių pasažas

Išorės ir vidaus sprendimų vientisumas

Kurdami interjerą „YES design“ dizaineriai atsižvelgė į visumą, architektūros ir interjero sprendimų vientisumą. Išorės grindų dangos keliose patalpose netgi buvo pratęstos į interjero erdves, metalo konstrukcijų spalviniai sprendimai buvo derinti su eksterjero elementais. Seno grindinio trinkelės panaudotos naujų barų apdailai, kas dar labiau pabrėžia autentišką pastato charakterį, nuotaiką. Kitas dėmesio vertas sprendimas yra susijęs su pastato istorija: tai senojo stogo konstrukcijų – mūrtašių, gegnių pritaikymas lentynoms. Nors iš pradžių ši drąsi idėja ir kėlė dvejonių, senieji mediniai elementai puikiai prigijo erdvėse. Braserijos luboms buvo panaudotos senos medinės lentos iš fermos „Farmers Circle“, tiekiančios produktus „Senatorių pasažo“ restoranams.

„Išskyrus keletą funkcionalių korpusinių baldų, visos kitos medžiagos yra susijusios su pastato istorija, todėl pavyko sukurti natūralią, vieningą aplinką“, – sako A. Baršauskaitė.

Apšvietimas – autentiškiems elementams pabrėžti

Daug dėmesio skirta ir šio unikalaus objekto vidaus patalpų apšvietimui, jo specifikai. Dizaineriai išskiria kelias jo rūšis: akcentinį, dekoratyvųjį ir funkcinį. „Skliautinės erdvės apšviestos nukreipiant šviesą į autentiškus elementus, patalpos su freskomis – nukreipiant šviesą į svarbius sienų plotus. Autentiškos sienos buvo akcentuojamos apšviečiant jas ir paslėptomis LED juostomis, įrengtomis naujų sienų briaunose. Tokiam akcentiniam apšvietimui buvo svarbus ne pats šviestuvas, o šviesa ir jos kryptis, – pagrindinius, kūrybiškumo reikalaujančius meninius sprendimus aiškina dizainerė. – Visa kita buvo parenkama atsižvelgiant į funkcionalumą.“

senatoriai vilnius

Projekto autoriai:

DO ARCHITECTS (Gilma Teodora Gylytė, Justina Jauniškytė, Dovilė Skrupskelienė, Sabina Daugėlienė, Andrė Baldišiūtė, Paulius Paskačimas, Milda Grabauskaitė, Vadim Babij, Ignas Uogintas, Karolina Čiplytė (architektūriniai sprendiniai ir bendrųjų erdvių interjeras).

Tvarkybos sprendiniai:

ATODANGOS (Robertas Zilinskas, Vytenis Zilinskas, Sigitas Kasteckas, Gražina Zilinskienė)

Prie projekto prisidėjo:

Inžinerinės paslaugos – sąmatų skaičiavimas, brėžinių rengimas, 3D modeliavimas gamybos įmonėms. „Window Business Assistance & solutions“ – stipriausia jungtis verslo grandinėje įgyvendinant išmanius inžinerinius sprendimus. „Senatorių pasažo“ objektui įmonė „Winbas“ pagamino medinius langus.

www.winbas.eu

Šiame objekte UAB „KM Group“ įrengė geriamojo vandens fontanėlį. Įmonės specializacija – aukštos kokybės gaminių iš plieno, skirtų statyboms, pramonei ir statybų pramonei bei gamybai. Įmonė produkciją tiekia Lietuvos, Norvegijos ir Anglijos rinkoms.

www.kmgroup.lt

UAB „Aplink sodybą“ – želdinimas, aplinkotvarka, viešų ir privačIų erdvių kūrimas. Vienodai atidūs visiems – tiek mažiems (kompozicija vazone prie terasos), tiek dideliems (hektarais matuojamos erdvės). Paprastai – nes mylime tai, ką darome. O kraštovaizdžio ir sukurtos aplinkos balansas sukuria produktyvią žmonių aplinką.

www.aplinksodyba.lt

Originalius turėklus šiam objektui pagamino UAB „Laireta“. Įmonės veikla – projektavimas, gamyba ir montavimas iš medžio, metalo ir stiklo.

www.urso.lt

Apšvietimas šiame projekte nėra tik įrankis funkcijai atlikti, tai – elementas pojūčiams ir istorijoms kurti. Būtent toks, koks yra visas šis unikalus projektas. Neatsitiktinai „Senatorių pasažo“ komplekse interjero dizainerių ir architektų komandos ypatingą dėmesį skyrė šviestuvų ir jų valdymo elementų dizainui bei funkcionalumui, tad, siekiant išlaikyti vidaus ir lauko sprendimų vientisumą, dalis šviestuvų buvo specialiai modifikuoti šiam projektui.

www.iha.lt

Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba. Architektura) | 2020 rugpjūtis-rugsėjis

Norite spausdinto žurnalo tiesiai į namus?

Prenumeruokite metams vos už 20 eurų!

Parašykite komentarą


Atsiliepimų nėra.